Teisininkė Raimonda Joskaudienė pabrėžia – šuo gali loti, tačiau yra tam tikra riba, kurios nederėtų peržengti. Antraip gyvūno savininkui gali tekti pabendrauti su policija ar net varstyti teismų duris.
Kas iš tiesų svarbu?
Ar nuolat lojančio šuns šeimininkui gali grėsti teisinė atsakomybė? R. Joskaudienė atvirai sako – taip. Tiesa, ne už kiekvieną šuns sulojimą.
„Teisė nereikalauja, kad šuo niekada nelotų. Tai būtų nei realu, nei suderinama su natūraliu gyvūno elgesiu. Tačiau augintinio laikymas taip pat nesuteikia teisės ignoruoti kaimynų ramybės, poilsio ir teisėtų interesų“, – tvirtina teisininkė.
Tačiau kur toji riba? Kada galima suprasti, kad mūsų interesai pažeidžiami, o toleruotino elgesio riba jau peržengta?
Pasak pašnekovės, vertinamas ne vien pats faktas, kad šuo loja. Svarbu aplinkybių visuma: kaip dažnai lojimas kartojasi, kiek laiko jis trunka, ar šuo loja dieną, vakare ar naktį, ar tai keli pavieniai sulojimai, ar valandų valandas trunkantis lojimas, ar triukšmas iš tiesų trukdo kaimynams ilsėtis, miegoti arba dirbti, ar šuns šeimininkas buvo informuotas apie problemą, ar žinodamas apie trikdymą jis ėmėsi realių priemonių.
„Pvz., jeigu šuo dienos metu kelis kartus suloja, kai žmogus eina laiptine ar į kiemą įeina kurjeris, vien dėl to paprastai nebūtų pagrindo konstatuoti administracinį nusižengimą.
Visai kitaip būtų vertinama situacija, kai šuo beveik kiekvieną vakarą loja nuo 22.30 iki 1 val., pažadina kelių butų gyventojus, o šeimininkas, ne kartą įspėtas, atsako: „Tai mano šuo ir mano butas – ką noriu, tą darau“, – pabrėžia R. Joskaudienė. Ji priduria, kad privati valda nėra vieta, kurioje galima nepaisyti kitų žmonių teisių.
Kai susitarti neįmanoma
Kai su kaimynu susitarti dėl triukšmaujančio gyvūno neįmanoma, verta žinoti, kas parašyta įstatymuose.
Pasak teisininkės, Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas nustato aiškią gyvūno laikytojo pareigą – nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.
Ši pareiga galioja nepriklausomai nuo to, ar gyvūnas laikomas daugiabučio bute, privataus namo kieme, sodo sklype ar voljere.
Anot ekspertės, atsakomybė už šio įstatymo ir kitų gyvūnų laikymą bei gerovę reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus numatyta Administracinių nusižengimų kodekse.
„Be to, kiekvienoje savivaldybėje gali galioti jos tarybos patvirtintos triukšmo prevencijos viešosiose vietose ir gyvūnų laikymo taisyklės. Todėl konkrečiu atveju būtina tikrinti ne tik nacionalinius teisės aktus, bet ir savivaldybės, kurioje laikomas gyvūnas, teisės aktus“, – akcentuoja R. Joskaudienė.
Jeigu šuns savininkas neužtikrina, kad gyvūnas netrikdytų aplinkinių ramybės, jo veika, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, gali būti vertinama:
· pagal ANK 346 straipsnį – kaip gyvūnų gerovę ir laikymą reglamentuojančių reikalavimų pažeidimas;
· pagal ANK 48 straipsnio 3 dalį – kaip savivaldybės tarybos patvirtintų triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklių nesilaikymas;
· tam tikrais atvejais pagal ANK 488 straipsnį – kaip viešosios rimties trikdymas.
„Vis dėlto teisiškai nebūtų tikslu teigti, kad kiekvienas garsesnis šuns lojimas automatiškai yra ANK 488 straipsnyje numatytas viešosios rimties trikdymas. Turi būti nustatyti visi konkretaus administracinio nusižengimo sudėties požymiai: triukšmo pobūdis, vieta, laikas, poveikis aplinkiniams ir gyvūno laikytojo elgesys.
Pagal ANK 488 straipsnį vakaro laikas – nuo 19 iki 22 val., o nakties – nuo 22 iki 7 val. Būtent vakaro ir nakties metu gyvenamosiose patalpose keliamas triukšmas teisiškai vertinamas griežčiau, jeigu dėl jo trikdoma kitų asmenų ramybė, poilsis ar darbas“, – aiškina R. Joskaudienė.
