Atradienio vakarą jis sukvietė brolius ir seses į Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčią, kur šv. Mišiose meldėsi už visus gyvus ir mirusius šaulius. Gausiai susirinkusi šaulių bendruomenė negailėjo plojimų devynerius metus rinktinės vairą stipriai laikiusiam vadui. Rugpjūčio 31-osios vakarą Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje V. Žymančius rinktinės vado vėliavą perduos naujajam vadui Artūrui Janulaičiui.
– Rugpjūčio 31-ąją baigsite eiti Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo šaulių (Kauno apskr.) 2-osios rinktinės vado pareigas ir perduosite vėliavą naujam vadui. O kada ir kaip viskas prasidėjo?
– Viskas prasidėjo 1990-aisias. Balandį buvo mano gimtadienis, užpildžiau anketą ir tapau kariu savanoriu. Prasidėjo objektų apsauga, kitokios veiklos. Viskas vyko savanoriškais arba, kitaip sakant, šauliškumo pagrindais. Buvo tokia mūsų Aleksoto savanorių grupė, susirinkdavome šeštadieniais, važiuodavome į Kačerginę arba eidavome pėsti, ten taktikuodavome. Turėjome keletą ginklų, pasiimdavome iš savanorių štabo ir mokėmės. Paskui buvo 1991-ųjų Sausio įvykiai.
Vėliau baigiau Lietuvos kariuomenės mokyklą, tapau karininku. Dar vėliau – studijos Karo akademijoje. Šauliškumas man yra artimas iki pat šaknų, nes aš nuo to pradėjau. Šauliškumu dabar ir užbaigsiu.
– Kada pradėjote darbą Lietuvos šaulių sąjungoje?
– 2007 m. baigiau tarnybą Lietuvos kariuomenėje ir išėjau į atsargą. Galvojau, pagyvensiu civilį gyvenimą. Kaip tik atsirado poreikis važiuoti į tuometę Gruziją, dabar – Sakartvelą, ten vyko karas su Rusija. ES ieškojo misijos stebėtojų, mane atsirinko, ten praleidau dvejus metus. Grįžau į Lietuvą 2010 m. Tuometis Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. Antanas Plieskis sako: „Reikia, Vytautai, ateiti į šaulius, sukti jaunųjų šaulių veiklą.“ Regis, 2011 m. tą ir pradėjau.
Tiesą sakant, nežinojau, ką turiu daryti. Sako: „Skaityk Lietuvos šaulių sąjungos įstatymą ir dirbk.“ Viską pradėjau nuo nulio. Sutikau dabar jau ats. plk. Albertą Dapkų. Tuo metu jis buvo Kariuomenės mokyklos viršininkas. Sako: „Pas mane atvažiuoja Švietimo ir mokslo ministerijos (dabar – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija – red. past.) Plėtotės ir ugdymo centro direktorius Giedrius Vaidelis, vyks diskusiją apie naują bandomąjį vaikų neformalaus švietimo projektą, atvažiuok.“ Pasikalbėjome, papasakojo, kad yra bandomasis projektas Klaipėdos rajone, Panevėžio mieste ir rajone, Anykščiuose, galite bandyti su jaunaisiais šauliais. Labai gerai sutarėme su tuomete Utenos šaulių rinktinės vade Asta Tidikiene, jos dėka užmezgiau kontaktų su Anykščių savivaldybe. Kartu sukūrėme jaunųjų šaulių ugdymo programą, kurią pavyko akredituoti. Tada aš jau ėmiausi darbo ir kituose rajonuose.
Iki tol jaunųjų šaulių būreliai irgi veikė, bet jie neturėjo neformalaus švietimo statuso, negaudavo jokio finansavimo, mokytojai juose dirbo kaip kas galėjo ir kas kaip suprato. Reikėjo važiuoti per visą Lietuvą, susitikinėti su mokytojais, padėti jiems, aiškinti, kaip ugdyti jaunuosius šaulius.
