Tėvas palieka mamą gimdymo namuose su vaiku ir eina dirbti savo darbų, savotiškas vaiko palikimas langelyje. Po mėnesio nutaria, kad jis gal visgi nori būti tėčiu ir ima reikalauti vienodų teisių pasimatymams. Tiesa, tėvas nesistengia atvykti į Lietuvą, nekeičia savo darbo dėl vaiko ir verčia mamą ir vaiką tarnauti jo poreikių tenkinimui, reikalauja atkurti ryšį, kurio pats nekūrė nuo pat gimimo. Ryšiui atkurti reikalauja mėnesio vaikui prieš akis paduoti ekraną, kad jis galėtų patenkinti savo tėvystės poreikius.
Kiek tėvo teisiškai pagrįsti reikalavimai yra etiški kūdikio atžvilgiu? Ar etika turi būti kriterijus priimant sprendimus dėl tėvystės? Kodėl žmogus, kuris nenori nieko keisti savo gyvenime dėl santykių su vaiku gali šokdinti vaiką ir mamą Lietuvoje? Kodėl mama, kuri rūpinasi savo vaiku, stengiasi auginti vaiką, Vaiko teisių sistemos yra skurdinama ir nuolat persekiojama kaip moteris nusikaltėlė?
– Minėjote, kad vaiko tėvas paliko šeimą septintą parą po vaiko gimimo. Kaip tai atrodė?
– J. K. S.: Mes grįžome namo iš gimdymo namų. Jam reikėjo išvykti darbuotis į užsienį. Jis galėjo pasiimti metus tėvystės atostogų, bet to nepadarė, išvažiavo į užsienį. Aš buvau po sunkios Cezario operacijos, palikta be jokios pagalbos. Jis pasiėmė močiutės vaikui dovanotus pinigus – 500 eurų ir paliko mus be pinigų. Po kažkurio laiko juos pervedė kaip vaiko išlaikymo pinigus.
Po Cezario operacijos negalėjau normaliai vaikščioti, neturėjau jokios pagalbos, o gimęs vaikas svėrė daugiau nei keturis kilogramus.
Jau būdamas Švedijoje jis pradėjo rašyti skundus ant manęs ir pradėjo reikalauti institucijų, kad rodyčiau vaiką per ekraną, o jam buvo vos daugiau nei mėnuo. Vaikų teisės nustatė pažeidimą, nes vaikas yra per mažas tokiems dalykams.
Pagal pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, vaikui rodyti ekraną rekomenduojama tik nuo dvejų metų. Taip pat apsilankiau pas medikus, pas neurologus, kurie nustatė vaiko jautrumą ir parašė tai pažymoje. Vaikų teisų tarnyba paskyrė atvejo vadybą, socialinės darbuotojos man darė pastovų spaudimą, nereagavo į turimas pažymas.
– Kaip jūs toliau bendravote su vaiko tėvu?
– J. K. S.: Mes sutarėme, kad aš vaikui ekrano nerodysiu, o vaiką rodysiu iš tolo. Įjungdavau kamerą ir rodydavau vaiką, o tėvas, sėdintis darbe, į jį žiūrėdavo. Aš jam siūlydavau tokius skambučius jo laisvą dieną, jam netikdavo. Jis nori pailsėti ir pamiegoti, todėl tai daryti reikia darbo metu.
– Kiek laiko truko toks bendravimas?
– J. K. S.: Iki šiol. Vaikui dabar yra metai ir penki mėnesiai. Jis nuolat irzlus, nepriima tokio bendravimo, šito dar nesupranta, jį erzina. Aš jį pasodinu žaisti, paimu telefoną ir jis jau pradeda nerimauti. Tada vaiko tėvas rašo teismui, kad aš jam rodau suirzusį vaiką.
Jis klausia, kodėl jam rodomas miegantis vaikas. Tačiau jis pats nusistatė laikinąsias apsaugos priemones, kad laikas nuo aštuonių iki devynių ryto jam yra tinkamas. Aš siūliau laiką, kuris būtų tinkamiausias vaikui, pagal jo dienos ritmą, kad bendravimas būtų kitoks. Dabar pakeliu vaiką iš lovos, pasodinu ir įjungiu kamerą.
– Ar jis būna Lietuvoje?
– J. K. S.: Jis būna Lietuvoje apie 2,5 mėnesio per metus. Ir atvažiavęs kiekvieną kartą prašo keisti laikinąsias apsaugos priemones pagal save. Jis norėjo, kad vaikas būtų paimamas iš mamos, perduodamas specialistui ir jis perduotų vaiką tėvui. Taip pat jis prašė iškart vaiką perduoti jam, nes jis nori savarankiškai bendrauti su vaiku – tai nepavyko. Vėliau jis teismo paprašė taikos kambarių raktų ir teismas patvirtino šią bendravimo tvarką.
– Kaip vertinate šią istoriją?
– L. Š.: Tai įprasta istorija, kai vienas iš tėvų naudoja savo teisę, nors tai nėra jokia teisė, nėra absoliuti teisė būti tėvu. Būna, kartais sako: „Tu privalai, nes aš esu vyresnis, tu privalai klausyti manęs“, tai čia panašiai elgiamasi su žmona. Tai čia yra tas mentalitetas, skausmingai atsiliepiantis būtent vaiko gyvenimui ir raidai.
