Po COVID-19 pandemijos, taip pat dėl geopolitinės įtampos ir klimato kaitos poveikio, be to, siekiant sumažinti turistų minias populiariausiose vietovėse, kuriama daug unikalių maršrutų ir verslo modelių. Kokios naujausios turizmo tendencijos, „Kauno diena“ aiškinasi su Klaipėdos universiteto Socialinės geografijos ir turizmo katedros vedėju doc. dr. Eduardu Spiriajevu.
Pakeitė pandemija
– Kas pastaraisiais metais taip pakeitė keliautojų įpročius?
– Jei prisimintume, koks buvo turizmas prieš šešerius, septynerius ar aštuonerius metus, būtent prieš COVID-19, jis Europoje ir visame pasaulyje buvo kitoks. Pandemija, suvaržymai jos metu buvo paskata įvairiausioms naujoms turizmo rūšims kurtis, pradėjo keistis turizmo kryptys – po pandemijos turistai ėmė labiau domėtis naujais kraštais, naujais regionais ar įdomybėmis, kurios buvo mažiau žinomos.
Kodėl? Pandeminių suvaržymų metu, ypač 2020 ir 2021 m. vasaromis, Europos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, populiarėjo vietinis turizmas, stiprėjo motyvacija domėtis gamtos, kultūros, istorijos paveldo įdomybėmis ir vertybėmis. Tai paskatino anksčiau mažai žinomų ir negausiai turistų lankomų vietovių lankymą, ir domėjimąsi mažai žinomomis kitų kraštų vietovėmis.
Klimato kaita Šiaurės šalių turizmui atvėrė naujas galimybes, jos tampa labai patrauklios šaltostogoms, tačiau keliauti šiose šalyse brangoka.
Keliautojai, kurie gerai išmano skaitmenines technologijas, rezervacijų sistemas, pradėjo savarankiškiau organizuoti savo keliones, išvykas, unikalių, mažiau žinomų objektų lankymą.
Šiandien turistas keliauja tikslingai, žinodamas, ką tiksliai nori pamatyti, ką aplankyti. Prie to labai daug prisideda ir skaitmeninių technologijų vystymas, įvairiausios rezervavimo sistemos, taip pat ir kintanti skrydžių geografija, kai galima keliauti skirtingomis kryptimis.
Po pandemijos, taip pat dėl geopolitinės įtampos ir klimato kaitos poveikio atsirado labai daug unikalių maršrutų, unikalių verslo modelių. Jie kuriami būtent tiems turistams, kurie keliauja tiksliai žinodami, ką nori pamatyti. Išoriniai veiksniai labai stimuliuoja visą turizmo rinką, taip pat labai keičiasi ir pačių turistų poreikiai.
Alternatyvios kryptys
– Kai kurių turistiškiausių vietovių gyventojai net imasi protestų, nes toks perteklinis turizmas kelia paslaugų, nekilnojamojo turto ir kitas kainas, didina triukšmą, kelia kitų nepatogumų. Nors, kaip rodo naujausias Europos kelionių komisijos tyrimas („Monitoring Sentiment for Intra-European Travel“), susidomėjimas pagrindiniais turistiniais objektais net šiek tiek išaugo, vis dėlto daugiau kaip pusė respondentų sakė pirmenybę teikiantys alternatyviems maršrutams. Kas įgyja populiarumą Europoje?
– Mūsų regiono turistai labai išmanūs, jie tiksliai žino, kur nori lankytis, yra įvaldę skaitmenines technologijas, tad atranda naujų krypčių. Labai populiarėja Austrija, kuri prieš keletą metų, iki pandemijos, tokia populiari nebuvo. Populiarėja ir Vengrija, kyla noras iš naujo atrasti Čekiją ir Slovakiją. Labai patraukli tapo Lenkija.
Be abejonės, labai populiarus išlieka miestų turizmas, bet šiek tiek keičiasi jo geografija. Lankomi jau ne net Londonas, Paryžius ar Barselona, – dėmesį labai patraukia ir mažesni, galbūt lig šiol ne tokie populiarūs miestai. Matomos turistų skaičiaus augimo tendencijos Lenkijos miestuose, tarp jų ir Gdanske, Krokuvoje ar Poznanėje. Turistams vis patrauklesnės tampa Rumunijos sostinė Bukareštas, Vengrijos – Budapeštas, Bulgarijos – Sofija ir kalnų miesteliai, įvairiausios pajūrio vietovės. Daugiau turistų susidomėjimo sulaukia ir Albanija, Juodkalnija, Kroatijos pakrantės, Slovėnija.