Tada man gimė idėja surengti jaunųjų šaulių būrelių vadovų kursą. Įkalbėjau Šaulių sąjungos vadą plk. A. Plieskį, jis įkalbėjo tuomet, regis, Sausumos pajėgų vado pareigas einantį Arvydą Pocių, kuris dabar atsargos generolas. Gavau jo leidimą tokį kursą organizuoti Kariuomenės mokykloje. Vėliau tokius kursus taip pat organizavome Pasieniečių mokykloje. Procesas sukosi, o kursus iškilmingai užbaigdavome Valdovų rūmuose. Juos baigę mokytojai pabiro po visą Lietuvą, toliau būrė jaunuosius šaulius ir su jais dirbo jau su neformaliojo švietimo statusu.
Kai imuosi veiklos, atsitraukti jau nebegaliu, pasineriu visas, ir mane perkalbėti labai sunku. Tai turbūt tas žemaitiškas charakteris.
Tą programą aš akreditavau tuomečiame Kaune Pedagogų kvalifikacijos kėlimo centre, paskui surengiau antros pakopos kursus, taip ir sukome. Padėjo suvienodinti jaunųjų šaulių veiklą, o veikloms ir su vaikais dirbantiems mokytojams atėjo finansavimas – žymiai paaugo kokybė. Palaipsniui įsisuko keturių pakopų jaunųjų šaulių ugdymas, šauliškas stovyklas pradėjome organizuoti jau ne tik vasarą, bet ir rudenį, ir pavasarį. Vaikams labai patiko tie jaunųjų šaulių ugdymo pakopas žymintys antsiuvai.
Džiaugiuosi, kad jaunųjų šaulių veiklos sukasi, o jų sėkmė priklauso nuo to, kiek kompetentingų toje srityje žmonių turime šaulių rinktinėse ir kiek mokytojų, norinčių su jaunaisiais šauliais dirbti, surandame.
Dabar jau girdime, kad į Gen. Jono Žemaičio Lietuvos karo akademiją, Policijos ar Pasieniečių mokyklas studijuoti ir mokytis atėję jaunieji šauliai labai vertinami, nes yra gerai pasiruošę, turi įvairių žinių ir įgūdžių.
– Su jaunaisiais šauliais dirbote Lietuvos šaulių sąjungos štabe, o kada į rankas paėmėte Vytauto Didžioj šaulių 2-osios rinktinės vairą?
– Tuo metu Šaulių sąjungoje vyko labai daug pokyčių, ir man greta jaunųjų šaulių veiklų koordinavimo buvo pavesta rūpintis dar ir suaugusių šaulių veiklomis ir planavimu. Buvo neįmanoma visko tiek padaryti, atrodė, kad man nusviro rankos. Kaip tik baigėsi mano darbo sutartis, bet pasikeitė politinė valdžia, Lietuvos šaulių sąjungos vadu tapo plk. ltn. Gintaras Koryzna, 2017 m. tapau rinktinės vadu. Taip ir įsisukome. Labai gera ir išmintinga buvo rinktinės valdyba. Susibendravome. Didžiausias rūpestis buvo Prienų šaulių padalinys, kur net paskambinti nebuvo kam. Kaišiadoryse irgi beveik nebuvo šaulių. Raseiniai, Kėdainiai, Jonava šiek tiek krutėjo. Dabar kiekviename rajone yra po rimtą kuopos vadą, pavaduotoją ir rimtų, motyvuotų šaulių. Nuolat bendraujame, jie palaiko ryšius tiesiogiai su vietos savivaldybėmis. Išaugome, ir tai džiugina.
– Kokie įvykiai per Jūsų vadovavimo metus labiausiai sutelkė šaulius?