Šitoje vietoje jaučiamas asmuo, kuris mato tik vienas tiesą, tik savo poreikį, tik save ir akivaizdu, kad neturi jokios empatijos vaikui neturi empatijos žmonai. Jis nenesupranta tokių dalykų, kas yra tam vaikui priimtina, o kas – ne. Nes normalios raidos vyras, panašu, kad tai nėra normalios raidos vyras, turėtų suprasti, kad mėnesio vaikui ekrano negalima grūsti iš principo.
Bet šitoje istorijoje, tokio tipažo veikėjai sugeba naudotis institucijomis ir tiesą sakant, aš tai laikau silpnumu kaip tarnybų, kurios neatlaiko, matyt, spaudimo. Nes institucijos žiūri labai banaliai, judu pešatės ir kadangi pešatės, tai jūs vienodi. Na taip, jie kaip tėvai teoriškai vienodi, bet aš jau tada keliu klausimą, o tikrai mes giname vaiko interesą?
Tai vaiko intereso čia niekas negina, čia vėl prasideda institucinis žaidimas, kuriame byla persikelia į suaugusių pasaulį, o vaikas seniai yra pamirštas ir niekam neįdomus. Svarbiausia, ką parašė tėvas ir kaip nubausti mamą, nes parašė jis ir yra teisus, nes vaikui laiku nebuvo paduotas ekranas ar panašiai. Prie ko čia mama? Ji rūpinasi vaiku ir kodėl tokiose situacijose ji turi jaustis nesaugi? Tai šioje vietoje mes atsiduriame tokiame institucijų žaidime, kuriame nebelieka vietos emocijoms ir tu tampi įkalintas. Tai šiuo atveju aš tai laikau tokiu instituciniu įkalinimu.
– Ar toks tėvo elgesys su motina yra normalus?
– G. B.: Vertinant tėvo elgesį, tai jis tikrai nėra idealus. Bet, jeigu mes į šitą istoriją pasižiūrėtumėme truputį kitu kampu, įsivaizduokime, kad tėvų santykis yra geras, bet šeimoje susiklostė tokia situacija, kad, deja, darbas yra toks – ilgalaikės komandiruotės. Ir kai abi pusės vardan vaiko nori atrasti kompromisą, tas kompromisas tikrai įmanomas ir netgi ekranas būtų tinkamas, jei nekalbėtume konflikto fone.
Tėvai turėtų veikti taip, kad neatitrūktų nuo vaiko, nepaleistų vaiko kasdienybės, jo rutinos ir atliepti pirmiausia to vaiko poreikius. Tai tėvui turėtų būti paskambinta, parodomos nuotraukos, vaizdo įrašai.
Be abejo, tas ilgas laiko tarpas, kurį vaikas nematytų nematytų tėvo, tikrai nėra į naudą, jeigu ypač kalbame apie pirmuosius metus, kada formuojasi ir prieraišumas, ir tėtis standartiškai yra dažniausiai antras asmuo, prie kurio yra kuriamas saugus prieraišumas. Pirmieji metai vaiko raidai yra labai svarbūs.
Nors Linas sakė apie tėčio raidą, tai mes turim viską padaryti taip, kad šitas vaikas, kada jis turės šeimą, kada jis augins savo savo vaikus, augintų tinkamai.
– L. Š.: Tas atvejis, kurį ponas Gedas bando nupiešti, yra labai geras, bet tada nebūtų skyrybų. Tikrai pripažįstu, kad yra atvejų, kai tėvai normaliai sutaria. Geriausiu atveju, mama galėtų sėdėti pas tėvą ir normaliai gyventi Švedijoje ir tą vaiką galėtų rodyti, nes tai būtų svarbu, jie galėtų keliauti vienas pas kitą. Jei abiems pusėms yra svarbu būtent vaikas, tai taip ir turėtų vykti.
Bet pradėkime vadovautis faktais. Gerai mes esame atlaidūs, bet jeigu žmogus atsistojo ir paliko mamą visiškai ant ledo, kaip sakoma, tik pagimdžius ir nutarė išvažiuoti į Švediją, toliau dirbti, aš žinau vieną dalyką, kai mes kalbame apie Švediją, vos pasakyk, kad gimė vaikas, tau atidarys visas duris, net Lietuvoje šitaip nebūna. Tėvas pasirenka kitą kelią ir ne idealų, o būtent savo asmeninių ambicijų vedamas, jis išvažiuoja ir, kitaip sakant, meta viską tu dabar tvarkykis, tavo reikalas.
– G. B.: Sutinku, kad tai nėra idealu. Bet problema, kad norėdami nubausti tėvą, visada nubaudžiame vaiką. Ir vaiką nubaudžiame žymiai labiau.
– L. Š.: Kokiu būdu?
– G. B.: Apribodami bendravimą, neleisdami bendrauti. Tokiais atvejais už tėvo elgesį, kadangi tėvas taip ir taip elgiasi, jis dabar nematys vaiko, negalės su juo bendrauti. Tai kaip bausmė suaugusiam, bet tai atsiliepia vaikui.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai