Prokuratūros duomenimis, galimi nusikaltimai galėjo būti daromi daugiau nei du dešimtmečius – nuo 2002 iki 2025 metų, o nukentėjusiais pripažinta 11 asmenų. T. Švedavičius ilgą laiką tarnavo ir Paluknio parapijoje.
Šaltinių prisiminimuose – ne tik T. Švedavičiaus tarnystės metai, bet ir senesnės istorijos, apie kurias anuomet buvo kalbama tik tarp savų.
Šiandien Paluknio vardas minimas tarp vietovių, kuriose, prokuratūros duomenimis, galėjo būti daromi T. Švedavičiui inkriminuojami, jo byloje minimi nusikaltimai. Tačiau, kaip pasakoja „Delfi“ šaltiniai, bendruomenės atmintyje gyvos ne tik pastarųjų dienų naujienos.
„Visa mokykla apie tai kalbėjo, bet tuo viskas ir baigėsi“
„Delfi“ kalbinta pašnekovė pasakoja, kad dar besimokydama mokykloje suprato, jog bendruomenėje gali būti dalykų, apie kuriuos viešai nekalbama.
Anot jos, dar prieš T. Švedavičiui pradedant tarnystę Paluknio bendruomenėje sklandė kalbos apie kitą nerimą kėlusį įvykį, susijusį su anuomet parapijoje dirbusiu kunigu.
Redakcija pabrėžia, kad šiandien, praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, daugelio anuometinių aplinkybių patikrinti nebeįmanoma, todėl šie pasakojimai pateikiami kaip bendruomenės prisiminimai, o ne kaip nustatyti faktai.
„Kai buvau maždaug devintoje ar dešimtoje klasėje, Paluknyje buvo nuskambėjusi istorija, apie kurią kalbėjo visas kaimas.
Tuo metu bendruomenėje sklido kalbos apie galimą nederamą anuomet parapijoje dirbusio kunigo elgesį su nepilnamečiu.
Mes, moksleiviai, žinojome, kad buvo kilęs skandalas.
Kadangi tai mažas kaimas, visi vieni kitus pažįsta – mokytojus, tėvus, vaikus. Tokiose vietose žinios pasklinda labai greitai. Mes, moksleiviai, žinojome, kad buvo kilęs skandalas. Žinojome, apie ką kalbama, tačiau tuo metu niekas mums neaiškino, kad tai labai rimta situacija ar kad kažkas turėtų būti aiškinamasi.
Mokykloje viskas baigėsi tuo, kad vaikai apie tai pakalbėjo, o gyvenimas tęsėsi toliau“, – prisimena pašnekovė.
Tik gerokai vėliau, jau suaugusi, ji sako supratusi, kad anuomet į viską buvo žiūrima visiškai kitaip.
„Tais laikais nebuvo nei socialinių tinklų, nei interneto. Apie tokius dalykus nieks nekalbėdavo viešai. Kiek šiandien man pavyko sužinoti iš vyresnių žmonių, bendruomenėje buvo kalbama, bet po kurio laiko parapijos kunigas pasikeitė ir tuo istorija tarsi baigėsi. Nebuvo jokio platesnio viešo aptarimo, o kaimas tiesiog gyveno toliau“, – sako ji.
Po parapijos pasikeitimų atvyko Tadas Švedavičius
Praėjus kuriam laikui po bendruomenėje aptarinėtos istorijos, Paluknio parapijoje pradėjo tarnauti T. Švedavičius.
Šiandien jo pavardė minima vienoje iš didžiausią rezonansą sukėlusių pastarųjų metų baudžiamųjų bylų. „Delfi“ žiniomis, jam pareikšti kaltinimai dėl 34 sunkių ir labai sunkių nusikalstamų veikų prieš nepilnamečius.
Prokuratūra skelbia, kad įtariami nusikaltimai galėjo būti daromi nuo 2002 iki 2025 metų šešiose skirtingose Lietuvos vietovėse, kuriose jis tarnavo.
Žmonės, prisimenantys jo tarnystės metus Paluknyje, sako, kad anuomet kunigas buvo aktyvus bendruomenės gyvenimo dalyvis – jį buvo galima sutikti mokyklos renginiuose, miestelio šventėse, bažnyčioje, matyti įsitraukusį į įvairią parapijos veiklą.
„Kunigas tada buvo labai gerbiamas žmogus. Jis ateidavo į Rugsėjo 1-osios šventes, Paskutinį skambutį, dalyvaudavo bendruomenės renginiuose. Atrodė visiškai normalu, kad jis yra visur.
Tais laikais niekam nekilo klausimų, kodėl taip yra – kunigas buvo bendruomenės dalis“, – prisimena pašnekovė.
Ji sako, kad anuomet Paluknyje bažnyčia buvo neatsiejama nuo kasdienio gyvenimo.