Kas gresia šeimininkui?
Baudos dydis priklauso ne nuo to, kaip gyventojas pavadino savo skundą, bet nuo to, pagal kurią teisės normą institucija kvalifikuos nustatytą pažeidimą.
Pagal ANK 346 straipsnį už gyvūnų gerovę ir laikymą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą gali būti skiriama nuo 30 iki 120 eurų bauda.
Jeigu toks pažeidimas padaromas pakartotinai, bauda gali siekti nuo 120 iki 230 eurų.
Pagal ANK 48 straipsnio 3 dalį už savivaldybės tarybos patvirtintų triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklių nesilaikymą gali būti skiriama nuo 150 iki 600 eurų bauda.
Už pakartotinį pažeidimą numatyta nuo 500 iki 1 000 eurų bauda.
Pagal ANK 488 straipsnį jeigu veika atitinka viešosios rimties trikdymo požymius, fiziniam asmeniui gali būti skiriama nuo 80 iki 200 eurų bauda.
Už pakartotinį pažeidimą – nuo 200 iki 300 eurų.
„Tai nereiškia, kad vien už tą patį lojimo epizodą visos nurodytos baudos bus automatiškai sudėtos. Institucija privalo tiksliai nustatyti, kokie konkrečiai teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti, surinkti įrodymus ir tinkamai kvalifikuoti veiką.
Baudos dydžiui reikšmės gali turėti pažeidimo trukmė, pasikartojimas, paros laikas, ankstesni įspėjimai ar nuobaudos, gyventojų, kuriems trukdoma, skaičius bei tai, ar šeimininkas bendradarbiauja ir imasi priemonių problemai išspręsti“, – patikina teisininkė.
Teismų praktika
Jos teigimu, teismų praktikoje galima rasti ir atvejų, kai šuns šeimininko atsakomybė buvo pripažinta pagrįsta, ir atvejų, kai institucijos sprendimas buvo panaikintas dėl nepakankamų įrodymų.
Teismų praktikoje galima rasti ir atvejų, kai šuns šeimininko atsakomybė buvo pripažinta pagrįsta, ir atvejų, kai institucijos sprendimas buvo panaikintas dėl nepakankamų įrodymų.
Štai Marijampolės apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje nagrinėjo situaciją, kai privačiame kieme esančiame voljere laikomas vokiečių aviganis nuolat lojo vakaro ir nakties metu.
Šuns savininkei pagal ANK 48 straipsnio 3 dalį ir ANK 346 straipsnio 1 dalį buvo paskirta subendrinta 190 eurų bauda. Teismas skundo netenkino ir baudą paliko nepakeistą.
„Šioje byloje buvo pateikti keliomis skirtingomis dienomis ir skirtingu laiku padaryti garso įrašai, kelių gyventojų parodymai, duomenys apie ankstesnį įspėjimą ir pačios savininkės paaiškinimai. Teismas konstatavo, kad garsus ir nuolatinis šuns lojimas vakaro ir nakties metu trikdė kitų asmenų teisę į ramybę ir poilsį.
Svarbu ir tai, kad teismas atmetė argumentą, jog šuo laikomas privačiame kieme. Gyvūno laikytojo pareiga nepažeisti kitų asmenų teisių galioja ir privačioje valdoje“, – neabejoja R. Joskaudienė.
Įrašų nepakako
Kitoje byloje – Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 5 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje – policijos skirtas įspėjimas šuns šeimininkui buvo panaikintas, o administracinė teisena nutraukta.
„Byloje buvo pateikta keturiolika vaizdo įrašų, tačiau iš jų nebuvo galima nustatyti tikslių įrašymo datų ir laiko. Nebuvo aišku, ar užfiksuotas nuolatinis lojimas, ar tik pavienė šuns reakcija į šalia vykstantį veiksmą. Skundą buvo pateikęs vienas kaimynas, o atvykę policijos pareigūnai patys šuns lojimo neužfiksavo.
Teismas pabrėžė, kad prielaidų ir bendro teiginio „šuo loja dienomis ir naktimis“ nepakanka. Asmens kaltė turi būti pagrįsta konkrečiais ir patikimais įrodymais.
Šios dvi bylos aiškiai parodo: atsakomybę lemia ne skundo emocingumas, o įrodymų kokybė ir jų visuma“, – atkreipia dėmesį R. Joskaudienė.
