Ilgaamžiškumo fenomenas
Nuo šio penktadienio visą savaitgalį keliolika kilometrų nuo Molėtų nutolęs nedidukas Alantos miestelis vėl tapo Lietuvos ir svetur gyvenančių lietuvių intelektualų sostine.
Čia jau daugelį metų apie aktualiausias ir opiausias nūdienos mūsų valstybės ir ne tik problemas diskutuojama „Santaros-Šviesos“ suvažiavime.
Šiam sambūriui šiemet jau 69-eri – jis įkurtas JAV 1957 m. siekiant ne tik išlaikyti lietuvių kultūrą emigracijoje, bet ir padėti SSRS okupuotai Lietuvai susigrąžinti nepriklausomybę. Tam įvykus, „Santara-Šviesa“ persikėlė į Lietuvą.
Kur šio sambūrio ilgaamžiškumo paslaptis, pasak vieno iš „Santaros-Šviesos“ bendruomenės aktyviausių narių Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, filosofo dr. Gintauto Mažeikio, ne kartą diskutavo ir patys santariečiai: „Kai po nepriklausomybės atkūrimo „Santara-Šviesa“ persikėlė į Lietuvą, čia pradėti organizuoti jos suvažiavimai, kilo klausimas: jei Lietuvos nepriklausomybė jau atkurta, atkurti ir reformuoti universitetai, žiniasklaida, bibliotekos tapo laisvos ir turi daugybę literatūros, tad „Santaros-Šviesos“ aktyvistams nebereikia jos vežti iš Amerikos, tai kam ta „Santara-Šviesa“ dar reikalinga?“
Pasak G. Mažeikio, suprasta, kad ši organizacija kurį laiką galėtų skatinti socialinį, politinį, kritinį žvilgsnį į įvykius Lietuvoje. Žinoma, labai didelis buvo prezidento, vieno iš „Santaros-Šviesos“ kūrėjų, Valdo Adamkaus indėlis, jis ilgam tapo centrine sambūrio figūra, netgi juokauta, kad sambūris galų gale išsirinko ir turi savo prezidentą, ir tai iš dalies tiesa. „Santara-Šviesa“ tikrai būtų užsidariusi, jei ne suvažiavimų, kurie turi savo ypatingą formą ir kuriuose kiekvienais metais susirenka keli šimtai žmonių, populiarumas. Dabar kiekvieną vasarą santariečiai susitinka Alantoje, rudenį – Šeteniuose, Kėdainių rajone, Česlovo Milošo gimtinėje. „Santaros-Šviesos“ klubas Kaune renkasi kas mėnesį. Klubų yra ir užsienyje, aktyviausias – Londone.
„Santaros-Šviesos“ šūkis buvo „Veidu į Lietuvą“ – sovietiniais laikais sambūris siekė padėti Lietuvai, vežė į Lietuvą knygas, kvietė Lietuvos filosofus, rašytojus į Ameriką, kaip tik galėjo, rėmė Lietuvos kultūrą. Dabar, pasak G. Mažeikio, galioja tas pats šūkis „Veidu į Lietuvą“, tik jis veikia kitaip – atgręžia svetur gyvenančių lietuvių, visų pirma akademinės ir kultūros bendruomenės veikėjų, rašytojų, poetų veidus į mus, galime su jais padiskutuoti, svarstyti problemas, kurti bendruomenę. Jiems tai puiki proga susitikti su kitais aktyvistais, gyvenančiais Lietuvoje ir kitose užsienio šalyse.
Neregistruota
G. Mažeikis pastebi, kad tai organizacija be organizacijos: „Santara-Šviesa“ nėra oficialiai įregistruota, joje nėra narystės. Tačiau tai netrukdo santariečių bendruomenės tarpusavio pasitikėjimui, solidarumui, į ją įsilieja vis naujų veidų, jaunimo.
Pasak jo, organizacijai nebūtina būti registruotai, turėti juridinį statusą. Piliečiams to visai nereikia norint tiesiog susiorganizuoti vienai ar kitai iniciatyvai, surengti protesto akciją ar kokią šventę. Tačiau tai nereiškia, kad tokie sambūriai negali turėti didelės politinės svarbos ir įtakos.
