Vidaus reikalų ministras Martynas Katelynas interviu „Žinių radijui“ teigė, kad negali būti informacijos nuslėpimo ir negali būti tokios situacijos, kad pareigūnai bijotų panaudoti turimas priemones prieš pažeidėjus. Ar pasieniečiai iš tiesų bijo panaudoti ginklą? Kaip kovojama su tuneliais ir sienos pažeidimais?
Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ diskutavo Lietuvos teisėtvarkos pareigūnų federacijos pirmininkės pavaduotojas Rimantas Liepa (toliau – R. L.), Lazdijų rajono tarybos narė Vilma Matusevičiūtė-Danauskienė (toliau – V. M. D.), Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas Rustamas Liubajevas (toliau – gen. R. L.), Seimo narys Tomas Martinaitis (toliau – T. M.).
– Rimantai, ar normalu, kad ministras ir politinė vadovybė apie pareigūnų užpuolimą informuota nebuvo?
– R. L.: Tai yra nenormalu. Neturėtų būti net tokių prielaidų, kad ministerija apie tokį atvejį nežino. Tai nėra kasdienė situacija ar buitinis konfliktas. Tai yra užpuolimas, neteisėtas valstybės sienos perėjimas ir tarnybą vykdžiusių pareigūnų užpuolimas, kai jiems realiai grėsė pavojus gyvybei. Tai nenormalu.
– Generolas R. Liubajevas, sakė, kad ta informacija jam nepasirodė tokia reikšminga. Jūs taip nemanote?
– R. L.: Aš pakankamai gerai suprantu, kas vyksta Valstybės sienos apsaugos tarnyboje ir kokie incidentai ten fiksuojami. Profesinės sąjungos šiuos dalykus žino. Tai nėra eilinis įvykis. Ne kiekvieną kartą sulaikytieji pabėga su antrankiais, ne kiekvieną kartą užpuolami pareigūnai. Čia ne pasienio ženklo nupjovimas.
– Vilma, kaip jūs vertinate šią situaciją? Ar tai reiškia, kad buvo bandoma nuo Lietuvos visuomenės ir Lietuvos valdžios institucijų tai nuslėpti?
– V. M. D.: Neabejoju, kad ministro M. Katelyno inicijuotas tyrimas į šį klausimą tikrai turėtų atsakyti. Tačiau konstatuokime faktą – informacija apie incidentą ir valstybės sienos pažeidimą aukščiausius valstybės vadovus pasiekė tik po dešimties parų.
Nepamirškime, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo grupė asmenų. Mūsų pasieniečiai dalį jų sulaikė, surakino, pritaikė specialiąsias priemones. Turime vertinti ir šį faktą.
Man liūdna, gaila ir apmaudu, kad tokia informacija visuomenę turi pasiekti per žurnalistus ar politikus. Taip neturėtų būti. Žurnalistai neturi saugoti valstybės sienos ar tikrinti, ar aukščiausi pareigūnai, užkardos vadovybė, rinktinės vadovybė ir pačios tarnybos vadovybė tinkamai reaguoja bei tinkamai įvertina situaciją.
Tikrai nesu šios srities specialistas ir nežinau visų vertinimo kriterijų, kada privaloma informuoti politikus ar sprendimus priimančius asmenis. Tačiau, mano nuomone, pats faktas negalėjo būti nutylėtas.
Suprantu, kad kol vyksta tyrimas, visuomenei galbūt negali būti atskleidžiamos visos detalės. Tačiau pats incidento faktas turėjo būti žinomas.
– Kodėl Informacija nepasiekė valstybės vadovų? Kaip jums atrodo, kas tą galėjo nulemti?
– R. L.: Galime labai paprastai pasakyti taip: vadas viešai prisiėmė atsakomybę, kad tai yra jo kaltė. Tačiau noriu pabrėžti vieną dalyką – nei generolas, nei valstybės vadovas nepriima sprendimų nepasitaręs su savo komanda. Mano manymu, tai yra komandinis sprendimas.
Blogiausia būna tada, kai aplink vieną asmenį susirenka žmonės, bijantys išsakyti savo nuomonę. Jie ne padeda priimti teisingą sprendimą, o bando pasiūlyti, kaip apeiti situaciją. Tada pakišami vadovai. Šiuo atveju generolas sureagavo taip, kaip, ko gero, jam buvo patarta. Galbūt jis pats prisiėmė dalį atsakomybės, tačiau tai tikrai nebuvo sprendimas be jo komandos.
Manau, kad šis klausimas turėtų paliesti visą grandinę: nuo pirmo žmogaus, kuris gavo informaciją, iki budėtojo, kuriam ji buvo perduota, kas ją analizavo ir kas galiausiai padėjo tą informaciją ant generolo stalo.
Svarbu, kiek visuomenei bus atskleista visa ši grandinė ir kodėl vis dėlto nebuvo priimti kiti sprendimai.
– V. M. D.: Mano žiniomis, į įvykio vietą, jau po to, kai atvyko vadinamasis pastiprinimas ir asmenys buvo pasišalinę, buvo atvykęs pačios Varėnos rinktinės vado pavaduotojas. Jis tai neigia.
Pabrėžiu – ne užkardos, o pačios rinktinės vado pavaduotojo vykimas į įvykio vietą yra reikšminga detalė. Todėl leiskite man suabejoti, kas tada apskritai laikoma reikšminga.
