Vieningi ir stiprūs
Įvažiavus į Dotnuvą, akį patraukia senovinis namas raštuotomis langinėmis. Tai Andriaus tėvelio Jono rankų darbas. Tarp jų įsispraudęs gražus lietuviškas pavadinimas – duonos kepyklėlė „Miltuotos rankos“.
Jį sugalvojo vyriausias Balandžių sūnus Rokas. Pavadinimas patiko visai šeimai, todėl prigijo. Už jį Balandžiai net yra pelnę Kėdainių rajono savivaldybės apdovanojimą, o prieš porą metų sulaukė ir Valstybinės kalbos inspekcijos įvertinimo.
Paklaustas, ar daug kauniečių žino „Miltuotas rankas“, Andrius nė kiek neabejoja: tikrai žino. Dažniausiai užsuka pro šalį važiuojantys žmonės, tačiau netrūksta ir tokių, kurie į Dotnuvą atvyksta specialiai paragauti jų kepinių.
„Miltuotų rankų“ kolektyvas nedidelis, bet vieningas kaip kumštis: pats Andrius, jo žmona Gina ir dvi talkininkės – Diana ir Neringa, gyvenančios čia pat, kitoje gatvės pusėje.
Kepyklėlės sienas puošia senovinės Dotnuvos miestelio nuotraukos, o viename paveiksle matyti Dotnuvos bažnyčia. Staleliai viduje Andriaus žmonos Ginos rankų darbo staltiesėmis apdangstyti, kampe stovi akmeninės girnos. „Visos senienos surinktos aplinkui Dotnuvą. Kai ką patys radome, kai ką žmonės atnešė – padovanojo“, – džiaugiasi Andrius, kuris yra dar ir Dotnuvos bendruomenės pirmininkas.
Daugiau nei 20 metų Balandžiai vertėsi audinių verslu, tačiau, pasikeitus situacijai rinkoje, jį teko uždaryti. Tuomet šeima pradėjo svarstyti, kuo galėtų užsiimti, ir prisiminė gardžią ruginę duoną, kurią kadaise kepdavo Andriaus baba. „Nusprendėme pamėginti ir patys tokią kepti. Trūko tik patalpų, kuriose galėtume įrengti kepyklėlę“, – verslo pradžią prisimena jis.
Troba – iš Pakruojo rajono
Iš pradžių šeima dairėsi aplinkui, tačiau nieko tinkamo neradę Dotnuvoje, nusibeldė iki pat Pakruojo. „Radome skelbimą, kad mamos gimtinėje – Pakruojo rajone, Degėsių kaime, parduodamas šimtametis namas. Jį ir įsigijome. Dalimis parsivežėme į Dotnuvą. Norėjome seno namo, su istorija, o ne ką tik pastatyto. Su senais pastatais jau turėjome patirties – prie savo namų buvome pasistatę atsivežtus svirną ir ūkinį“, – pasakoja kepyklėlės šeimininkas.
Rašytinių dokumentų apie namo amžių nebuvo išlikę, tačiau ant vieno rąsto vyrai rado įrašą – „1921“. Iš jo galima spėti, kad pastatui – daugiau nei 100 metų.
Prieš išardydamas trobą, Andrius kartu su sūnumi kruopščiai viską užfiksavo: sunumeravo rąstus, lentas, langus, sužymėjo kiekvieną detalę, nusibraižė planą, kad vėliau būtų lengviau namą atkurti naujoje vietoje.
Balandžiai džiaugiasi, kad kepyklėlėje pavyko išsaugoti daug autentiškų detalių. Čia panaudotos ir senos plytos, surinktos Kėdainių rajone; išsaugoti langai, durys ir kiti originalūs elementai. Pakeistos tik grindys ir krosnis. Naująją, kur kas didesnę, drauge su sūnumis mūrijo pats Andrius.