Būna ir atvirkščiai: visuomeninių organizacijų priregistruota daugybė, tačiau nemažai jų nerodo jokių gyvybės ženklų. Net ir pats svarbiausias Lietuvos nepriklausomybei visuomeninis sambūris – Lietuvos Sąjūdis kaip organizacija tebėra oficialiai registruota, tačiau apie jos veiklą seniai beveik nieko negirdėti.
G. Mažeikis primena, kad Sąjūdis iš pradžių egzistavo ne kaip tinklinė organizacija, o kaip spiečius – daugybė žmonių prisijungdavo prie jo veiklos be jokio narystės registravimo, viena figūra vienu metu užėmė centrinę vietą, kitu laiku kitos tapo labai svarbios, ir visą laiką matėme to spiečiaus pulsaciją. Vėliau Sąjūdis suskilo į politines partijas, daugiausia sąjūdininkų – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijoje.
„Po truputį krutame. Perdavėme daug medžiagos į Centrinį valstybės archyvą, kad ji nepražūtų. Į autentiškas patalpas Gedimino prospekte, kur vykdavo Sąjūdžio susirinkimai, ateina moksleivių, studentų ekskursijos. Nesakyčiau, kad būstinėje kunkuliuoja gyvenimas, bet čia renkasi ir skautai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, repetuoja etnografinis kolektyvas“, – pasakoja Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Andrius Tučkus.
Patalpos priklauso Lietuvos nacionaliniam muziejui, Sąjūdis kaip organizacija moka tik komunalines išlaidas, tačiau, pasak A. Tučkaus, tai didelė našta, ypač žiemą, kai reikia mokėti už šildymą, tad Sąjūdis dabar nemažai įsiskolinęs. Lėšos – pačių narių įnašai ir privačių aukotojų parama.
A. Tučkus konstatuoja: rėmėjų rasti nelengva: „Vieno verslininko, turinčio dešimčių milijonų verslą, paprašiau padėti, sakau, juk ir tavo likimas būtų kitoks, jei ne Sąjūdis, tačiau jis tik įsižeidė.“
Kodėl viešumoje Sąjūdis labai menkai matomas, A. Tučkus aiškina taip: „Nenorime veltis į jokius politinius veiksmus, tapatintis su kuria nors politine jėga.“ Jis pripažįsta, kad aktyvių žmonių nedaug, apie 20, gal 30, nes kartų kaita jau įvykusi. Tačiau į suvažiavimą 2018 m. susirinko apie žmonių 300 iš visos Lietuvos.
„Kol ateina jaunimas, kol dar yra gyvų liudininkų ir kol jie turi noro ir galimybių pasidalyti savo prisiminimais ir patirtimi, iš atgimimo ateinančia gyva žinia, Sąjūdžiui yra prasmė egzistuoti. Dabar kultūrininkai tiesiogiai gaivina tą sąjūdietišką dvasią. Mus nudžiugino, kad žmonės nebeišsigąsta. Baisiausias dalykas – abejingumas. Jei visuomenėje atsiranda abejingumas savo Tėvynei, valstybei, tautai, tai blogai. Tačiau matome, kad Sąjūdis dar gyvas platesne prasme, ne vien mūsų organizacija“, – džiaugiasi A. Tučkus.
Būtų labai keista, jei būtų vien tik tos pilietinės organizacijos, kurioms aš asmeniškai pritariu, o joms oponuojančių – ne. Tada pilietinis gyvenimas numirtų.
Visuomenės galia
Koks – ilgaamžis ar ne, gyvybingas ar padusęs – bus pernai užgimęs ryškiausias pastarojo laiko visuomeninis sambūris – Kultūros asamblėja? „To sambūrio pradžia buvo reakcija į tai, kad „Nemuno aušra“ atsidūrė valdančiojoje koalicijoje ir Kultūros ministerijoje. Politinės jėgos, pats prezidentas sakė, kad neleis šiai partijai gauti Energetikos ministerijos, nes tai pavojinga valstybei, tačiau kažkodėl leido tai padaryti su Kultūros ministerija. Kultūros asamblėja susibūrė suprantant, kad to jau per daug, kažkokios raudonos linijos peržengtos“, – sako vienas ryškiausių šios asociacijos veidų režisierius Karolis Kaupinis.
