Matė kančias
Kaip pasakojo Roberta, būdama dvylikos trylikos metų ji su broliais Ronaldu, Mariumi, Mindaugu ir mažiausiuoju – Gustu buvo apgyvendinta vienuose Šiaulių rajono tuomet laikinaisiais vadintuose, o šiuo metu jau nebeveikiančiuose vaikų globos namuose.
„Ten gyvenome maždaug pusmetį. Mamai buvo iškelta sąlyga, kad susituoktų su vyru, tikintis, kad tuomet mes, vaikai, gyvensime saugesnėje aplinkoje. Ji pasiėmė mus, bet pas mamą gyvenome tik metus“, – prisiminė jauna moteris.
Pasak jos, nors šeimoje lankydavosi vaiko teisių specialistai, o mama jiems atvažiavus elgdavosi gerai, kaimynai matė kitokią realybę – be priežiūros lakstančius, purvinus, alkanus vaikus, girtaujančią jų mamą ir nuolat į namus ateinančius vis kitus vyrus. Būtent apie tai kaimynai skambučiais ir informuodavo atsakingas tarnybas.
„Neturėdavome maisto, todėl eidavome prašyti pas kaimynus arba vogdavome, kad tik turėtume valgyti, nes už mus gautus pinigus mama pragerdavo. Bandant užkirsti tam kelią, jai būdavo išduodami maisto talonai, bet ir juos mama iškeisdavo į alkoholį. Brolius vesdavau į mokyklą purvina, susivėlusi. Kaimynai mūsų gailėdavo, rūbų duodavo net mokytojai“, – jautriai prisiminė pašnekovė.
Slėpėsi miškuose
Kartą, pasakojo Roberta, namuose net gaisras kilo. „Mama išvažiavo palydėti savo vyrą į oro uostą. Namuose likome vieni ir mano mažieji broliai padegė spintelę, prie kurios buvo dujų balionas. Galėjo įvykti sprogimas. Dūmai pasklido po visą laiptinę. Atvyko policijos pareigūnai, žurnalistai, rodė net per televiziją. Tada mama gavo įspėjimą. Tačiau netrukus ji vėl paliko mažamečius brolius namuose, o pati girta vaikščiojo po miestą. Kai sugrįžo, namuose jau buvo vaiko teisių specialistai, kurie pamatė, kad ji elgėsi neadekvačiai“, – prisiminė moteris.
Robertos teigimu, tai buvo galutinis taškas – mamai atimtos motinystės teisės ir visi penki jos vaikai atsidūrė Kuršėnuose esančiuose vaikų globos namuose. Tik šįkart ne laikinai, o visam laikui. Tuo metu Roberta atostogavo pas vieną tetą, o metais jaunesnis jos brolis – pas kitą. Namuose su mama buvo likę tik trys mažiausieji sūnūs.
„Atsimenu, kad tada slėpiausi miškuose, nes nenorėjau vykti į vaikų globos namus. Bijojau, nes laikinuosiuose vaikų globos namuose Šiaulių rajone, kuriuose buvome anksčiau, tarsi niekas mūsų nematė ir negirdėjo. Neleisdavo vykti pas mamą arba nueiti pas mažiausią brolį, kuris verkdavo ir manęs šaukdavosi. Nuo auklėtojos gaudavau per veidą, o tada ji pasakydavo: „Eik į kambarį, tavo brolį mes nuraminsime.“ Versdavo valgyti iki apsivėmimo. Todėl tai prisiminusi iki šiol psichologiškai negaliu prisiversti valgyti net skaniausiai pagaminto plovo. Galvojau, kad kituose vaikų globos namuose – Kuršėnuose, į kuriuos mus išveš, bus dar blogiau“, – atviravo pašnekovė.
Užsibrėžė tikslą
Laimė, bloga Robertos nuojauta nepasitvirtino – gyventi vaikų globos namuose Kuršėnuose buvo daug geriau. Tuo metu ten gyveno vadinamosios šešios šeimynos. Kiekvienoje iš jų – apie 20 vaikų.
Atvykusi į vaikų globos namus Kuršėnuose, pasakiau: „Kai užaugsiu, pasiimsiu savo brolius.“ Auklėtojai tada nusijuokė ir atsakė: „Duok Dieve, Roberta.“
„Atvykusi į vaikų globos namus Kuršėnuose, pasakiau: „Kai užaugsiu, pasiimsiu savo brolius.“ Auklėtojai tada nusijuokė ir atsakė: „Duok Dieve, Roberta“, – paauglystėje užsibrėžtą didžiulį tikslą įvardijo ji.