– Mus labai sustiprino pandemija. Atsirado poreikis padėti valstybei, ir šauliai atėjo. Daugelis žmonių negalėjo normaliai dirbti, tad reikėjo ką nors veikti. Su šauliais Pauliumi Baltrušaičiu, Nerijumi Mikelioniu, Žilvinu Neliubšiu, Rimu Žilinsku subūrėme valdymo grupę, skirtą šaulių veiksmams koordinuoti ir medikams padėti. Atsirado Karštoji koronos linija, ir mes ten ėmėmės darbo. Stebino, kad kasdien nesunkiai sumobilizuodavome po 60 šaulių: 30 rytinėje pamainoje, dar 30 – nuo pietų iki vėlaus vakaro atsiliepinėti telefonu, registruoti tyrimams, nukreipti pas specialistus, suteikti reikiamą informaciją skambinantiems.
Niekada nenuvylėme Greitosios pagalbos tarnybos, sukomės gana ilgą laiką, turbūt gerą pusmetį. Kauno oro uoste padėjome priimti keleivius, paskui budėdavome su policija. Bendradarbiavome su savivaldybe – šauliai vežiojo žmones tyrimams. Visa tai labai mus suvienijo ir sustiprino. Pandemiją mes laimėjome.
Tačiau 2022 m. prasidėjo agresyvi Rusijos invazija ir karas Ukrainoje. Geopolitinė situacija sutelkė žmones ir dar labiau padidino šaulių gretas. Šiandien irgi nuolat ateina naujų narių. Mūsų rinktinė tikrai nemažėja.
– Esate žemaitis, o vadovavote Kauno šauliams. Sakoma, kad žemaičiai – tvirti, užsispyrę. Ar tai tiesa? Ar tokios savybės reikalingos vadui?
– Nemažai žemaičių yra ir Vilniuje (juokiasi). Jų yra visur – dažnai girdžiu žemaičių kalbos akcentą.
Nežinau, ar tai padeda. Niekada netikėjau, kad yra didelių skirtumų tarp suvalkiečių, dzūkų, žemaičių ir aukštaičių. Tačiau jų tikrai yra. Nevardysiu, kurie geresni ar blogesni.
Niekada neslėpiau, kad esu žemaitis. Visas mano gyvenimas taip sudėtas – truputį delsti, neskubėti, išgirsti, apmąstyti ir tik tada imtis veiklos. Kai imuosi veiklos, atsitraukti jau nebegaliu, pasineriu visas, ir mane perkalbėti labai sunku. Tai turbūt tas žemaitiškas charakteris. Tai ne kartą man padėjo dirbant, bendraujant su žmonėmis, organizuojant pratybas. Užsispyręs noras siekti tikslų.
– Ar sunku dirbti su šauliais?
– Valstybė – ne Vyriausybė, ne kariuomenė, ne policija, ne savivaldybė. Valstybė yra visa tauta, o tam, kad tauta veiktų kaip gera pavarų dėžė, reikia labai daug dirbti.
Ypač tai supratau, kai pradėjau dirbti su šauliais. Atėjęs iš kariuomenės pamačiau, kaip skiriasi Karo akademiją baigusių karių ir civilių pasirengimas. Reikia daug dirbti, kad vieni kitus suprastume. Sakau ir šauliams, ir institucijoms: šaulys nesupranta jūsų kasdienės darbo kalbos, sutrumpinimų ir pan. Šauliui reikia rimto instruktažo – paaiškinus, ką reikia padaryti, jis viską padarys.
Šaulys pirmiausia turi išlaikyti savo šeimą, vaikus, jam reikia iš kažko gyventi, todėl jis turi dirbti ir tik paskui gali ateiti užsiimti šauliškomis veiklomis. Reikia suprasti, kad šaulys savanoriškai aukoja save, savo laiką. Jis dėl to neprašo lenktis prieš jį, bet nori aiškiai žinoti, ko atėjo, ką turi padaryti. Šaulys nori būti naudingas, ir pats ko nors išmokti, ir jausti, kad padarė gerą ir reikalingą darbą. Tuo mes, šauliai, ir esame stiprūs.
