Šilavoto Davatkyno bendruomenės kelias: nuo vieno puodo ant laužo iki „Lietuvos galios“ apdovanojimo

„Mūsų rajone tikrai labai daug bendruomenių, kurių iniciatyvos gali būti geriausi pavyzdžiai. Galbūt mūsų bendruomenė yra pavyzdinė dėl to, kad susikūrė iš idėjos. Iš idėjos galima padaryti labai daug. Mes tą ir darome. Labai gerai pamenu pirmąjį mūsų bendruomenės projektą. Parengėme paraišką organizuoti renginį vietos istorijai, seniesiems amatams ir archeologiniam paveldui pristatyti. Lėšų gavome tiek, kad galėjome įsigyti tik puodą, kuriame galėjome virti ant laužo“, – šypsojosi asociacijos direktorė Viktorija Bielevičienė.

Viktorijos žiniomis, Šilavoto Davatkyno bendruomenė Lietuvoje buvome pirmoji, įsigijusi sklypą, skirtą laisvalaikio parkui. Kai ėmėsi procedūrų šiam sklypui įsigyti, daug kas netikėjo asociacijos idėja. Dabar jos projektines paraiškas yra finansavusi ne tik Prienų rajono savivaldybė, bet ir Lietuvos kultūros taryba bei Žemės ūkio ministerija. Susibūrus bendruomenei, Šilavoto kaimas pakito ir yra vienas Prienų rajono kultūros ir istorijos turizmo traukos centrų.

Patrauklūs: ir lauko treniruokliai, ir netoliese esanti vaikų žaidimų aikštelė naudojami. / Asociacijos Šilavoto Davatkyno bendruomenės archyvo nuotr.

Turininga veikla

Jau iš greitkelio Kaunas–Marijampolė–Suvalkai pasukus link Prienų bažnyčios bokštais atsiveriantį kaimą išgarsino dvi dešimtys Šilavoto Davatkyno plenerų, panašiai tiek tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ renginių, Gimtosios žemės Jorio apdovanojimo šventė, daugybė knygų pristatymų, koncertų, spektaklių ir kt.

Šiandien greta Šilavoto kaimo veikia ne tik Prienų krašto muziejaus padalinys – Šilavoto Davatkyno muziejus. Siekiant išsaugoti ir įprasminti savo krašto istoriją, 2019-aisiais, veikliems šilavotiškiams susibūrus į asociaciją, įkurtas Laisvės kovų muziejus. Šilavoto Davatkyno bendruomenė, siekdama savo tikslų, 2019 m. tapo asociacija.

Bendruomenė užsiima ir kitomis kasdienybę paįvairinančiomis veiklomis. 2021 m. įkurtas linijinių šokių kolektyvas „Linksmai“, vyksta dainavimo vakarai, organizuojamos įvairios kūrybinės dirbtuvės vietos gyventojams, ekskursijos. „Tradicija tampa „Šviesios Šilavoto Kalėdos“ – bendruomenės pasibuvimas šventiniu laikotarpiu. Labai svarbios  pavasarinės ir rudeninės A. Radušio parko tvarkymo talkos. Tai irgi proga susibėgti ir pabendrauti“, – vardijo pašnekovė.

Realiai bendruomenės veiklos pradžia galima laikyti 2004 m., kai Šilavoto Davatkyne prasidėjo kūrybinis, kultūrinis gyvenimas. Prie šių veiklų labai prisidėjo Šilavoto mokyklos direktorius ir mokytojai, medikai, muziejų vadovai iš Kauno, Prienų.

„Jie davė pagrindinį impulsą bendruomenei formuotis. Aktyvių, iniciatyvių žmonių bendruomenė darė didelius darbus – buvo padėti pamatai Šilavoto Davatkynui išsaugoti ir žinomumui didinti. Inciatyvos ir idėjų vedami, organizavome įvairias kultūrine veiklas. Vėliau vieno susibūrimo metu kilo idėja nuveikti ką nors gražaus ir prasmingo pačiame Šilavoto kaime. Turėjome daug idėjų, bet išgryninome pasiūlytą Audrūno Adomaičio – įkurti laisvalaikio parką“, – pradžią prisiminė V. Bielevičienė.