Moteris neslėpė, nors ne kartą iš svetimų žmonių buvo sulaukusi skaudžių replikų: „Tu – našlaitė, neturi mamos, esi neišsilavinusi ir negraži“, auklėtojai suteikdavo laisvės, aprūpindavo maistu, būtiniausiais daiktais ir visko išmokė. Už tai ji sakė esanti jiems labai dėkinga.
Kai sukako aštuoniolika metų, Roberta išėjo iš vaikų globos namų ir kelioms savaitėms apsigyveno pas savo tetą Kuršėnuose. Tuomet su savimi ji turėjo drabužių lagaminą ir piniginę išmoką sąskaitoje pirmiesiems savarankiško gyvenimo žingsniams. Tačiau tikslingai elgtis su pinigais mergina nemokėjo – išleido juos, kaip pati sakė, „visokioms nesąmonėms“.
„Per savaitę nežinia kur išleidau 3 tūkst. eurų. Visko prisipirkau ir sau, ir draugams, nes anksčiau nieko neturėjau, o norėjau“, – atviravo pašnekovė.
Išvyko į Airiją
Išleidusi turėtus pinigus, netrukus Roberta vasarai išvyko dirbti į Airiją. Svečioje šalyje tuomet jau gyveno nemaža dalis jos artimųjų. Sugrįžusi į Lietuvą, Šiauliuose moteris išsinuomojo būstą, išlaikė egzaminus ir baigė dvyliktą klasę, pradėjo lankyti globėjų kursus, kad ištesėtų sau ir broliams duotą pažadą – pasiimti juos iš vaikų globos namų.
„Kursai truko apie tris mėnesius. Juos lankydama tarsi iš naujo išgyvenau tai, ką patyriau mamos namuose. Mačiau vaizdo įrašus, kuriuose užfiksuotos panašios situacijos. Girdėjau pasakojimus apie psichologines vaikų, augančių asocialiose šeimose, traumas ir tai, kokiais būdais reikėtų prie tokių vaikų prieiti bandant įgauti jų pasitikėjimą. Verkiau ir net buvau nutraukusi lankymąsi šiuose kursuose. Sakiau: „Nebenoriu, nebeisiu, nes nebegaliu.“ Tačiau nusivaliau ašaras ir vėl ėjau. Man labai padėjo auklėtojas, kuris mus augino Kuršėnų vaikų globos namuose. Jis vedė šiuos kursus. Dabar jis globėjų konsultantas“, – prisiminė ji.
Pašnekovė pabrėžė, kad norint globoti brolius, jai reikėjo ne tik baigti kursus, bet ir išsinuomoti būstą, turėti darbą ir pastovias pajamas. Teko rašyti prašymus, gauti daugybę dokumentų iš vaikų globos namų auklėtojų, tarp jų – ir teigiamą charakteristiką, kad įrodytų vaiko teisių specialistams, jog būdama tokia jauna, gali užauginti ir finansiškai išlaikyti savo brolius.
„Net teisme man sakė: „Ateis laikas, kai norėsi išeiti su draugais arba gyventi tik sau, kur tada juos paliksi?“ Bandė perkalbėti, bet buvau nusiteikusi ryžtingai. Pirmiausia iš vaikų globos namų pasiėmiau mažiausiąjį – Gustą. Jis visada manęs klausdavo: „Sese, kada mane pasiimsi? Noriu gyventi pas tave.“ Su Gustu Lietuvoje gyvenome apie pusmetį, paskui kartu išvykome atgal į Airiją pas mano krikšto mamą. Ji man padėjo, pradėjau dirbti. Po metų vėl išsinuomojau būstą Lietuvoje ir iš vaikų globos namų pasiėmiau kitą brolį – Mindaugą. Teismas taip pat skyrė man jo globą“, – pasakojo Roberta.
Airijoje kartu su ja ir jaunėliu Gustu netrukus apsigyveno ir brolis Mindaugas. Tuo metu vyriausiasis – Ronaldas gyveno Lietuvoje pas globėjus, o antrasis – Marius, norėjo pasilikti vaikų globos namuose.
Šūsnis iššūkių
„Kai su dviem broliais apsigyvenau Airijoje, sunkiausia mums buvo išmokti anglų kalbą ir prisitaikyti prie pasikeitusios kasdienybės. Mindaugo paauglystė buvo sudėtinga – jis ne kartą sakė, kad nenori su manimi gyventi ir prašė nuvežti atgal į vaikų globos namus, nes mano taisyklės jam atrodė per griežtos, bet paskui atsiprašydavo ir sėkmingai įveikėme šį laikotarpį. Man svarbiausia būdavo, kad broliai lankytų mokyklą, gerai mokytųsi, nepraleistų pamokų ir iki 21 val. vakaro sugrįžtų namo. Jei pavėluodavo, sėsdavau į mašiną ir važiuodavau ieškoti“, – atviravo moteris.
