Šeimos ūkyje gyvūnai – tikri draugai

Ne tarnauja, o džiugina

„Gręžėme, kalėme, pjovėme, sukome, dažėme – daugybę darbų atlikome savo rankomis. Žinoma, sulaukėme ir artimųjų, draugų pagalbos, todėl kiekvienas ūkio kampelis mums yra savas ir labai brangus“, – pasakoja Evelina ir Linas. Kol kas pora gyvena Vilniuje, tačiau persikraustymas į „Debesų ganyklą“ – tik laiko klausimas.

Neseniai jie baigė statyti švenčių namelį, kuriame įrengė ir jaukią antresolę nakvynei. Kai po darbų nebelieka nei jėgų, nei noro grįžti į sostinę, nakvoja čia pat – „Debesų ganykloje“, šalia savo mylimų gyvūnų.

Ūkyje gyvena keturi žirgai, iš kurių du – poniukai, penki triušiai, keturios ožkos ir dvi avys. Šeimininkai pabrėžia, kad nė vienas iš jų gyvūnų nėra naudojamas ūkinėms reikmėms. „Jie yra mūsų šeimos nariai ir draugai, o kartu – ir visų pas mus atvykstančių svečių bičiuliai“, – sako Evelina. Kiekvienas gyvūnas turi savo vardą, savitą charakterį ir istoriją, o su jais artimiau susipažinti galima per edukacijas.

Didžiausia Evelinos ir Lino svajonė šiandien – pasistatyti gyvenamąjį namą ir galutinai įsikurti savo sukurtame ūkyje.

„Kol kas visas jėgas, laiką ir finansus skyrėme ūkiui ir tam, ko reikia mūsų svečiams. Pastatėme pavėsinę, švenčių namelį, įrengėme įvairių laipynių vaikams, o gyvūnams sukūrėme saugią ir jaukią aplinką. Apie savo namą dar tik svajojame, bet žinome, kad netrukus ateis eilė ir jam“, – šypsosi šeimininkai.
 

Pradžia: pirmasis ūkio statinys – arklidės. / E. ir L. Danauskų asmeninio archyvo nuotr.

Abiejų svajonės sutapo

Kaimo aplinka Evelinai niekada nebuvo svetima. Ji kilusi iš Kupiškio rajono, o jos vyras Linas – iš Utenos rajono. Evelina į Vilnių atvyko studijuoti, Linas – dirbti. Vėliau, jau tapę pora, suprato, kad juos vienija ne tik jausmai, bet ir labai panašios svajonės – turėti savo ūkį, gyvūnų, gyventi arčiau gamtos.

Su Linu Evelina susipažino internetu. Tuo metu ji keitė darbą ir dirbo žirgyne, vedė vaikų stovyklas.

„Mano gyvenime tada buvo daug gyvūnų ir ūkiškos aplinkos. Kalbėdami su Linu supratome, kad ir jam tai nesvetima“, – prisimena ji.

Pasirodo, Linas dar jaunystėje Anykščiuose pradėjo jodinėti ir įgijo pirmųjų jojimo įgūdžių.

Eveliną žirgai traukė nuo vaikystės. Tiesa, ji puikiai suvokė, kad auginti žirgą gali ne kiekvienas – tam reikia ir žinių, ir tinkamų sąlygų. Vis dėlto mergina buvo sau pažadėjusi, kad vieną dieną žirgą būtinai turės.

Atvykusi studijuoti į Vilnių, ji nuosekliai ėjo šios svajonės link – savanoriavo įvairiuose žirgynuose, mokėsi pažinti žirgus ir suprasti jų elgseną.

Kai paaiškėjo, kad ir Evelinos, ir Lino svajonės sutampa, pasidarė akivaizdu, kad anksčiau ar vėliau jų gyvenime atsiras ne tik nuosavas ūkis, bet ir žirgai.

Laisvė: Korsažas ir Sachara mėgsta laisvę, todėl net žiemą daug laiko praleidžia lauke. / E. ir L. Danauskų asmeninio archyvo nuotr.

Pirmas pirkinys – žirgas

„Abu dar gyvenome Vilniuje, neturėjome net sklypo, tačiau, pagauti įkvėpimo, nusipirkome savo pirmąjį žirgą. Laikėme jį žirgyne, Provansalio dvare“, – šypsosi pašnekovė.

Pirmasis poros žirgas – Korsažas. Netrukus jis švęs šešioliktąjį gimtadienį. „Tai brandus, bet vis dar labai energingas žirgas“, – savo augintinį pristato E. Danauskė ir tęsia, kad žirgų kainos gali labai skirtis ir priklauso nuo daugybės aplinkybių, tačiau už Korsažą jie anuomet sumokėjo 4 tūkst. eurų.