Mano nuomone, ir tam turiu pagrindo, Valstybės sienos apsaugos tarnybai yra paranku slėpti tokius incidentus. Tai nėra vieša paslaptis, tačiau faktas tas, kad kontrabandininkai, užsiimantys neteisėtu cigarečių gabenimu per valstybės sieną iš Baltarusijos, dirba išvien su pareigūnais. Ne su visais, toli gražu ne su visais. Tačiau šiandien turime pasakyti, kad dalis tarnybos pareigūnų bendradarbiauja, o gal net organizuoja ar koordinuoja kontrabandos gabenimą.
Reikia suprasti ir vietos kontekstą. Gerai prisimenu, kaip prasidėjus migrantų krizei 2021 metais šiame krašte kilo didžiulis nepasitenkinimas, nes buvo atsiųsta papildomų pajėgų, įvesta daugiau kontrolės, pasitelkta kariuomenė, paskelbti tam tikri režimo apribojimai. Visa tai apsunkino ir kontrabandininkų veiklą.
Kuo mažiau tokių incidentų, tuo mažiau vadovybės ir politikų dėmesio. Tuo mažesnė tikimybė, kad čia bus atsiųsta papildomų karių, įrengta daugiau stebėjimo kamerų ar imtasi kitų kontrolės priemonių.
Todėl, mano nuomone, viena iš priežasčių, kodėl į tokius įvykius reaguojama taip neatsakingai, gali būti tiesioginė tyčia. Tokius incidentus slėpti yra paranku, nes tam, kad galėtų vykti kontrabanda, reikia ramybės ir kuo mažiau dėmesio.
– Generole, ką jums pavyko išsiaiškinti?
– gen. R. L. Mano pagrindinis tikslas buvo pačiam įsitikinti, kaip viskas vyko, sužinoti daugiau detalių ir įvertinti, kiek informacija, kurią vakar visi skaitėme žiniasklaidoje, yra tiksli. Norėjau pasikalbėti su pareigūnais, užkardų ir rinktinių vadovais, taip pat šiek tiek nuraminti mūsų pareigūnus.
Tikrai neturėjau tikslo vienaip ar kitaip paveikti pareigūnų ar visos situacijos. Tiesiog norėjau išsakyti palaikymą, nes esu įsitikinęs, kad mūsų pareigūnai tuo metu susiklosčiusioje situacijoje veikė teisingai.
Galiu pasakyti ir tai, kad viešojoje erdvėje pasirodžiusioje informacijoje yra daug netikslumų, arba kitaip pavadinčiau – melo.
Daugiau komentuoti, ko gero, negalėčiau, nes, kaip informavo Generalinė prokuratūra, pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas dėl netyčinio pareigų nevykdymo. Dėl to šiuo metu tikrai negalėčiau atskleisti daug detalių apie patį įvykį.
Tačiau esu patenkintas, kad toks ikiteisminis tyrimas pradėtas. Jis turėtų nustatyti, kokie veiksmai buvo atlikti, kas iš tikrųjų įvyko, ir visa situacija bus vertinama remiantis tikrais faktais, o ne prasimanymais ar melu.
Palaukime šio ikiteisminio tyrimo rezultatų. Manau, tada bus atsakyta į svarbiausius klausimus.
– Tomai, kokie klausimai jums kyla?
– T. M.: Apie konkretų įvykį komentuoti turbūt būtų sunku, nes tikrai neturime visos operatyvinės informacijos. Be to, kaip sakė gerbiamas vadas, vyksta ikiteisminiai tyrimai, kuriuos inicijavo prokuratūra.
Tačiau turime suprasti, kokiu laikotarpiu gyvename. Ekstremalioji situacija tęsiasi jau kelerius metus. Tai nebuvo paprastas pasienio įvykis. Jau daugelį metų gyvename hibridinės grėsmės fone, kai Baltarusijos režimas, bendradarbiaudamas su nusikalstamomis struktūromis, organizuoja tiek kontrabandos gabenimą, tiek migrantų siuntimą per sieną.
Šioje situacijoje labai nejauku ir neramu girdėti, kad aukščiausi šalies pareigūnai vis dėlto nepakankamai dalijasi informacija. Tokiu atveju kyla įvairių klausimų.
Tikiuosi, kad šis incidentas tapo gera pamoka, kuri nesibaigė ypatinga žala. Vis dėlto ateityje turime išmokti šias pamokas.
– Kaip spręsti situacijas, susijusias su ginklo naudojimu, įvairiais precedentais?
– T. M.: Šiandien pareigūnai atsidūrė tarp dviejų girnų. Iš vienos pusės, pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo nepakankamo veikimo, iš kitos – pareigūnai bijo naudoti ginklą tam, kad apgintų save ir užtikrintų pakankamą sienos saugumą.
Tikrai šiandien negyvename įprastomis sąlygomis. Suprantame, kad mūsų kaimynai neretai pasitelkia hibridines priemones tam, kad pakenktų mūsų valstybei. Todėl tikrai reikia svarstyti aiškesnį panašių situacijų reglamentavimą.
Nereikia laukti, kol įvyks skaudūs įvykiai, panašūs į 2024 m. gegužę Lenkijoje, kai žuvo pareigūnas. Tai nutiko per organizuotos migrantų grupės incidentą. Būtent po šio įvykio Lenkija ėmėsi aiškiau reglamentuoti teisės aktus, apibrėžiančius, kokiomis sąlygomis pareigūnai gali naudoti ginklą.
Šioje situacijoje pareigūnams, kurie saugo mūsų sieną, reikia ypatingo aiškumo, kad jie galėtų kuo aiškiau atlikti savo pareigą.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)