Ji pridūrė, kad už taisyklių nesilaikymą brolių niekada nebausdavo fiziškai. Tam pasitelkdavo kitokias priemones. Pavyzdžiui, kurį laiką uždrausdavo naudotis kompiuteriais, telefonais, išeiti į lauką. „Kaip mane mokė – paduodavau į rankas knygą, kad skaitytų, mokytųsi“, – prisiminė Roberta.
Dideles viltis moteris sakė dedanti į šiuo metu Airijos koledže besimokantį jaunėlį brolį Gustą. Sesuo norėtų, kad jis mokydamasis pasiektų aukštumų. „Gustą skaityti išmokiau penkerių metų, kai gyvenome vaikų globos namuose. Jis – labai gabus, gerai mokosi, ateityje norėtų studijuoti inžineriją“, – tarstelėjo ji.
Pasiteiravus apie tada tekusią finansinę ir kitą gyvenimišką naštą, pašnekovė sakė, kad Airijoje už globojamus brolius būdavo skiriama pašalpa, jaunėlis brolis ją gauna iki šiol, kol sulauks pilnametystės. Tačiau išsinuomoti būstą ir susirasti darbą reikėjo pačiai.
„Dabar už Gusto globą per savaitę skiriama 200 eurų pašalpa, bet užsienyje vien iš šių pinigų išgyventi nebūtų įmanoma. Jei kitoms šeimoms užtenka poros vištų, mums reikia penkių vištų ir pusės kiaulės. Pamatę tiek maisto, kai kurie žmonės juokiasi ir klausia: „Kiek žmonių gyvena tavo namuose?“ Atsakau: „Pas mane gyvena vien vyrai ir jiems reikia valgyti“, – šyptelėjo ji.
„Duosiu viską“
Šiuo metu trys 26-erių Robertos broliai – jau pilnamečiai: vyriausiajam Ronaldui – 24-eri, Mariui – 22-eji, Mindaugui – devyniolika, o jaunėliui Gustui – šešiolika. Neseniai jie visi kartu gyveno Airijoje, tame pačiame name, tačiau Ronaldas nusprendė kurti šeimą Lietuvoje, todėl išvyko, o Marius išsikraustė pas taip pat Airijoje gyvenančią savo merginą. Tačiau savo namų duris Airijoje prieš metus moteris atvėrė vaikų globos namuose Lietuvoje užaugusiam pusbroliui.
„Dabar po vienu stogu su manimi gyvena du broliai – Mindaugas ir Gustas, pusbrolis ir mano vaikinas Dovydas. Susipažinome su juo dar paauglystėje Kuršėnuose, bet keliai vėl suvedė vėliau – kai išėjau iš vaikų globos namų. Vaikinas palaikė ir tikėjo manimi, kai ruošiausi pasiimti brolius, jei prireikdavo, duodavo ir pinigų. Finansiškai šiuo metu esu atsakinga tik už paauglį brolį Gustą, nes kiti dirba. Tačiau dirbti labai veržiasi ir jaunėlis, todėl savaitgaliais eina padirbėti pas kitą brolį, nes labai nori turėti savo pinigų. Kartais man sako, kad labai išlepinau brolius, nes nuperku viską, ko jie užsimano. Esu sau pasakiusi, kad duosiu jiems viską, ko pati negavau“, – atviravo pašnekovė.
Pasak Robertos, kartu su broliais, pusbroliu ir širdies draugu kasmet ji aplanko tris keturias užsienio šalis. Kelionių datas šeima visuomet renkasi pagal jaunėlio Gusto atostogų koledže grafiką, nes praleisti pamokas be pateisinamos priežasties čia – griežtai draudžiama. Kitu atveju galima atsidurti vaiko teisių specialistų akiratyje.
„Su kaimynais kieme žaidžiame futbolą, važiuojame prie jūros – namie, prie televizoriaus, beveik niekada nesėdime. Dažnai sugrįžtame ir į Lietuvą, nes ten gyvena mano vaikino šeima“, – atviravo moteris.
Mamai atleido
Paklausta, ar jaučia nuoskaudą mamai, kad dėl žalingo jos gyvenimo būdo kartu su broliais teko augti vaikų globos namuose, pašnekovė sakė seniai jai už tai atleidusi. Vyriausiasis brolis vis dar pyksta ir nenori mamos nė akyse matyti. Tačiau labiausiai motiniškos meilės vis dar reikia antrajam broliui – Mariui. Kai jis atskrenda į Lietuvą, dažnai ją aplanko.