Pilietinė visuomenė parodė, kad susitelkusi gali ginti demokratiją ir daryti realią įtaką. Vėliau kartu su žurnalistų bendruomene pasipriešinta valdančiųjų bandymui prastumti laisvam žodžiui grėsmę keliančias LRT įstatymo pataisas. Tai virto vienu didžiausių pilietinio pasipriešinimo judėjimų nepriklausomoje Lietuvoje. Įsteigta asociacija „Kultūros asamblėja“, suformuota jos valdyba, regionuose susibūrė asociacijos padaliniai.
„Dabar, kai situacija šiek tiek normalizavosi, norisi grįžti prie to, kokias esmines valstybės problemas identifikavome. Reikia šiek tiek pagalvoti, kaip galime padėti tai spręsti, o ne tik daryti tai, ko ir šiaip Lietuvoje yra gana daug – piktinimosi, kad negerai ir kad kažkam kažką reikia daryti“, – sako K. Kaupinis. Rudenį planuojama pageneruoti idėjų, gal mažiau kalbėti apie protestus, o daugiau apie konkrečius pozityvius veiksmus, apie tai, ką galima sukurti.
Gal reikia patiems eiti į politiką ir tada tiesiogiai galėsite spręsti problemas? „Niekada nebuvo tikslo eiti į politiką, nors suprantame, kad politinis veikimas yra sprendimo būdas. Tačiau matome, kad politiškai veikti galima nebūtinai būnant valdžioje“, – pastebi K. Kaupinis.
Tapo pilietiška
Kultūros ir žurnalistų bendruomenių inicijuoti protestai buvo ryškiausi per pastaruosius metus, tačiau, pasak G. Mažeikio, dar svarbiau yra įvairių nevyriausybinių organizacijų atsiradimas ir jų veikla.
„Šiuolaikinė moderni valstybė, taip pat ir Lietuva, pasižymi tuo, kad joje daugelis piliečių yra įsitraukę į politinį gyvenimą. Tačiau ne tik tokį, kurį suprantame kaip Seimo ar prezidento rinkimus, o kasdienį politinį gyvenimą, kai piliečiai, atsižvelgdami į savo interesus, dažniausiai susijusius su sveikata, socialine rūpyba, darželiais ir mokyklomis, saugumu ar įvairiomis kitomis iniciatyvomis – gamtos, gyvūnų apsaugos ir pan., randa galimybių įsitraukti į politiką, keldami savo reikalavimus ar kritikuodami jau išrinktus politikus, stebėdami, kas vyksta. Ir visa tai jie sugeba organizuoti patys“, – aiškina G. Mažeikis.
Dabar Lietuvoje nebe oligarchai ar turtuoliai įtraukia vieną arba kitą žmonių grupę į politiką, kaip dar pasitaiko Rusijoje, Baltarusijoje, kai tokie veikėjai finansuoja ar remia piliečių įsitraukimą į kokią politinę akciją. G. Mažeikis primena, kad tokių rėmimų dar buvo iki 2000-ųjų, kai viena ar kita Lietuvos politinė partija organizuodavo kokią ledų ar saldainių dalijimo šventę ir taip piliečius įtraukdavo į politinį veiksmą, bet tik labai trumpam. Dabar matome visiškai priešingą perspektyvą, kurios dažnai politinės partijos nesitiki, pvz., kad bet kuri kultūrinė ar socialinė nevyriausybinė organizacija gali organizuoti politinę iniciatyvą ar politinį protestą, kad užtikrintų pilietinę savivaldą valstybėje. Kaip rodo Kultūros asamblėjos protestai, patys piliečiai pasipriešino ir nuvertė nekompetentingą ministrą.
„Tai rodo, kad susiformavo labai brandi pilietinė visuomenė, kuri moka reikalauti ir susiorganizavusi gali pati imtis tam tikrų veiksmų, darančių įtaką. To Lietuvoje nebuvo ilgus dešimtmečius. Tai tikrai yra naujas būvis“, – sako G. Mažeikis. Pasak jo, šiuo požiūriu tampame panašūs į Šiaurės šalis, kur pilietinė visuomenė ir jos saviorganizacijos lygis yra nepaprastai aukštas.