„Vaikams tarnauti bažnyčioje buvo garbė. Mergaitės norėdavo giedoti chore. Per Kalėdas, Velykas ar bažnytines šventes susirinkdavo visas kaimas. Net ir tie, kurie galbūt nebuvo labai tikintys, eidavo, nes taip buvo įprasta. Tai buvo ne tik tikėjimas – tai buvo bendruomenės gyvenimo dalis.“
Pašnekovės teigimu, būtent dėl to kunigo autoritetas anuomet buvo itin didelis.
„Buvo toks nerašytas supratimas, kad kunigas yra žmogus, kurio geriau nekritikuoti. Jeigu neini į bažnyčią, tampi apkalbų objektu.
Žmonės bijodavo susipykti su bažnyčia, nes ji buvo labai svarbi bendruomenės gyvenime. Dėl to šiandien man sunku atsakyti į klausimą, ar kas nors būtų išdrįsęs viešai prieštarauti kunigui.“
Gėdos lenta, kurią miestelyje prisimenama iki šiol
T. Švedavičiaus tarnystės metus dalis Paluknio gyventojų prisimena ir dėl dar vienos istorijos.
Anot šaltinių, bažnyčioje, kaip ir daugelyje parapijų, nuolat buvo renkamos aukos įvairiems remonto darbams. Žmonės buvo įpratę, kad kunigas lankydavo namus, juos pašventindavo, o šeimos pagal galimybes paaukodavo bažnyčiai.
Tačiau vieną kartą, prisimena vietiniai, aukų rinkimas įgavo visai kitą formą.
„Bažnyčia visada rinkdavo pinigus – tai stogui, tai remontui, tai dar kažkam. Žmonės prie to buvo pripratę. Kunigas eidavo per namus, pašventindavo juos, žmonės paaukodavo.
Bet tada buvo sugalvota surinkti konkrečią sumą remontui. Kiek suprantu, visi daugiau ar mažiau žinojo, kiek reikėtų duoti“, – prisimena pašnekovė.
Jos teigimu, labiausiai bendruomenę nustebino ne pats aukų rinkimas, o tai, kas nutiko vėliau.
„Tie, kurie nesusimetė pinigų, atsidūrė ant gėdos lentos. Ant bažnyčios durų buvo pakabintas lapas su pavardėmis žmonių, kurie nepaaukojo. Nesvarbu, ar žmogus galėjo sau tai leisti, ar negalėjo, ar apskritai buvo tikintis. Visi eidami į bažnyčią matė tas pavardes.
Dabar tai atrodo labai keista. Bet tada daliai žmonių tai atrodė normalu. Toks buvo kaimas, tokia buvo aplinka.“
Mažoje bendruomenėje, anot jos, toks viešas pavardžių paskelbimas reiškė kur kas daugiau nei tiesiog lapas ant bažnyčios durų.
Ant bažnyčios durų buvo pakabintas lapas su pavardėmis žmonių, kurie nepaaukojo.
„Kai visi vieni kitus pažįsta, užtenka vieno tokio lapo. Apie tai netrukus kalba visas kaimas. Visi žino, kas paaukojo, kas nepaaukojo, kas gali, kas negali. Tai buvo labai stiprus spaudimas.“
„Bažnyčia buvo ne tik bažnyčia“
Kodėl anuomet jautrios istorijos taip retai tapdavo viešų diskusijų tema? Pasak Paluknyje augusių žmonių, atsakymo reikia ieškoti pačioje bendruomenėje.
„Paluknys daugiausia buvo lenkiškas kaimas ir tikėjimas čia užėmė labai svarbią vietą.
Kunigas buvo kviečiamas į Rugsėjo 1-osios šventes, Paskutinį skambutį, bendruomenės renginius. Jo dalyvavimas buvo laikomas garbe. Bažnyčia buvo vieta, kur per Kalėdas, Velykas ar atlaidus susirinkdavo visas kaimas.
Net nebūtinai todėl, kad visi buvo labai tikintys – taip tiesiog buvo priimta. Tai buvo mūsų bendruomenės gyvenimo dalis“, – prisimena pašnekovė.
Anot jos, nuo mažens vaikai buvo įtraukiami į parapijos gyvenimą.
„Ateidavo Pirmoji Komunija, Sutvirtinimas – niekas net neklausdavo, ar tu nori. Tiesiog visi eidavo. Tokia buvo sistema, kurioje augome.“
Pašnekovė sako, kad dėl šios priežasties kunigas bendruomenėje turėjo išskirtinį autoritetą.
„Buvo toks supratimas, kad valdžia ir kunigas yra neliečiami. Negalima prieš juos burnoti, negalima kažko blogo sakyti. Jeigu nevaikštai į bažnyčią, labai greitai tampi apkalbų objektu.