Kuopų vadams kasdien parašau po 3–4 laiškus ir neretai susimąstau, kad noriu iš karto gauti atsakymą. Tačiau tas žmogus dirba ir galbūt tik vakare galės pasižiūrėti savo e. paštą. Grįžęs iš darbo jis dar sėda prie šauliškų darbų ir turi man ką nors atsakyti. Juk visko pasitaiko: gal darbe nesėkminga diena, gal namie kokia nelaimė įvyko, gal šiaip nuotaika prasta. Kuopos vadas turi 120 žmonių. Jie visi – tokie pat savanoriai. Kai kurie iš jų gal nori tik ateiti ir nusifotografuoti, o reikia vykdyti užduotį. Reikia surinkti 50 žmonių. Organizacinis darbas milžiniškas. Ypač kai prireikia netikėtai ir dar darbo dieną. Yra šaulių, kurie viską meta ir bėga, bet jie turi suprasti, kad jie yra reikalingi.
– Tikriausiai ne visi, prašantieji šaulių pagalbos, tai supranta?
– Trūksta supratimo apie šaulius.
Darbo dieną mus pakviečia į pratybas Jonavoje, „Achemoje“, ir šauliai ten visą dieną prasėdi ir nieko nedaro. Tuomet šaulys man sako: „Vade, aš specialiai pasiėmiau laisvadienį darbe, o čia nieko nepadariau.“
Tuomet jau aš institucijoms sakau: jeigu jūs mums neduodate darbo, tai ir nekvieskite. Pasodinkite guminį žmogų ir tegul jis sėdi – koks skirtumas. Šaulys pirmiausia turi išeiti iš darbo – jam minusas. Jis važiuoja savo automobiliu – dar didesnis minusas. Institucijos turi tai suprasti, nes šauliai nesėdi ir nelaukia, kol kas nors juos pakvies.
Važiuoju aną savaitę vėlų vakarą, apie 23.30 val., namo, man skambina iš policijos, sako: „Veiveriuose dingo moteris, reikia šaulių pagalbos.“ Klausiu: „Jau 23.30 val., ką man dabar daryti?“
Sustoju kelkraštyje, rašau žinutę. Žmona teiraujasi, ką darau. Paaiškinu, jog ieškau šaulių, kad ateitų padėti. Nepatikėsite, du šauliai paskambino policijai. Gali pasakyti, kad neturi žmonių, naktis ir tiek. Tačiau sustoji ir ieškai. Atsiranda galinčių. šauliai tokie yra. Šauliai įkvepia.
– Ar per tuos metus buvo akimirkų, kai pagalvojote: „Dėl tokių žmonių verta būti šauliu, verta būti rinktinės vadu“?
– Kai pasiūlė būti rinktinės vadu, nelabai gilinausi, koks tas darbas. Vadu netapau staiga. Reikėjo suprasti daug dalykų. Tuomet turėjome keturis nuolatinės tarnybos šaulius – etatinius darbuotojus, reikėjo visus darbus pasidalyti. Paskui mes užaugome, atėjo daugiau darbuotojų, o aš buvau pripratęs daug ką daryti vienas. Galbūt kas nors galvoja, kad vadas tik pirštu parodė ir viskas sukasi, visi dirba, o pats vadas nieko nedaro, tačiau aš toks netapau.
Ar turėčiau didžiuotis, kad buvau rinktinės vadu? Man gyvenimas visada taip sudėlioja, kad esu ten, kur tuo metu turiu būti. Dirbdamas su jaunaisiais šauliais įsikvėpdavau apvažiavęs Lietuvą, bendraudamas su mokytojais ir vaikais. Taip ir rinktinėje: išvažiuoju į pratybas, susitinku su šauliais, įsikvepiu. Žinau, kad reikia dirbti, dirbti, dirbti. Kai organizuojame masines pratybas arba susiduriu su institucijų biurokratija, vėl suprantu, kiek daug reikia padaryti, kad mes visi kaip krumpliaratis suktumėmės. Nedirbsiu aš, dirbs kitas vadas, aš kaip šaulys ateisiu. Užsispyrimas visada padėdavo man padaryti taip, kaip noriu, arba taip, kaip reikia.
– Koks momentas per vadovavimo metus Jums asmeniškai buvo pats įsimintiniausias?