Prie įėjimo į kepyklėlę svečius pasitinka didžiulis akmuo su kumščio dydžio duobute per vidurį. Saulėtą vasaros dieną joje smagiai sau turškiasi žvirbliai.
„Mums jį padovanojo toks vietinis ūkininkas – Gintas Neverdauskas. Prieš gerą dešimtmetį rado akmenį netoli savo namų – buvusioje Mačėnų kaimo teritorijoje. Duobute į apačią apverstą. Kai atvertė – pasimatė dubuo. Kai pradėjome statyti čia trobą, tvarkyti aplinką, jis mums atvežė žvyro ir dovanų – tą dubenuotąjį akmenį. Tokie akmenys, manoma, yra iš šventviečių: apsaugo namus, neša sėkmę“, – pasakoja „Miltuotų rankų“ šeiminininkas.
Kad kepyklėlė sėkminga, patys tuo įsitikiname. Kol po medžiais kieme ragaujame bandelių ir geriame mėtų arbatą, į kiemą nepaliauja sukti automobiliai.
Babos duonelė – gardžiausia
Vyras atvirauja, kad duonos kepimas jį domino nuo jaunų dienų. „Kol dar baba buvo gyva, atsiveždavome ją pas save. Žiūrėdavome, kaip ji kepa duoną, kartu prisigalvodavome ir kitokių kepinių. Tas darbas mums niekada nebuvo svetimas“, – pasakoja dotnuvietis, gyvenantis vos už 3 km nuo kepyklos.
Balandžių diena prasideda labai anksti – maždaug pusę penkių ryto. Abu su žmona Gina važiuoja į kepyklėlę. Pirmiausia išvalo pelenus, išplauna krosnies padą, o tada prasideda duonos formavimas. Vieni kepiniai kildinami dar iš vakaro, tačiau, pvz., ruginei duonai subręsti prireikia net 40 valandų.
„Gaminius į krosnį šauname apie pusę septynių ryto, o pats kepimo procesas vyksta iki pirmos valandos dienos. Viską dedame tiesiai ant plytų pado – jokių skardų. Dirbame tol, kol viską išparduodame. Dažniausiai apie trečią valandą jau nebūna likę nė vieno kepinio“, – sako vyras, atsakingas už kepimą.
Jo žmona Gina sukasi už prekystalio – rūpinasi pirkėjais, kepyklėlės švara, jaukia atmosfera.
Mašinos čia naudojamos tik tešlai užminkyti, o visa kita – tikrų tikriausias miltuotų rankų darbas. Viskas taip, kaip ir skelbia ant šimtamečio namo kabanti iškaba. Tiesa, einant į vidų aukštesniems lankytojams tenka šiek tiek pasilenkti – senovinės durys čia gana žemos.
Per dieną iš krosnies ištraukiami keli šimtai kepinių. Tai ne tik kelių rūšių duona, bet ir batonai, bandelės, beigeliai ir pagal vietos tradicijas kepami žydiški riestainėliai, kurie net turi savo pavadinimą „Žardinsko baronkos“, pavadintos garsaus Dotnuvos kepėjo garbei.
Kepyklėlės pažiba
Kaip gimsta nauji kepinių receptai? Andrius pasakoja, kad pradžia buvo jo babos receptų knyga. Tačiau šiandien visi receptai jau perėję savotišką Balandžių filtrą – pakoreguoti, ištobulinti ir pritaikyti jų kepyklai.
„Kai bandome ką nors naujo, visi šeimos nariai ragauja, degustuoja, tariasi, kol skonis ir vaizdas tenkina mus visus“, – pasakoja Andrius.
Bene įdomiausią receptą – „Žardinsko baronkų“ – Balandžiai gavo visai netikėtai.
„Kai pradėjome kepti duoną, pas mus užėjo vyras, prisistatęs Tadu. Paaiškėjo, kad tarpukariu, vos už 100 m nuo dabartinės mūsų kepyklos, veikė kita kepykla, kurioje kepėju dirbo Tado senelis Žardinskas. Paprašiau pažiūrėti, gal jo namuose yra išlikę kokių nors senųjų receptų“, – prisimena Andrius.