Žinoma, labai patrauklūs Italijos miestai, bet ne Milanas, ne Roma, o esantys šiek tiek tolėliau nuo turistinių srautų, pvz., Bolonija, nes čia yra daug paveldo, įvairių įdomybių ir čia labiausiai lankosi būtent patys italai. Kalbant apie miestų turizmą, Europoje yra tendencija, kad norima lankytis būtent ten, kur yra mažiau turistų iš kitų šalių, o daugiau lankosi vietos žmonės, siekiant labiau pažinti istoriją, kultūrą, paveldą, ieškoma įvairiausių naujų, neregėtų įdomybių.
Klimato kaita Šiaurės šalių turizmui atvėrė naujas galimybes, jos tampa labai patrauklios šaltostogoms, tačiau keliauti šiose šalyse brangoka.
– Kaip bandoma diversifikuoti turistų srautus? Pvz., Vokietijoje, apsistojusi mažame miestelyje, galėjau nemokamai važiuoti traukiniu net ir į Šveicariją.
– Tai ypač aktualu Ispanijai, Prancūzijai. Iš savo patirties pastebiu, kad tos šalys bando reklamuoti, viešinti daugiau informacijos apie kitus miestus toje šalyje. Pvz., Ispanijoje Barselona – patrauklus miestas, bet jis yra perteklinio turizmo kryptis. Madridas taip pat įdomus, bet jis yra ne prie jūros, o šalies viduryje, tad vasarą ten labai karšta. Tačiau Ispanija bando atkreipti dėmesį į kitas vietoves, kurortines Atlanto pakrantės vietoves.
Be to, mažiau žinomuose miestuose ir kainos, miesto mokestis yra mažesni, šiek tiek pigesnės apgyvendinimo paslaugos. Ir turistų ten mažiau, tad svetingumas ten kitoks – autentiški restoranai ir kavinės, teikiamos įvairiausios maitinimo paslaugos, muziejai taip pat siūlo labai daug įvairiausių programų, o paveldo objektų, muziejų lankymas gerokai pigesnis arba integruotas į tam tikrus lankytojo bilietus.
Šaltostogos brangios
– Nepaisant sunkiai pakeliamų karščių, kaip rodo ir minėtas tyrimas, populiariausios kryptys išlieka Ispanija, Italija. Tačiau nauja tendencija – „coolcations“ (šaltostogos) Norvegijoje, Islandijoje ar Švedijoje. Ar klimato kaita atvėrė šioms šalims naujas turizmo galimybes?
– Klimato kaita daro didelį poveikį Europos turizmo rinkai, nes dalis turistų liepą arba rugpjūtį sąmoningai vengia keliauti į šiltuosius kraštus – Ispaniją, Prancūziją, Italiją, Graikiją, taip pat Turkiją. Dabar jie kelionei į šias šalis mieliau renkasi pavasarį, rudenį ar žiemą. Beje, skirtingų valstybių turistų mėgstamiausios kryptys irgi skiriasi: pvz., britai tradiciškai keliauja į Ispaniją, Portugaliją, vokiečiai – į Italiją, prancūzai – į Graikiją. Tarp skandinavų populiarios kryptys yra ir Kanarai Ispanijoje, ir Portugalija, ir Italija, ir Graikija.
Klimato kaita tikrai atvėrė Šiaurės šalių turizmui naujų galimybių ir tai vyksta jau kurį laiką, jos tampa labai patrauklios vadinamosioms šaltostogoms. Ypač Norvegijos, Islandijos patrauklumas neslūgsta, o, pvz., ispanams labai patinka Suomija, kaip labai besiskirianti nuo jų šalies, italams – Švedija.
Tačiau vasaros ir ten gali būti šiltos, o būna ir lietingų dienų, liūčių. Labai svarbus veiksnys, kad tai – labai brangios šalys, po jas keliauti gana brangu, ypač kalbant apie miestų turizmą. Jei nori komforto, restoranuose valgyti krevetes ir žuvį, taip, tai galima, bet kainuos labai brangiai.
Tačiau jei norima žygiuoti pėsčiomis, su kuprinėmis, rengti žygius gamtoje, kopti į viršukalnes, tai nėra taip ir brangu. Ten taip pat galima rasti daug nemokamų dalykų, organizuota grupė ar draugų būrelis, prieš tai susižinoję naudingos informacijos, gali keliauti po Skandinaviją turėdami labai apgalvotą biudžetą ir daug ką pamatyti. Pvz., Norvegijos kalnuose net yra namelių, kur galima nemokamai apsistoti arba pasitikėjimo principu paskui už juos susimokėti. Tačiau tai – turistui, kuris ieško ne komforto, o nuotykių. Turistas turi būti iš anksto nusiteikęs, kad nekeliaus labai komfortiškai, tam reikės šiek tiek fizinės ištvermės, nebijoti lietaus ar orų atvėsimo.