– Sunku ką nors išskirti. Įstrigo pirmojo jaunųjų šaulių būrelių vadovų kurso organizavimas. Surenkame žmones – atvažiuoja iš visos Lietuvos mokytojai į tą kursą. Lapkričio mėnuo. Vyrai su kaklaraiščiais, moterys – su aukštakulniais, kaip mano mama sakydavo – su kleidėm (su suknelėm – red. past.). Jiems nuvežti į poligoną buvo paruoštas atviras sunkvežimis. Stoviu ir žiūriu į juos... Negaliu šito pamiršti.
Gal aš iki galo neišaiškinau, kad tas kursas vyks poligone. Aš net neįsivaizdavau, kad galėtų būti kitaip.
Parlėkiau namo. Žmona nustebusi: „Kur tu čia tas kepures ir šalikus, pirštines renki iš namų ir veži?“
Gerai, kad turėjau patirties kariuomenėje, su daug kuo bendravau. Nuvažiavau į Mokomojo pulko sandėlius. Mjr. Vytautas Karpavičius ten dirbo. Pasakiau, kad man reikia 20 uniformų komplektų. Jis nesuprato: „Kaip tai reikia?“ Reikia, sakau.
Pavyko. Aprengėme. Mokytojai, vilkėdami tas uniformas, išvažiavo namo. Tai buvo vienintelis kartas, kai man pavyko uniformas atiduoti mokytojams. Jie grįžo į savo mokyklas ir paskui su tomis uniformomis vedė būrelius vaikams. Vėliau dar teko derinti su kariuomene dėl aprangos nurašymo, bet viskas pavyko.
Tokios patirties negaliu pamiršti. Negaliu pykti ant nieko, tik ant savęs, nes nepadariau iki galo – neišaiškinau suprantamai, pats nepasitikslinau, ar mane suprato. Taigi bet ką darant, organizuojant, reikia savęs paklausti: ar tikrai viską padarei. Žmogus paskaitė žinutę, kad bus būrelių vadovų kursas, ir atvažiavo. Džiaukis – jis atvažiavo. Visa kita – tavo problema.
Dirbdamas su šauliais visada turi būti pasiruošęs netikėtumams.
– Tikriausiai būta ir ne tokių smagių patirčių?
– Organizavome pratybas. Neįvardysiu savivaldybės. Susiderinome scenarijų: naftos bazėje gaisras, atvažiuoja mūsų šauliai, kurie prieš tai mokėsi su ugniagesiais gesinti gaisrus. Savivaldybėje sėdi ekstremaliųjų situacijų komisija, kuri turi valdyti situaciją. Skambutis iš ugniagesių: „Mes galime tiesiogiai transliuoti vaizdą iš įvykio vietos, kaip gesiname naftos bazę, į kurią pusę eina dūmai, kad jūs galėtumėte orientuotis, ką daryti.“
Komisijos vadovas sako: „Ne, nieko mums nereikia, mes paleisime vaizdo įrašą ir viskas bus gerai.“ Paleidžia ekrane 1980-ųjų gaisro Sibire gesinimo procesą, kuris nieko bendro neturi su mūsų pratybų veiksmu. Mane taip nustebino! Sėdžiu ir galvoju: tai kaip mes šią situaciją valdysime?
Tada supratau, kad su tokiomis pratybomis reikia važiuoti per visas savivaldybes ir kelti visus ant kojų, mokytis kartu, veikti. Gražios liemenės ir pavardės ant stalų nereiškia, kad ekstremaliųjų situacijų komisija pasirengusi dirbti. Dažniau tik popieriukus padėlioja ir tiek.