Kadangi Evelina daug laiko praleisdavo dirbdama ir savanoriaudama žirgynuose, ilgainiui jai ėmė atrodyti, kad nuosaviems žirgams norėtų suteikti daugiau laisvės ir natūralesnes gyvenimo sąlygas. Šiai minčiai pritarė ir Linas, todėl pora pradėjo ieškoti vietos, kur galėtų įgyvendinti savo svajonę.

Tinkamo sklypo paieškos užtruko. Jiedu išmaišė kone visą Vilniaus rajoną, o kartais atrodė, kad idealios vietos taip ir nepavyks rasti.

„2019 m., jau prasidėjus pandemijai, nuvažiavome apžiūrėti dar vieno sklypo. Nebuvome matę net jo nuotraukų – tik dokumentuose pažymėtą vietą. Vos atvykę likome sužavėti kraštovaizdžio: kalvos, pakalnės, erdvė. Užlipome ant vienos kalvos, nuo kurios matėsi Vilniaus televizijos bokštas, ir supratome, kad ši vieta turi kažką ypatingo. Nors čia nebuvo jokių komunikacijų, ji mus tiesiog pakerėjo. Taigi nusipirkome pliką lauką“, – juokiasi pora, šiandien iš to lauko išauginusi visą „Debesų ganyklą“.

Vis dėlto anuomet jiems teko susidurti ir su ne tokiomis romantiškomis aplinkybėmis. „Grįžę namo į Vilnių nuo savęs rankiojome erkes – jų buvo tiek daug!“ – atvirauja jauni žmonės ir tikina, kad net tai nesumažino noro būtent čia kurti savo gyvenimą.

Smagu: mažųjų svečių džiaugsmas – poniukai, nes juos galima pašukuoti ir jais pajodinėti. / E. ir L. Danauskų asmeninio archyvo nuotr.

Svarbiausios – arklidės

Įsigijus sklypą, prasidėjo ilgas ir nelengvas kūrimosi etapas. Kad „Debesų ganykla“ taptų tokia, kokia yra šiandien, reikėjo ne tik lėšų, bet ir daug fizinio darbo.

„Tuo metu dirbau biure, todėl labai norėjosi kažkur išsikrauti fiziškai. Tiesa, dabar suprantu, kad daugelį darbų darėme pačiu sunkiausiu būdu, visai negalvodami, kaip būtų galima palengvinti sau gyvenimą“, – juokiasi Evelina.

Pirmasis statinys, iškilęs būsimame ūkyje, buvo ne gyvenamasis namas, o arklidės. „Juk jau turėjome Korsažą. Arklides statėme savo rankomis. Sulaukėme nemažai klausimų, kodėl pirmiausia nestatome namo sau, tačiau mums atrodė savaime suprantama, kad pirmiausia reikia pasirūpinti žirgu“, – pasakoja pašnekovė.

Kartu su arklidžių statybomis jie rūpinosi ir infrastruktūra – tiesė privažiavimo kelią, vedė elektrą, tvarkė teritoriją. Arklides iš karto projektavo erdvesnes, nes žinojo, kad vienu žirgu tikrai neapsiribos. Nuojauta neapgavo. Šiandien „Debesų ganykloje“ gyvena keturi žirgai, iš kurių du – poniai.

Atsiradus arklidėms, gimė ir naujų idėjų. Evelina vis dažniau pagalvodavo, kad ši vieta galėtų tapti ne tik namais gyvūnams, bet ir erdve edukacijoms rengti.

„Norėjosi kurti ką nors prasmingo – vietą, kur žmonės galėtų susipažinti su gyvūnais, pabūti gamtoje. Todėl nusprendėme plėsti savo gyvūnų šeimą. Korsažui nupirkome draugą poniuką, o netrukus iškilo ir triušių namelis, kuriame apsigyveno triušių šeimyna“, – pasakoja ji.

Gyvūnų daugėjant, Evelina ryžosi surengti ir pirmąjį renginį šeimoms su vaikais. Jo metu svečiai galėjo aplankyti ūkį, pamaitinti gyvūnus, susipažinti su jų kasdienybe, pajodinėti poniuku.

Viskas pavyko geriau, nei tikėjosi. „Labai jaudinausi, nes reikėjo pasakoti apie gyvūnus žmonių grupei. Tačiau pirmasis blynas neprisvilo. Tai buvo ženklas nesustoti ir toliau plėsti ūkį“, – aiškina šeimininkė.

Kompanija: kad vaikams būtų smagiau, „Debesų ganykloje“ apsigyveno ožkytės, avytės ir triušių šeimyna. / E. ir L. Danauskų asmeninio archyvo nuotr.