Kita judėjimų pusė
Tačiau, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės dr. Ainės Ramonaitės įsitikinimu, visuomeniniai judėjimai, nors atrodo labai gražūs ir teisingi, nepaisant gerų intencijų, gali turėti ir gana skaudžių padarinių.
Protestai kaip tų judėjimų išraiška atskleidžia nemažų skirtumų pačioje visuomenėje.
A. Ramonaitė pasakoja, kad neseniai atliktoje apklausoje žmonių klausta, kaip jie vertina pastarųjų kelerių metų protestus – nuo Šeimų maršo iki dabartinių. Jų vyko nemažai – mokytojų, žemdirbių, kultūrininkų, vėliau – dėl LRT valdymo.
„Mokytojų protestams žmonės iš įvairių socialinių grupių ar įvairių politinių pažiūrų pritaria, juos palaiko, mano, kad tai teisėtas būdas kovoti už savo interesus ir teises. Žemdirbių protestų palaikymas truputį mažesnis nei mokytojų, bet irgi platus visoje visuomenėje. Tiek Šeimų maršo, tiek ir kultūrininkų protestų atžvilgiu visuomenė pasidalijusi į labai aiškias politines stovyklas – vieni juos palaiko, o kiti labai nepalaiko ir vertina kaip kažkokį grėsmingą dalyką“, – pasakoja A. Ramonaitė.
Pasak jos, tai dabar stebima ir Vakaruose – politiniais klausimais visuomenės susiskaldo į emociškai labai įkrautas stovyklas ir tai iš tikrųjų gali turėti labai skaudžių padarinių. Pvz., JAV, kai kuriose kitose šalyse stebima, kad žmonės ima kitą – oponentų – stovyklą matyti kaip didelę grėsmę, jiems pradeda atrodyti, kad ji yra kažkoks pavojus nacionaliniam saugumui, demokratijai ar dar kam nors.
„Demokratiniam procesui tada iškyla pavojus, nes demokratija yra toks režimas, kai privalai pripažinti oponentą kaip teisėtą priešininką, kuris konkuruoja rinkimuose, gali juos laimėti ar pralaimėti, bet tai yra normalu. Tačiau kai visuomenė tampa labai susiskaldžiusi, tas priešininkas pradedamas matyti nebe kaip konkurentas, o kaip priešas, kurį reikia bet kokiu būdu sunaikinti ir kurio negalima nei prileisti prie valdžios, nei leisti jam protestuoti“, – aiškina A. Ramonaitė.
Ji primena, kad ir Lietuvoje prieš kelerius metus buvo tokių atvejų, kai, pvz., tuometis Vilniaus meras Remigijus Šimašius neleido Šeimų maršui protestuoti Vilniuje, o Kauno meras Visvaldas Matijošaitis bandė sutrukdyti „Kaunas Pride“ eitynėms.
„Tokios apraiškos nėra geros. Net ir turėdami pačius geriausius ketinimus, pačias geriausias intencijas saugoti demokratiją, kartais taip galime patys ją pradėti griauti“, – mano A. Ramonaitė.
Pasak jos, dažnai tas priešininko demonizavimas yra labiau susikurtas mūsų pačių galvose. Tyrimai Vakarų šalyse labai dažnai rodo, kad žmonės linkę priešininką įsivaizduoti kaip kažkokį labai nemoralų, jam priskirti visokių neigiamų savybių. Tačiau dažnai tie stereotipai prasilenkia su realybe. Jei jie pasikalbėtų su gyvu žmogumi iš tos kitos stovyklos, pamatytų, kad taip nėra. „Tačiau kai konfliktuoji socialinėse medijose, nematai to gyvo žmogaus ir kažkas ima svaidytis kažkokiais epitetais, tada kita pusė atsako tuo pačiu, įsižiebia virtualūs karai, kurie pradeda veikti mūsų realybę ir ardyti visuomenės pamatą“, – įspėja A. Ramonaitė.
Mokytojų ir žemdirbių protestai sulaukia didelio palaikymo, o dėl Šeimų maršo ir kultūrininkų protestų visuomenė pasidalijusi į labai aiškias politines stovyklas.
Demokratijos grimasa?