Šiandien mums reikia kruopščiai ir kantriai daryti savo namų darbus. Reikia eiti į bendruomenes, bendrauti ir padėti jiems suprasti, kad jeigu nutiks kokia nors nelaimė, bendruomenė turi būti pasiruošusi savarankiškai išgyventi. Juk daug žmonių galvoja, kad kas nors ateis ir viską padarys, greitoji kaipmat atvažiuos. Sako, kad „Elektros skirstymo operatorius“ turi per dvi valandas atkurti elektros tiekimą. Klausiu: „O ką darysite, jeigu niekas net nekels ragelio?“
Žmonės pasakoja, kad neturi generatorių. Dabar reikia galvoti, iš kur jų paimti. Blogiausia yra sakyti, kad mes neturime, ir nieko nedaryti. Jeigu senelių namuose bus tavo tėvas, o ten –20 °C, nes nėra elektros, tu, kaip savivaldybės darbuotojas, vis tiek nieko nedarysi? Nuvažiuosi tik savo tėvo pasiimti? Kam tuomet dirbi savivaldybėje?
Einame į valstybines šventes. Ten iš kariuomenės mažai kas dalyvauja, iš policijos, įvairių institucijų, savivaldybės – irgi. Tai žmonės, kurie gyvena iš biudžeto. Reikia gerbti darbdavį. O kas tas darbdavys? Valstybė. Jie pirmieji turėtų stovėti su plakatais „Valio valstybei“. Juk valstybė juos išlaiko. Kažkodėl turi ateiti šaulių pulkai su vėliavomis, moksleiviai, o institucijų tarnautojai turi laisvadienį. Reikia būti pilietiškam, o ne išeiti užrakinus kabineto duris ir keikti Lietuvą. Tačiau ar tu viską dėl jos padarei? Gal išeik 10 minučių vėliau, bet pabaik darbą iki galo. Turime daug problemų.
– Ko per šiuos vadovavimo šaulių rinktinei metus Jus išmokė šauliai?
– Optimizmo, geros nuotaikos. Šauliai sako: „Vade, viskas bus gerai, viską mes padarysime.“ Tai stipriausia jėga.
– Kaip į Jūsų „parduotus“ vakarus, savaitgalius ar net atostogas reaguodavo šeima?
– Matyt, čia yra duota paties gyvenimo ar Dievo. Mama mane visada vedėsi į bažnyčią ir auklėjo tikėjimo aplinkoje. Aš pats daug ko gyvenime nesirinkau – mane rinkosi gyvenimas ir įvykiai. Taip gyvenimas man davė ir antrąją pusę – Iloną. Ji ne žemaitė, bet turbūt dar kantresnė ir dar labiau užsispyrusi negu aš. Vaikai irgi užaugo tokie.
Labai džiaugiuosi, kad vaikai, dažnai nematydami tėvo, užaugo savarankiški, gyvena Lietuvoje, dirba. Žmona toliau kantriai mane kenčia (juokiasi). Suprato, priprato.
1990 m. buvo sunkūs. Juk mes, savanoriai, dalyvaudavome ir įvairiose policijos operacijose, ir kitų įvykių buvo, Parlamentą ginti reikėjo. Manau, palaipsniui atėjo suvokimas, kad kitaip nebus.
Ar galėjo būti kitaip, jeigu žmona būtų prieštaravusi ir sakiusi taip nedaryti? Sunku pasakyti. Tačiau susitarėme: aš sakau, kad reikia, o ji sako: reikia, tai reikia. Dabar tas pats. Atostogų visada būdavo mažai. Tikiuosi, kad dabar bus daug.
– Kaip save toliau matote Šaulių sąjungoje?
– Būsiu šaulys. Trūko dėmesio neginkluoto pasipriešinimo šaulių rengimui. Susikoncentravome į ginkluoto pasipriešinimo šaulius, o neginkluotos kovos draugai vis likdavo nuošalyje. Jaučiu skolą. Manau, galėčiau šioje srityje daug padėti. Jau kalbėjome su naujuoju rinktinės vadu A. Janulaičiu, kad šią sritį reikia ypatingai stiprinti, nes tai svarbu tiek pačiai Šaulių sąjungai, tiek visuomenei. Noriu padėti, bet neįkyrėti naujam vadui ir rinktinės štabo darbuotojams. Kur reikės, kur paprašys ateiti, ateisiu. Būsiu eilinis šaulys.
Naujausi komentarai