– Teko girdėti, kad ir karščių alinamos šalys ieško išeičių – siūlo naktinį turizmą: rengiamos ekskursijos ar muziejų lankymas jau saulei nusileidus, naktimis.
– Tokios tendencijos yra ir Graikijoje, ir Italijoje, ir Ispanijoje, ir Portugalijoje, taip pat Turkijoje. Kai sutemsta ir nuslūgsta dideli karščiai, turistas būna aktyvesnis ir renkasi naktinį turizmą. Tai alternatyva tam tikram lankytojų segmentui, tačiau nemanau, kad naktinis ar vakarinis turizmas visiems gali būti tinkamas, – tai daugiau nišinis dalykas. Čia daug kas priklauso nuo amžiaus, poreikių, nuo skirtingų turistų grupių.
Atostogos kitaip
– Kalbėdami apie naujausias turizmo tendencijas net mokomės naujažodžių: pavargę nuo kompiuterių, žmonės ieško ramybės vadinamosiose tylos atostogose („hushpitality“), Švedijoje siūlomas pagal decibelus išdėstytų vietų tinklas „Visit Skåne’s Map of Quietude“. Populiarėja prabangesnis keliavimas su kuprine („flashpacking“), stovyklavimas palapinėje, bet su visais patogumais („glamping“). Ar tai liks tik kaip nišinė sritis, nes turizmas vis dėlto yra ir verslas, o barselonų ir paryžių lengvai nenurungsi?
– Tikrai, skaitmeninės detoksikacijos turizmas plečiasi, nes visi daug dirba su technologijomis, kompiuteriais, ekranais, tad atostogų metu tiesiog nenori jų matyti.
Labai didėja vadinamojo tylos turizmo poreikis, – žmogus nori, kad jam nieko per daug nesiūlytų, kad būtų paprasta, tik tvarkinga, minimaliai komfortiška ir kad būtų užtikrinta tyla, nes šiais laikais ji iš tikrųjų deficitinė. Pavyzdžiui, yra įvairiausių ramybės klinikų, taip pat ir Lietuvoje. Arba labai svarbus reikalavimas, kad vietovėje, kurioje apsistoji, 200 m atstumu nebūtų jokio triukšmo.
Tokios tylos atostogos be technologijų, be interneto tampa labai populiarios tarp tų, kurie labai pervargę nuo kasdienio technologijų naudojimo. Tai dar nišinis, siauras dalykas, nors jo poreikis auga.
– Kokios dar naujos turizmo rūšys populiarėja?
– Stiprėja ir tokios naujos sritys kaip vertybių ir tapatybės turizmas – ieškojimas vertybių, tapatybių arba užmiršto paveldo turizmas. Kaip nišinio turizmo rūšys formuojasi meno turizmas pagal romanus, meno kūrinius ar istorinius įvykius, kai turistai tikslingai keliauja norėdami aplankyti kokias nors įdomias vietas, kurios galbūt mažiau žinomos, bet jie supranta, kad ten apsilankyti yra labai svarbu.
Auga ekoturizmas, nes turistai, dauguma iš didmiesčių, nori lankytis nacionaliniuose parkuose, saugomose teritorijose ir nebūtinai prie pajūrio ar pajūrio kurortų vietovėse – populiaru keliauti po kaimų teritorijas, miškų parkus, kalnus. Keliautojas europietis nori geriau pažinti ir labai įvairiapusę Europos gamtą.
Nauja tendencija – bendruomenių turizmas, kai bendruomenės, grupės, organizacijos kartu tikslingai keliauja į kitą kraštą ar kitą regioną ir lankosi kaimo vietovėse, ten studijuoja miestelius, kitas vietoves, jų istoriją, paveldą, gamtą, kulinarijos paveldą ir taip bando kompleksiškai ir įvairiapusiškai pažinti tokias nedideles teritorijas.
– Ar laikais, kai visi nori net hiperindividualumo, o maršrutą gali sudaryti dirbtinis intelektas, keliavimas organizuotomis grupėmis, vadinasi, ir kelionių agentūros, turi ateitį?
– Manau, taip, nes grupinės kelionės egzistuoja jau labai daug metų, susiformavusi tam tikra tradicija. Be to, skirtingos kartos turi skirtingų poreikių. Jaunesni, geriau įvaldę technologijas, mokantys užsienio kalbų, žinoma, gali keliauti individualiai. Tačiau kas jų nemoka ir dėl to jaučia nepatogumą, kad negalės susikalbėti, tiems geriausia važiuoti su grupėmis.