Žinoma, tai demokratijos išraiška, kad žmonės gali viešai pasakyti savo nuomonę. Kita vertus, ar „etatiniai“ protestuotojai, kurie mitinguoja prieš viską – imigrantus, skiepus, Partnerystės įstatymą ar dar ką nors – nėra demokratijos grimasa? A. Ramonaitė atkreipia dėmesį, kad gyvename geopolitinių įtampų sąlygomis, šalyje jaučiamas nesaugumas, bijome hibridinių atakų ir to, kad veikia kitų valstybių agentai. Iš tikrųjų taip gali būti, nes bet kokie neramumai yra naudingi mūsų agresyviai kaimynei ir ji tikrai nepraleis progos pasinaudoti tokiais dalykais.
„Viena vertus, yra tokių, kurie visada protestuoja dėl ko nors, galbūt dėl tam tikros savo asmeninės psichologinės ar kitokios specifinės sandaros, būna žmonių, kurie tiesiog pikti ant valdžios ar dar ko nors ir linkę protestuoti, ir juos gali išnaudoti priešiškos kaimyninės šalys, jiems patiems gal net to nesuvokiant. Tačiau būtų neteisinga viską supaprastinti iki teiginio, kad tai – kažkokie nupirkti, papirkti arba pasamdyti žmonės, keliantys kažkokių neramumų“, – pabrėžia A. Ramonaitė.
Jos nuomone, reikia labai subtiliai ir atsargiai žiūrėti į šiuos dalykus, nes, viena vertus, tie protestai gali kilti iš tikrai pilietiškų, aktyvių žmonių, bet kartu prie jų gali prisišlieti ir tie, kas turi visiškai kitų intencijų, ir tada viskas susiplaka.
Politologė pasakoja, kad atliekant tyrimus ir imant interviu iš įvairių protestų organizatorių iš skirtingų ideologinių pusių jie dažnai sakosi esantys tikrai įskaudinti, kai juos bandoma susieti su Rusijos paveiktais žmonėmis: vos tik rengia kokį protestą, tuoj apšaukiami prorusiškais ir pan., nors tai gali būti visiškai netiesa.
„Negalima daryti greitų išvadų ir, svarbiausia, nepulti klijuoti etikečių, nes tai žmones įžeidžia ir užsuka virtinę tarpusavio konfliktų, nes kai vieni pradeda svaidytis etiketėmis, kiti atsako tuo pačiu, ir užsisuka toks labai negeras užburtas ratas, iš kurio paskui labai sunku išeiti. Tad, prieš ką nors paskelbiant į viešojoje erdvėje, net jei tai privati feisbuko paskyra, visada reikia pagalvoti devynis kartus ir tik dešimtą rašyti“, – pataria A. Ramonaitė.
G. Mažeikio įsitikinimu, problema kyla tada, kai viena politinė grupė grubiai atakuoja kitą, taiko fizinę prievartą, įžeidinėja, kai jau prireikia policijos pareigūnų įsikišimo. Tačiau jei vienos pilietinės organizacijos pasisakymas prieš kitą neperžengia įstatymo ribos, nėra jokios problemos.
Pvz., Lietuvoje vyko ir tebevyksta diskusijos dėl vieno ar kito sovietinio laikotarpio rašytojo ar poeto – Salomėjos Nėries ar Petro Cvirkos. Gali atsirasti šalininkų ir iš vienos, ir iš kitos pusės, jie gali kritikuoti vienas kitą, organizuoti akcijas, raginančias kurį nors paminklą nuversti arba, priešingai, palikti.
„Jei per šias akcijas žmonės neįžeidinėja vieni kitų asmeniškai arba jei netaikoma fizinė prievarta vienų prieš kitus, tai yra demokratijos forma. Būtų labai keista, jei būtų vien tik tos pilietinės organizacijos, kurioms aš asmeniškai pritariu, o joms oponuojančių – ne. Tada pilietinis gyvenimas numirtų, nes jis yra nuolatinės lenktynės tarp vieno požiūrio ir kito, o šios nuolatinės lenktynės ir sukuria pilietinę dinamiką. Tai, kad Lietuvos piliečiai sugeba suorganizuoti tokias akcijas, kokios vyko pastaraisiais metais, rodo pilietinės visuomenės gyvybingumą“, – mano G. Mažeikis.
(be temos)