Žmonės bijodavo konfliktuoti, nes bažnyčia buvo labai svarbi jų gyvenimo dalis. Buvo net tokia baimė – o jeigu po to nepakrikštys vaiko, negražiai palaidos artimąjį ar bendruomenė pradės į tave žiūrėti kitaip.“
Būtent dėl to, pasak jos, šiandien jai sunku atsakyti į klausimą, kodėl anuomet tiek mažai žmonių viešai kėlė nepatogius klausimus.
„Kai dabar girdžiu sakant, kad kažkas nieko nežinojo, man sunku tuo patikėti. Ne todėl, kad turiu kažkokių įrodymų. O todėl, kad gyvenau mažame kaime. Ten visi vieni kitus pažinojo, visi kalbėdavosi. Bet kalbėti tarpusavyje ir kalbėti viešai yra du skirtingi dalykai.“
Dabartinė byla paskatino prisiminti senus pokalbius
Kaip pasakoja kalbinti žmonės, pastarųjų dienų įvykiai privertė prisiminti pokalbius, kurie ilgus metus atrodė likę praeityje.
„Jeigu nebūtų iškilusi ši byla, tikriausiai niekada nebūčiau apie tai kalbėjusi. Tiesiog nebūčiau mačiusi prasmės. Mes tada buvome vaikai. Apie tokius dalykus nesusimąstydavome. Atrodė, kad taip tiesiog nutinka – kažkas pasikeičia, ateina kitas kunigas, ir gyvenimas eina toliau“, – sako pašnekovė.
Ji prisipažįsta, kad šiandien labiausiai ją glumina ne tai, ką prisimena pati, o tai, kiek skirtingų žmonių, pradėjus apie tai kalbėti, prisiminė tas pačias istorijas.
„Kai pradėjau skambinti pažįstamiems, kalbėtis su tėvų kartos žmonėmis, supratau, kad ne aš viena tai prisimenu. Daugelis sakė: taip, mes irgi tą prisimename. Tik niekada apie tai viešai nekalbėjome.“
Anot jos, būtent tai ir yra didžiausias mažų bendruomenių paradoksas.
„Atrodo, kad visi viską žino. Bet kartu niekas apie tai nekalba viešai. Viskas lieka tarp savų – po mišių, parduotuvėje, kaimynų kiemuose. Ir tik po daugelio metų supranti, kad tos istorijos niekur nedingo. Jos tiesiog buvo padėtos į šalį.“
Šiandien pašnekovė sako nenorinti daryti išvadų apie tai, ko negali įrodyti. Tačiau vienas klausimas jai neduoda ramybės.
„Kai dabar girdžiu sakant, kad niekas nieko nežinojo, man vis grįžta mintis apie tą mažą kaimą, kuriame užaugau. Jeigu visi pažinojo vieni kitus, jeigu visi eidavo į tą pačią bažnyčią, į tas pačias šventes, jeigu naujienos pasklisdavo per vieną dieną, labai sunku suprasti, kur baigėsi kalbos ir kodėl jos taip niekada netapo viešais klausimais.“
Kaltinimai apima 34 nusikalstamas veikas
Prokuratūros duomenimis, T. Švedavičiui pareikšti kaltinimai dėl 34 nusikalstamų veikų, kurios, kaip įtariama, galėjo būti daromos nuo 2002 iki 2025 metų.
Byloje nukentėjusiaisiais pripažinta 11 žmonių, kuriems nusikaltimų padarymo metu buvo nuo 12 iki 18 metų.
Įtariama, kad nusikaltimai galėjo būti daromi šešiose skirtingose Lietuvos vietovėse, o didžioji jų dalis – kunigo gyvenamosiose vietovėse, kurios priklausė Bažnyčiai.
Tarp T. Švedavičiui pareikštų kaltinimų – seksualinis mažamečio ir nepilnamečio prievartavimas, jaunesnio nei 16 metų asmens tvirkinimas, vaikų įtraukimas į girtavimą, vaikų išnaudojimas pornografijai, disponavimas pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas, taip pat kitos seksualinio pobūdžio nusikalstamos veikos.
Prokuroras yra nurodęs, kad apie galimus nusikaltimus teisėsauga sužinojo ne iš Bažnyčios ir ne todėl, kad būtų gavusi nukentėjusiųjų skundų – pasak jo, tokie nusikaltimai ilgą laiką liko neatskleisti, nes „niekas nesiskundė“.
Šis tyrimas yra susijęs su kita byla. Atliekant tyrimą dėl T. Švedavičiaus elgesio buvo nustatytos aplinkybės, kurios išsirutuliojo į atskirą tyrimą dėl kito Vilniaus arkivyskupijoje tarnavusio kunigo Ryšardo Peciuno disponavimo pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas.
Abu kunigai skirtingu metu yra tarnavę Paluknio Šv. Jono Krikštytojo ir Rūdiškių parapijose, tačiau, pasak prokuroro, galimus nusikaltimus jie vykdė atskirai vienas nuo kito. Abu dvasininkai yra nušalinti nuo pareigų.
Naujausi komentarai