Kaip elgtis?
Konfliktų su kaimynais galima išvengti, jeigu jie geranoriški ir leidžiasi į kalbas.
„Pirmiausia, jeigu tai saugu ir įmanoma, verta ramiai informuoti šuns savininką. Žmogus gali nežinoti, kad jam išėjus į darbą gyvūnas kelias valandas loja, kaukia ar patiria išsiskyrimo nerimą.
Jeigu žodinis pokalbis nepadeda, pranešimą verta pateikti raštu. Tai vėliau patvirtins, kad šeimininkas žinojo apie problemą ir turėjo galimybę ją pašalinti“, – pataria teisininkė.
Toliau reikėtų:
· pildyti triukšmo dienoraštį. Žymėti datą, lojimo pradžią, pabaigą, trukmę ir konkretų poveikį;
· daryti garso ar vaizdo įrašus. Geriausia iš savo buto, balkono ar kiemo, išsaugant originalius, neredaguotus failus su data ir laiku;
· surinkti kitų gyventojų paaiškinimus. Kelių kaimynų savarankiški liudijimai paprastai yra reikšmingesni negu vienas abstraktus skundas;
· išsaugoti susirašinėjimą ir kreipimųsi duomenis. Reikšmingos gali būti žinutės šuns savininkui, kreipimaisi į administratorių, bendriją, savivaldybę ir policijos įvykių registracijos numeriai;
„Fiksuojant pažeidimą būtina gerbti ir kaimyno privatų gyvenimą. Nereikėtų sistemingai filmuoti jo būsto vidaus, langų ar šeimos narių, kai tam nėra objektyvaus poreikio. Įrašo tikslas turi būti užfiksuoti triukšmą, o ne stebėti žmogaus privatų gyvenimą.
Vien mobiliojo telefono programėlėje parodytas decibelų skaičius paprastai nebus lemiamas įrodymas. Daug svarbiau nuosekliai parodyti, kada, kaip dažnai ir kiek laiko šuo loja, kaip tai veikia aplinkinius“, – vardija R. Joskaudienė.
Kur kreiptis?
Kai triukšmas kyla tuo metu, ypač vakare ar naktį, galima kreiptis bendruoju pagalbos numeriu 112. Tai suteikia galimybę pareigūnams patikrinti situaciją ir ją užfiksuoti, kol šuo loja.
„Jeigu problema kartojasi nuolat, tikslinga pateikti išsamų rašytinį pranešimą per „ePolicija“ arba kreiptis į savivaldybės administracijos viešosios tvarkos padalinį.
Policija ir savivaldybių administracijų pareigūnai turi įgaliojimus tirti atitinkamus pažeidimus pagal ANK 48, 346 ir 488 straipsnius.
Daugiabučio administratorius ar bendrijos pirmininkas gali padėti susisiekti su gyvūno laikytoju, surinkti gyventojų nusiskundimus, priminti namo vidaus tvarkos taisykles ar tarpininkauti sprendžiant konfliktą. Tačiau administratorius pats administracinės baudos skirti negali.
Jeigu nuolatinis lojimas leidžia įtarti, kad šuo ilgą laiką paliekamas vienas, laikomas netinkamomis sąlygomis, patiria stresą, neturi vandens, pastogės ar veterinarinės priežiūros, reikėtų kreiptis ir į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT). VMVT priima pranešimus apie galimus gyvūnų gerovės ir nepriežiūros pažeidimus“, – primena R. Joskaudienė.
Teisės ir pareigos
Teisininkė įsitikinusi – nuolat lojančio šuns problema neturėtų virsti liepsnojančiu kaimynų karu. „Negalima grasinti šeimininkui, tyčia triukšmauti keršijant, mėginti savavališkai paveikti gyvūną ar naudoti jam žalą galinčias sukelti priemones.
Tačiau taip pat nereikia metų metus kentėti, tikintis, kad problema išsispręs savaime.
Atsakomybė kyla ne dėl to, kad žmogus augina šunį. Ji gali kilti tada, kai šeimininkas žino apie sistemingą kitų žmonių ramybės trikdymą, tačiau jo nepaiso ir nesiima jokių realių priemonių.
Teisė laikyti augintinį turi būti derinama su kaimynų teise ramiai naudotis savo būstu, ilsėtis ir miegoti“, – reziumuoja teisininkė R. Joskaudienė.
(be temos)