Pildosi: laisvalaikio parke pradėtas kurti skulptūrų skveras, vaikų žaidimų aikštelė, pasodinta augalų. / Asociacijos Šilavoto Davatkyno bendruomenės archyvo nuotr.

Popierinių narių nėra

Asociacija, kuriai nuo pat įkūrimo pradžios vadovauja V. Bielevičienė, vienija 40 narių. „Negalėčiau nė vieno jų pavadinti popieriniu. Darome tai, ką, kiek ir kada galime. Tai savanoriška, visuomeninė veikla ir kiekvieno nario prisidėjimas – labai reikšmingas“, – pabrėžė pašnekovė.

Bendruomenė unikali ir tuo, kad vienija tiek Šilavoto gyventojus, tiek tuos, kam svarbus Šilavotas, Davatkynas, kilusius iš šio kaimo ir jaučiančius sentimentų šiam kraštui. „Todėl būna, kad į veiklas, vykstančias Šilavote, ne visiems pavyksta įsitraukti. Tačiau jie prisideda prie projektinių paraiškų rengimo, renginių organizavimo ir kitų darbų, kurie kartais nepastebimi“, – sakė direktorė.

Būtent žmonės ją labiausiai žavi šioje veikloje ir tai, ką galima sukurti kartu. „Motyvacija ateina per grįžtamąjį ryšį ir matomus prasmingus pokyčius“, – patikino pašnekovė. Daugiausia nerimo direktorei kelia, ar pavyks bendruomeniškumą, atsakomybę, meilę savo kraštui perduoti ateitiems kartoms, ar tai neliks tik romantiška istorija apie praeities laikus. „Tačiau į tai žiūriu kaip iššūkį“, – patikino pašnekovė.

Skaičius: anuomet neformalų vienuolyną sudarė septyni namukai. / Asociacijos Šilavoto Davatkyno bendruomenės archyvo nuotr.

Džiugina visi darbai

V. Bielevičienė džiaugiasi visais per septynerius metus nuveiktais darbais. Bene labiausiai – įsigytu žemės sklypu ir jame pradėtais laisvalaikio parko kūrimo darbais. Pirmiausia jame iškėlė Lietuvos valstybinę vėliavą, nusipirko traktoriuką sklypui tvarkyti. Parke pradėtas kurti skulptūrų skveras, vaikų žaidimų aikštelė, pasodinta augalų.

„Esame bendruomeninė organizacija, neturinti pajamų, todėl parkas kuriamas mažais žingsneliais. Pagrindinės mūsų surenkamos lėšos yra nario mokestis, privačių asmenų parama ir skiriamas 1,2 proc. GPM. Su tokiomis minimaliomis lėšomis negalime dalyvauti didžiuosiose projektuose. Vis dėlto kasmet pavyksta parko erdves papildyti įvairiais naujais elementais“, – sakė direktorė.

2022 m. bendruomenės teiktas projektas Prienų rajono savivaldybės dalyvaujamojo biudžeto projektų konkurse laimėjo pirmą vietą. Taip atsirado galimybė atkurti ir vėl įveiklinti seną taką tarp buvusios Šilavoto mokyklos ir A. Radušio gatvės, įrengti lauko treniruoklių aikštelę.

„Neapsiribojame vien projektine veikla. Šiais metais, siekdami sugrąžinti į Šilavotą Lietuvos himno giedojimo tradiciją Liepos 6-ąją, visus pakvietėme į teminį – geltoną – vakarą, – pasakojo V. Bielevičienė. – Turime daug sumanymų, kuriuos norėtume įgyvendinti. Tačiau kol rezultato nėra, apie juos kalbėti nesinori. Didžiausias noras – kad bendruomenei užtektų energijos, sveikatos, pasiryžimo atlikti, tai ką esame pradėję ir suplanavę ateičiai.“

Didžiausias noras – kad bendruomenei užtektų energijos, sveikatos, pasiryžimo atlikti, tai ką esame pradėję ir suplanavę ateičiai.

Šilavoto Davatkyno unikalumas

Kas tas Šilavoto Davatkynas, kuris įkvėpė susiburti bendruomenę ir tebėra veiklos ašis? Tai unikali vieta Prienų rajone, savotiškos šio krašto Rumšiškės, kur daugiau nei 100 metų veikė neformalus moterų vienuolynas.