Pavadinimas gimė ant kalno

Kaip gimė toks poetiškas ir išskirtinis pavadinimas? Anot Evelinos, jiedu su Linu buvo prisirašę daugybę įvairiausių variantų. „Nenorėjome savo vietos vadinti nei ranča, nei ūkiu – šie žodžiai atrodė per sunkūs, per daug buitiški. Abiem patiko žodis „ganykla“, o paskui reikėjo sugalvoti, kokia ji bus“, – linksmai pasakoja ji.

Atsakymas atėjo netikėtai. „Mūsų vietovė labai kalvota. Vieną kartą užlipome ant kalno ir pamatėme virš jo plaukiančius debesis. Tada ir pasakiau vyrui: „Žiūrėk, tikra debesų ganykla.“ Taip tas pavadinimas ir prilipo.“

Paklausta, kas kuriant „Debesų ganyklą“ buvo sunkiausia, moteris ilgai negalvoja: „Pirmiausia – fizinis darbas. Paskui – finansai. Kai pinigų nedaug, tenka viską kompensuoti savo darbu“.

Pirmaisiais metais daug darbų jie atliko rankomis. Ridendavo šieno rulonus, iš tvenkinio kibirais semdavo gyvūnams vandenį ir nešdavo į aptvarą. Tačiau ilgainiui atsirado daugiau patirties, reikalingos technikos, ir darbai tapo gerokai lengvesni.

Nors pirmoji žiema naujajame ūkyje kėlė šiokį tokį nerimą, ji praėjo sklandžiai.

„Mūsų gyvūnai gyvena kuo natūralesnėmis sąlygomis, todėl žirgai žiemą retai būdavo arklidėse. Nebent kildavo labai stipri pūga. Atšalus orams jų kailis taip sustorėdavo, kad atrodydavo tarsi maži mamutai“, – šypsosi Evelina. Ji priduria, kad gyvūnams šaltis nėra toks baisus, kaip žmonėms atrodo. Kur kas labiau jie bijo drėgmės ir skersvėjų. Jei turi sausą užuovėją, pakankamai pašaro, žiemą jie jaučiasi gerai.

Iš eilės: švenčių namelyje jau jauku, o apie savo namą šeimininkai dar tik svajoja, bet žino, kad netrukus ateis eilė ir jam. / E. ir L. Danauskų asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausias vaikų džiaugsmas

Kai Danauskai pradėjo kviesti žmones apsilankyti ūkyje, susipažinti su gyvūnais ir pabūti gamtoje, netrukus paaiškėjo, kad ši vieta ypač traukia šeimas.

Tuo metu Evelina dar dirbo samdomąjį darbą, todėl renginius „Debesų ganykloje“ galėjo organizuoti tik savaitgaliais. Vis dėlto susidomėjimas buvo toks didelis, kad teko mesti darbą ir visas pajėgas telkti čia.

„Tai buvo vasara, kai neturėjome nė minutės sau, o apie atostogas apskritai nebuvo net kalbos. Norėjome dirbti, užsidirbti ir toliau kurti erdvę savo svečiams – įrengti pavėsinę, vaikams pastatyti sūpynių, laipynių“, – pasakoja Evelina.

Šeimininkai svečiams siūlo beveik 1 ha ploto erdvę, kurioje jau įrengta nemažai lauko pramogų. Tačiau pagrindiniai švenčių herojai yra gyvūnai.

„Susipažįstame su kiekvienu iš jų, papasakoju jų istorijas, pristatau vardus. Žirgai – Korsažas ir Sachara. Poniukai – Pipiras ir Zefyras. Triušiai – Kakava, Latė, Pudra ir Frapė. Ožkytės – Braškė, Spurga, Gilė ir Bruknė, o dvi škudžių veislės avys – Čilė ir Vanilė“, – vardija Evelina.

Vaikams ypač patinka maitinti gyvūnus, o norintys dar daugiau įspūdžių gali pašukuoti žirgą ar poniuką ir jais pajodinėti.

„Mokau, kaip paruošti žirgą joti. Kartu jį šukuojame, valome, balnojame, o vėliau visi šventės dalyviai gali jodinėti“, – pasakoja Evelina.

Pasak jos, miesto vaikams įspūdį daro net ir patys paprasčiausi dalykai.

„Jiems viskas įdomu – kaip gyvūnai valgo, bendrauja, ilsisi. Pvz., kai žirgas ima voliotis smėlyje, vaikai iš džiaugsmo net krykštauja. Jiems atrodo labai juokinga, kad toks didelis gyvūnas elgiasi lyg šuo. Taip pat jiems labai patinka stebėti ožkytes. Esame įrengę įvairių laipynių, todėl vaikai sako, kad jos žaidžia visai taip pat, kaip ir jie“, – šypsosi moteris.