Roberta pridūrė, kad mama taip pat kurį laiką gyveno ir dirbo Airijoje. Tuomet ji iš vaikų globos namų jau buvo pasiėmusi abu savo brolius ir atvykusi čia įsikurti. Kai jau atrodė, kad mama stengiasi pasikeisti ir mezga santykius su savo vaikais, nusprendė sugrįžti į Šiaulius ir vėl pradėjo girtauti. Tada ryšys tarp jos ir vaikų nutrūko.
„Gaila, kad mama savo gyvenimą paaukojo alkoholiui, o juk galėjo turėti penkis nuostabius, mylinčius vaikus. Dabar ji neturi nieko – tik alkoholį ir vyrą, kuris ją muša. Mama kaltina mane dėl to, kad iš jos atėmė vaikus, nes vieną kartą vaiko teisių specialistams paskambinau aš pati ir paprašiau, kad mus išvežtų iš mamos namų. Tada namuose buvo daug vyrų, kurie prie manęs priekabiavo“, – prisiminusi tamsias akimirkas iš praeities neslėpė jauna moteris.
Gaila, kad mama savo gyvenimą paaukojo alkoholiui, o juk galėjo turėti penkis nuostabius, mylinčius vaikus. Dabar ji neturi nieko.
Tačiau, nepaisant to, Roberta sakė linkinti savo mamai laimės ir gyvenimo džiaugsmo. Ji užsiminė, kad mama niekada nėra prašiusi jos pagalbos. Tačiau jei taip nutiktų dabar, moteris žino – pinigų mamai nesiųstų, kad ji neišleistų jų svaigalams, bet jei sušlubuotų sveikata, į ligoninę tikrai nuvežtų.
Pasiteiravus, jei galėtų atsukti laiką atgal, ar ką nors keistų, pašnekovė sakė, kad nekeistų nieko. „Jei būčiau likusi gyventi pas mamą, gal šiandien kaip ir ji būčiau alkoholikė, o mano broliai taip pat nebūtų nieko pasiekę. Vadinasi, mes turėjome atsidurti vaikų globos namuose, kad dabar turėtume tai, ką turime“, – svarstė ji.
Svarbus dėmesys
Roberta nuo kitų niekada neslėpė, kad su broliais augo vaikų globos namuose. Priešingai – norėjo, kad kiti žinotų, jog vaikų globos namuose nėra taip blogai, kaip tenka girdėti. „Norėjau visiems garsiai išrėkti, kad tie vaikai, kurie auga negeroje aplinkoje ir dėl to blogai jaučiasi, nebijotų kreiptis pagalbos, ir vyktų ten, kur gerai“, – atviravo ji.
Neseniai pasakoti savo ir brolių istoriją moteris ryžosi pasitelkusi socialinius tinklus. „Broliams esu pasakiusi, kad to, jog augome vaikų globos namuose, neturime gėdytis. Gėda turėtų būti tam žmogui, kuris taip pasielgė, kad ten patektume. Kalti ne mes – buvome tik vaikai“, – jautriai kalbėjo pašnekovė.
Vaikų globos namus Kuršėnuose Roberta aplanko iki šiol. Šį gruodį sukaks treji metai, kai ji pasirūpina, kad skirtinguose Lietuvos miestuose – Panevėžyje, Utenoje, Šiauliuose, Kuršėnuose – gyvenantys vaikų globos namų auklėtiniai ir neįgalieji gautų kalėdines dovanėles.
„Kasmet susirenku vaikų sąrašus ir jų svajones. Paskelbiu apie tai socialiniuose tinkluose, klausdama žmonių, galbūt jie norėtų nupirkti dovanėlę vaikui iš globos namų. Tiems, kurie lieka be dovanų, nuperku jas pati ir išsiunčiu. Kol turiu pinigų, padėsiu, kiek galėsiu“, – pažadėjo ji.
Ateityje pašnekovė sakė svajojanti apie didelę šeimą, kurioje augtų trys keturi vaikai, kuriems nieko netrūktų ir kuriems nereikėtų matyti girtaujančių, ir smurtaujančių tėvų.
„Pati augau su keturiais broliais. Mes esame kaip komanda – jei kas nors atsitinka, kartu kalbamės ir sprendžiame, nors kartais ir pasipykstame – būna visko. Jei būčiau buvusi viena šiame pasaulyje, galbūt nebūtų buvę dėl ko stengtis. Kai išėjau iš vaikų globos namų, stengiausi dėl brolių. Kai pagalvoju, kad vieną dieną jie išeis iš mano namų ir aš liksiu tik su vaikinu, pasidaro skaudu“, – prisipažino Roberta.
(be temos)