Davatkyno įkūrėja Marijona Dabrišiūtė čia apsigyveno apie 1895 m. Vėliau kūrėsi ir kitos pamaldžios moterys, neturėjusios pakankamai lėšų apsigyventi vienuolyne. Jos įstengdavo nusipirkti 2 a žemės, pasistatyti namuką ir savo miniatiūrinę valdą aptverti tvora.

Kuklus buvo ir jų namukų vidus: krosnis, siaurutė lova, kelių sprindžių spinta, būtiniausi indai ir šventųjų paveikslai ant sienų. Materialiniai dalykai davatkėlėms nerūpėjo, prioritetai buvo malda, dvasingumas ir pagalba likimo nuskriaustiesiems.

Jos kasdien dalyvaudavo šv. Mišiose, vienu metu litanijos giedoti susirinkdavo net keturiolika. Davatkyno gyventojos padėdavo kunigams, rūpinosi bažnyčia, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai. Seniausi gyventojai prisimena: čia buvusi daraktorių mokykla, buvo mokoma rašto Pirmojo pasaulinio karo metais, kai oficiali mokykla neveikė.

Neformalų vienuolyną anuomet sudarė septyni namukai. Davatkėlės į savo mažus kambarėlius kviesdavosi pagyventi savo giminaites, pažįstamas, priimdavo nakvynei. Pokario metais jų namuose nuo trėmimų slėpėsi kaimynai. Daugelį metų iš šios vietos sklido gerumas ir šiluma.

Šioje vietoje davatkėlės gyveno iki pat 1999 m., o mirus paskutinei – Onai Mieldažytei, kuri už tikybos mokymą buvo nuteista Lietuvos SSR teisme, namelius paveldėjo Davatkyno įkūrėjos Marijonos Dabrišiūtės giminaitė Danguolė Marija Lincevičienė. Netrukus, ieškodamas naujų tapybos motyvų, šią vietą atrado dailininkas, ekspresionistas Alfonsas Vilpišauskas. Jis Šilavoto Davatkyne kūrė keletą metų, čia gyvendavo įvairiais metų laikais. Būdamas atviras, menininkas ir šios vietos paveldėtojai susibičiuliavo su vietine bendruomene.

„Tuo metu jau buvo keliamas klausimas, kaip išsaugoti šią davatkėlių pradėtą kurti erdvę, jos istoriją. A. Vilpišausko iniciatyva sumanyta į šią vietą pakviesti meno atstovų: tapytojų, fotografų, skulptorių. Taip organizuojant meno renginius, Šilavoto Davatkyne susibūrė šiai vietai ir Šilavotui prijaučiančių žmonių grupė, kuri Davatkyną atvėrė kaip kultūros židinį“, – pasakojo V. Bielevičienė, D. M. Lincevičienės dukra.

Pradžia: V. Bielevičienė (dešinėje) ir D. M. Lincevičienė džiaugiasi, kad prieš du dešimtmečius susibūrusi Šilavotui prijaučiančių žmonių grupė Davatkyną atvėrė kaip kultūros židinį. / Asociacijos Šilavoto Davatkyno bendruomenės archyvo nuotr.

Asmeniniai prisilietimai

Paklausta, kas pačiai Viktorijai yra Šilavoto Davatkynas, kokie pirmieji ar labiausiai įstrigę prisiminimai iš šios sakralios vietos, moteris nedvejojo nė akimirkos: tai viena svarbiausių vietų – namai.

„Kadangi čia teko lankyti prosenelę ir keletą metų vaikystėje gyventi su tėvais, prisiminimai labai įvairūs. Tačiau įstrigę keli ryškūs vaizdiniai: tyras ir šaltas šulinio vanduo, pavasarį žydinčių Trakelio pušų žiedadulkių debesys, malkų krosnyje spragsėjimas kambaryje, žaidimai su draugais aplink Davatkyną augančias pušis, užpustytas kelias į mokyklą Šilavote. Gyvendama čia visuomet jutau davatėlių geranoriškumą, nuoširdumą, rūpestį. Visuomet bendraujant su jomis pasitempdavau, ypač su O. Mieldažyte, – man ji atrodė paslaptinga. Tik augdama supratau, kad davatkėlės buvo šventos moterys, o vieta, kurioje jos gyveno, – sakrali“, – prisiminimais ir potyriais dalijosi V. Bielevičienė.