Po savaitės Tadas sugrįžo nešinas ranka rašytu lapu. Jame buvo aprašyta „baronkų“ kepimo technologija. Išbandęs receptą Andrius suprato, kad iš tiesų tai – beigeliai. Vėliau paaiškėjo ir šio recepto istorija: Žardinskas kepėjo amato išmoko Kėdainių kepykloje, kuri priklausė žydų kepėjui.
„Baronkos“ iki šiol kepamos laikantis senosios technologijos. Pirmiausia jos apverdamos, tuomet dedamos ant medinių lentų, vadinamų vioslais, ir su jomis pašaunamos į krosnį.
Oninėms iškepame daugiau duonos, kepalus papuošiame, ant jų darome šventinius užrašus.
„Beigeliai – tai žydiški riestainiai. Juos kepdami griežtai laikomės senosios tradicijos. Tad jei norėsite paragauti ko nors dotnuvietiško, kviečiame atvykti pas mus ir paragauti „Žardinsko baronkų“, – kviečia A. Balandis.
Paklaustas, kokių kepinių pirkėjai pageidauja labiausiai, vyras iškart atsako, kad šviesių. „Kvietinių miltų kepinių parduodame daugiausia. Ilgainiui pamatėme, kad žmonėms patinka Viduržemio jūros regiono kepiniai – bagetės, čiabatos, fokasijos, todėl pradėjome kepti ir jas.“
Ruginė duona, kepama pagal ištobulintą babos receptą, taip pat turi savo gerbėjų. Ją kepdami Balandžiai naudoja tik ruginius miltus, raugą, druską ir kmynus. Kepimui naudoja eglines malkas. Per dieną iškepa apie 100 kelių rūšių duonos kepalų.
„Gal tai ir nedaug, bet mums pakanka. Svarbiausia, kad šis darbas man ir žmonai vis dar teikia džiaugsmą. Po ketverių metų, kiek gyvuoja kepyklėlė, rytais vis dar norisi važiuoti į darbą, vadinasi, einame teisingu keliu. Per tą laiką sutikome daugybę įdomių žmonių, o didžiausias atlygis – matyti juos išeinančius su šypsena ir girdėti gerus žodžius apie mūsų kepinius“, - atvirauja jis.
Gamyboje pasitaiko visko
„Procesas dar tikrai nesustojo – vis dar eksperimentuojame, ieškome naujų skonių. Pvz., pradžioje kepėme tik duoną ir batonus, bet žmonės pradėjo prašyti bandelių, todėl atsirado ir jos“, – šypsosi Andrius ir priduria, kad bandelių tešlą jie saldina ne cukrumi, o vietinių bitininkų medumi.
Savo kepyklą jis lygina su gyvu organizmu, kuriam reikia laiko subręsti. Be to, nuolat pasitaiko iššūkių kepant malkomis kūrenamoje krosnyje. „Jei krosnis būtų elektrinė, viskas būtų daug paprasčiau. Dabar tenka atsižvelgti į daugybę veiksnių – kambario temperatūrą, oro drėgmę, stebėti, kaip kyla tešla, ir pagal tai koreguoti visą procesą“, – aiškina kepėjas.
Pripažįsta, kad kartais pasitaiko ir žmogiškų klaidų. „Pirkėjų priekaištų dar nesame sulaukę, bet yra buvę, kad pamiršome įdėti mielių ar įberti druskos. Jei paragaujame laiku, tokių kepinių į prekybą neleidžiame, tačiau gamyboje visko pasitaiko“, – atvirauja pašnekovas.
Vienu kartu į krosnį telpa apie 40 kepalų – po 20 ruginės ir plikytos duonos. Per mėnesį kepykloje sunaudojama apie 1 t kvietinių ir maždaug 300 kg ruginių miltų. Kepalai nedideli – Balandžiai nori, kad žmonės juos suvalgytų dar šviežius, o kitą dieną sugrįžtų naujai iškeptos duonelės.