Norėjosi sukurti ką nors prasmingo – vietą, kur žmonės galėtų susipažinti su gyvūnais, pabūti gamtoje. Todėl nusprendėme plėsti savo gyvūnų šeimą.

Išdaigų netrūksta

Ar kuris nors augintinis yra pridaręs rūpesčių? „Nuotykių pas mus netrūksta“, – juokiasi Evelina ir sako, kad didžiausia nuotykių ieškotoja ūkyje – žemaitukė Sachara. Ji yra tvirto sudėjimo, nelabai jaučia savo svorį ir nuolat mėgina pasiekti tai, ko nori.

„Kartais ateini ir pamatai, kad keliose tvoros vietose nebelikę lentų. Dažniausiai tai būna Sacharos darbas. Matyt, labai norėjo pasiekti žolę kitoje jos pusėje“, – spėlioja Evelina.

Dar didesnis nuotykis buvo nutikęs pirmaisiais metais, kai iš ūkio pabėgo Korsažas ir poniukas Pipiras.

„Pipirą įsigijome tam, kad Korsažas neliktų vienas mūsų naujose arklidėse. Tačiau vos persikraustę abu nusprendė iškeliauti. Veikiausiai ieškojo savo senųjų namų, tačiau pražiopsojo posūkį ir nulėkė Paberžės kryptimi“, – prisimena Evelina.

Paieškos užtruko. Situaciją apsunkino tai, kad naktį lijo, todėl lietus nuplovė pėdsakus.

„Galiausiai radome juos pievose maždaug už 10 km nuo namų. Tada kilo kitas klausimas – kaip parsivesti. Vienas jojo ant Korsažo, kitas vedė Pipirą. Paskui keitėmės. Matyt, atrodėme gana neįprastai, nes visi pakeliui sutikti žmonės mus fotografavo“, – juokiasi ji.

Ryšys: per edukacijas mažieji ūkio lankytojai gali susipažinti su jo keturkojais gyventojais. / E. ir L. Danauskų asmeninio archyvo nuotr.

Gydanti gamtos galia

Šiandien „Debesų ganykloje“ jau stovi arklidės, triušių ir ožkų nameliai, pavėsinė ir uždaras pastatas svečiams. Jame įrengta virtuvė, tualetas, erdvė valgyti ir žaisti, todėl net ir lietingą dieną čia būna jauku.

Kitas didelis šeimos projektas jau aiškus – nuosavas gyvenamasis namas, nes pora jau pavargo kasdien važinėti iš Vilniaus.

„Esame įsirengę kameras, todėl visada matome, kas vyksta. Gyvūnai turi vandens, pašaro, teoriškai galėtume čia nevažiuoti kasdien. Tačiau kuo ilgiau nebūni, tuo daugiau darbų susikaupia. Be to, tiesą sakant, mums jau nelabai norisi leisti laiką bute“, – prisipažįsta Evelina.

Jeigu pora nusprendžia išvykti prie jūros ar trumpų atostogų į užsienį, į pagalbą ateina artimieji. Dažniausiai gyvūnais pasirūpina Evelinos brolis, puikiai pažįstantis visą ūkio kasdienybę.

Vis dėlto visiškai atsipalaiduoti nelengva, nes „Debesų ganykloje“ yra keturiolika augintinių, o Vilniaus bute – dar ir katės... Nerimo vis tiek lieka.

Paklausta, ar patys spėja bent kartais užlipti ant kalno ir tiesiog paganyti debesis, Evelina prisipažįsta, kad vasarą tam laiko nedaug.

„Tačiau kai svečiai išvažiuoja, viską susitvarkome ir pagaliau galime atsisėsti su arbatos puodeliu. Tada mėgaujamės vakaro ramybe, stebime gyvūnus, klausomės gamtos garsų. Tokios akimirkos mums labai brangios, – prisipažįsta ji ir pastebi, kad bendravimo su gyvūnais reikia ne tik vaikams. – Dažnai sulaukiame klausimo, ar organizuojame užsiėmimų ir suaugusiesiems. Matyt, žmonėms, kurie nuolat skuba, dirba ir patiria daug streso, ryšio su gamta ir gyvūnais reikia net labiau nei vaikams.“

Didžiausią džiaugsmą jai kelia vaizdas, kai tėvai po kurio laiko pamiršta telefonus, darbinius reikalus ir tiesiog ilsisi hamake. O jei dar basomis leidžiasi per žolę – vadinasi, gamta juos išplėšė iš rutinos.