Lietuvos kelionių agentūros gana išradingos, nėra taip, kad sukuria tam tikrus modelius, maršrutus ir tą patį siūlo daugelį metų. Jie stengiasi prisitaikyti prie pokyčių, rengia edukacines programas. Manau, grupinės kelionės tikrai išliks ir po kokių dvidešimties metų. Tik sunku pasakyti, ar tai bus masinis reiškinys, ko gero, ne. Tačiau tas segmentas – norinčių keliauti su kelionių agentūromis, su grupe, jausti bendrystę, kartu pažinti, kuriems reikalingas gidas, istorijų perteikimai, – tikrai bus, kol ateis kita karta, kuri mokės kalbų ir bus labai gerai įvaldžiusi technologijas.
Šiandien galėtume sakyti, kad išmušė Lietuvos turizmo sektoriaus valanda, jei ne vienas „bet“ – esame geopolitinės įtampos zonoje.
Vienas „bet“
– Gal išmušė ir Lietuvos turizmo valanda? Paprastai čia ne taip karšta, daug žalumos, galima tyloje pailsėti gamtoje, kaime... Kaip Lietuva išnaudoja šias tendencijas?
– Savo katedroje universitete su dėstytojais dar prieš kokius penkiolika–dvidešimt metų buvome kalbėję, kad vyksta klimato kaita ir, jei pas mus taps kiek šilčiau ir Baltijos jūros vanduo atšils 1–2 °C, žinoma, ekologiškai tai nėra gerai, bet turistams mūsų valstybė taps labai patraukli.
Lietuva jau yra žinoma šalis, niekam nebereikia aiškinti, kur ji yra. Dėl klimato kaitos mūsų turizmo sektorius gali turėti naudos. Tik mūsų šalies rinka nedidelė ir turime siūlyti ne tai, ko yra kitur. Mes turime kurti unikalius maršrutus, unikalius produktus, konceptus, skirtus nedidelėms grupėms, kad sudomintume, pritrauktume turistą, kuris šiek tiek žino mūsų istoriją, kultūrą.
Be kita ko, tenka daug bendrauti su gidais – jie pasakoja, kad, mūsų istorija, kultūra, paveldas turistams yra labai įdomu. Tačiau, pavyzdžiui, atplaukusieji kruiziniais laivais vis tiek klausia apie sovietmetį, apie posovietinį laikotarpį, kokia Lietuva buvo prieš 40–60 metų. Mes norime pasakoti apie savo istoriją, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, apie paveldo objektus, etnografiją ir pan., tačiau vis dėlto diskusija pasisuka būtent į sovietinę epochą.
Taip, šiandien galėtume sakyti, kad išmušė Lietuvos turizmo sektoriaus valanda, jei ne vienas „bet“ – esame geopolitinės įtampos zonoje. Geopolitinės įtampos labai keičia visą kelionių geografiją. Tai daro poveikį ir Baltijos šalių, taip pat Lenkijos, Slovakijos, Rumunijos, Vengrijos, Bulgarijos, Suomijos turizmui. Kai kurių valstybių, pavyzdžiui, Italijos žiniasklaidoje seniai komunikuojama, kad keliavimas į Baltijos šalis yra pačių Italijos turistų atsakomybė, nes, jei ten kiltų kokių nors neramumų arba įsiveržimų į šias valstybes, jų Vyriausybė niekuo negalėtų padėti.
Istoriškai tai visą laiką mums kiša koją. Juk pas mus ir klimatas tikrai geras, tačiau geopolitinė situacija iš tikrųjų mus šiek tiek apriboja. Jei norime, kad Lietuva būtų patraukli ir lankoma, mūsų regiono verslininkai turi stengtis du, tris ar net keturis kartus labiau nei Pietų Europos ar kai kurios kitos žemyno šalys, nes mes esame geopolitinės įtampos zonoje.
– Minėjote, kad šiuo metu keliaujate Vengrijoje. Kodėl būtent ten? Ar kryptį pasirinkote vadovaudamasis naujomis tendencijomis?
– Galiu atsakyti – taip, dėl tų naujųjų tendencijų. Vengrijoje aš ne pirmą kartą, tačiau šįsyk sumanėme ją aplankyti su šeima. Kodėl? Budapešte tikrai daug ką galima pamatyti, Vengrija – įdomi šalis, labiausiai dėl kultūros ir paveldo objektų, be to, įdomu, pamatyti, kaip ji keičiasi.
Ir, žinoma, dėl patogaus susisiekimo. „Wizzair“ vykdo tiesioginius skrydžius iš Vilniaus į Budapeštą, o to daug metų nebuvo, skrydžio bilietas į vieną pusę – 30 eurų. Vengrijoje labai gerai išplėtota transporto sistema, Budapešte puikiai veikia metro, o priemiestiniais autobusais galima pasiekti įvairius objektus šalia sostinės. Netoli ir Balatono ežeras. Į Vengriją dar mažai kas važiuoja, tačiau tikrai įdomu pamatyti šią kultūriškai turtingą valstybę.
Naujausi komentarai