Kiekvieną rytą kepyklėlėje verda gyvenimas. Užsuka nuolatiniai Dotnuvos gyventojai, atvažiuoja pirkėjai iš Kėdainių, o senjorai čia mėgsta susitikti prie puodelio rytinės kavos ir šiltos bandelės.
Paklaustas, ar sūnūs ketina perimti šeimos verslą, Andrius trūkčioja pečiais. Vyresnieji Rokas ir Kasparas jau gyvena savo gyvenimus ir dirba Vilniuje, o jaunėlis Vytis neseniai baigė Dotnuvos gimnaziją. Iš visų trijų jis labiausiai įsitraukia į kepyklos veiklą.
„Matome, kad jam šis darbas sekasi, bet pats kol kas noro prisijungti nerodo. Manau, reikia palaukti. Mes nespaudžiame ir neverčiame. Kaip bus, taip bus gerai“, – ramiai kalba Andrius.
Onines mini ypatingai
Savaitgaliais ir švenčių dienomis kepyklėlė nedirba, tačiau Šv. Onos dieną juk galima paminėti iš anksto. „Oninėms iškepame daugiau duonos, kepalus papuošiame, ant jų darome šventinius užrašus“, – pasakoja jis.
Ar tiesa, kad prie duonos reikia eiti ramia širdimi, be pykčio? Andrius akimirką susimąsto. „Būna, kad viską padarai pagal receptą, technologiškai teisingai, o tešla ima ir neiškyla. Dažniausiai taip nutinka dėl raugo... Gal jūs ir teisi? Gal tikrai prie jos reikia eiti ramesniam“, – šypteli.
Paklaustas, ar gera gyventi mažame miestelyje, Andrius nedvejodamas atsako, kad Dotnuva jam ir žmonai – savas pasaulis.
„Čia mums viskas pažįstama – upelis išbraidytas, visi takeliai išvaikščioti. Ir man, ir žmonai būtų sunku kur nors kitur gyventi. Aišku, niekada nežinai, kaip gyvenimas pasisuks.“
Kai pasiilgsta miesto šurmulio, abu važiuoja aplankyti Vilniuje gyvenančių sūnų. Žinoma, ne tuščiomis. „Prikrauname pilną bagažinę kepinių. Tuščiomis niekada nevažiuojame, o sūnūs tuo labai džiaugiasi“, – juokiasi kepėjas.
Ar sostinės kavinėse ragaujami kepiniai vertinami profesionalo akimis? „Taip, tikrai. Man patinka ragauti tai, ko dar nesu ragavęs. Apskritai maistas man labai įdomi sritis. Tačiau savo kepykloje niekada nekepsiu to, ko pats nemėgstu“, – atvirauja vyras ir, prisiminęs vaikystę, pasakoja, kokios skanios buvę jo mamos keptos bandeles su lašinukais ir aguonomis.
„Mes, vaikai, jas labai mėgdavome“, – šypsosi ir tęsia, kad nuvykus pas babą į kaimą Pakruojo rajone visų laukdavo dar vienas gardumynas – tikra kaimiška duona.
„Kepalai būdavo dideli, juodi, sunkūs. Valgydavome juos su šviežiu medumi ir sūriu, o ant pietų stalo visada būdavo tik naminė duona. Jei gerai prisimenu, baba į tešlą dėdavo virtų bulvių. Mes savo duoną kepame pagal jos receptą, tačiau bulvių nededame“, – aiškina Andrius.
Artėjančių Oninių proga jis linki lietuviams mažiau skųstis, o dažniau pastebėti tai, ką turime gero, ir nepamiršti puoselėti gražių lietuviškų duonos ir kitų kulinarijos paveldo tradicijų.
Naujausi komentarai