Rusija neturi jokios priežasties pradėti ginkluoto konflikto su Šiaurės Atlanto aljansu, Rytų ekonomikos forumo kuluaruose naujienų agentūrai „Interfax“ pareiškė Rusijos užsienio reikalų viceministras Aleksandras Gruško.
„Kodėl Rusija turėtų pulti NATO? Kokia prasmė? Sovietų Sąjunga pripažino Baltijos šalių nepriklausomybę. Ir jos taikiai pasitraukė. Kodėl dabar jas pulti?“ – sakė jis.
Pasak A. Gruško, Vakarai patys „priskiria“ Rusijai tokius ketinimus ir net nurodo datą – 2030 metus. O jeigu iki to laiko puolimas neįvyks, esą bus aiškinama, kad jo pavyko išvengti, nes šalys spėjo persiginkluoti, ir karinės išlaidos bus toliau didinamos.
Apie šią situaciją su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo užsienio reikalų ministras, ambasadorius Linas Linkevičius (toliau – L. L.) ir gynybos ekspertas Giedrimas Jeglinskas (toliau – G. J.).
– Ar amerikiečių supratimas apie terorizmą šiandien yra prigesęs? Kai vyko Rugsėjo 11-osios aktas, mes sunkiai galėjome įsivaizduoti, kad pas mus skraidys dronai, o dabar tai yra realybė. Kokia yra situacija?
– G. J.: Iš tiesų Rugsėjo 11-oji yra esminė data, kuri pakeitė geopolitikos trajektoriją. Tai atvedė mus į NATO ir paskatino žymiai didesnį bendradarbiavimą tarp Amerikos ir Europos. Ataka prieš Ameriką buvo transliuota gyvai. Iki tol ir po to tokių įvykių nebuvo. Tuo metu ir man teko būti JAV. Apšalę gyvai stebėjome tai per televiziją. Supratome, kad pasikeis karininkų karjeros ir visas pasaulis. Tai buvo ženklas, kad teroras atėjo į Amerikos žemę.
Kartais mes bandome sakyti, kad Rusija tą patį daro Europoje, bet tai turbūt nėra tas pats. Yra patvirtinta, kad Rusija ir jos agentai bando mažinti visuomenės atsparumą ir vykdyti išpuolius. Tačiau įspūdingumo ir masiškumo faktoriaus nėra. Taip, galbūt žvalgybos pareigūnai Amerikoje supranta, kas vyksta Europoje, bet kai paprastas žmogus matė, kaip al-Qaida smogė prekybos centrui Niujorke, tai buvo visai kas kita.
Amerikoje lankausi kiekvieną mėnesį ir tenka kalbėtis su žmonėmis. Nepaisant to, ką girdime per socialinius tinklus, Amerikos žmonės remia Ukrainą, NATO, Europą ir tie skaičiai nesikeičia. Apklausos rodo, kad 63 proc. amerikiečių remia Ukrainą ir tik 3 proc. remia Rusiją. JAV yra unikali šalis, nes vienintelė buvo sukurta iš idėjos, o ta idėja yra laisvė. Jokia laisva šalis nerems autoritaro, kuris skelbia nelaisvę. Amerikoje yra platus spektras nuomonių, bet valstybei demokratija ir laisvė yra šventi dalykai. Taip, vyksta pastovi kova tarp įvairių grupių, bet tai yra normali demokratija. Esu optimistiškas dėl Amerikos ateities.
– Rusija gana seniai daro provokacijas, terorizavimas yra akivaizdžiai matomas. Tačiau A. Gruško nustebęs klausia, kodėl Rusija turėtų pulti NATO. Ką jis bando tuo pasakyti?
– L. L.: Nereikia kreipti dėmesio į tai, ką kalba rusai. Daug kartų esame pasimokę, kad jie daro priešingai ir tie pareiškimai yra nieko verti. Jie argumentuoja, kad nėra prasmės pulti NATO, bet kokia prasmė tuomet buvo pulti Ukrainą? Prasmių ieškoti neverta. Verta žiūrėti į tai, kad gavome laiko kamšyti pajėgumų spragas. Ukrainiečiai laimėjo mums tą laiką fronte. Jei rusams būtų lengviau tvarkytis su Ukraina, atsirastų ir kitų pagundų. A. Gruško teisus, nėra jokios prasmės. Bet geriau žiūrėkime į tai, kaip mums sekasi vykdyti savo įsipareigojimus, o ne į tai, ką kažkas pareiškė.
– Ar Rusija, terorizuodama Europą, tikisi, kad mus įbaugins ir mes pradėsime nuolaidžiauti?
– L. L.: Reikia spėlioti, ko jie tikisi. Jie tikisi kažko todėl, kad nekeičia kurso, nemoka, nesugeba ar nenori pabaigti karo, bijo taikos. Tokia jų logika. V. Putinas ne kartą yra pasakęs: o ką mes veiksime, kai baigsis karas? Jis karo sąlygomis bando mobilizuoti tautą, bet pati tauta ima jausti problemas. O visa kita vyksta pagal seną vadovėlį.
Vyksta alinimo karas, rusai tikisi, kad Ukraina kris pirma, nes yra mažesnė ir turi mažiau resursų. Tai turėtų sumažinti Europos entuziazmą padėti Ukrainai. Jie nuosekliai eina šia vaga ir tikisi sėkmės, supratimo iš amerikiečių ar susitarimo. Dialogas su amerikiečiais dažnai jiems suteikia vilčių, kad atsiras materialiniai, ekonominiai sentimentai, sandoriai ir dėl to bus užmerktos akys prieš jų nusikaltimus. Todėl rusai ir eina toliau.
Resursų imtis kažko kito nėra, tai yra faktas. Tiesą sakant, yra lengvesnių taikinių. Pulti NATO į atlapus būtų sudėtinga, bet yra Moldova, Armėnija ir kitos šalys. Yra rusenančių konfliktų, kuriuos galima išnaudoti. V. Putinui reikia kažkokių pergalių, nes fronte jų nėra.
– Kokį poveikį jums daro tai, kas vyksta Europoje? Pranešimų apie galimus puolimus yra labai daug ir jie pradeda paveikti žmones.
– L. L.: Pasaulyje karų yra daug, jie prasideda, baigiasi, stebime juos per televizijos ekranus ar skaitome žiniose. Bet yra skirtingi dalykai. Net amerikiečių karas su Iranu, kuris yra toli, veikia visą pasaulį. Atsiranda ekonominės pasekmės, mes tai jaučiame ir tai yra didelė problema.
Rusijos karas prieš Ukrainą yra netoli mūsų, todėl mums nešališkai jį stebėti sudėtinga. Tai yra grėsmė. Institucijos turi ne gąsdintis, o įsitempti ir intensyviai dirbti. Jei žmonės bus išgąsdinti, jie nebus nei labiau motyvuoti, nei labiau atsparūs. Jie turi pasitikėti savo valdžia ir būti budrūs. Išsigandę jie nebus naudingi nei valstybei, nei sau ir tai reikėtų suprasti. O priešininkas norėtų išgąsdinti. Vienas iš teroristinės valstybės veikimo būdų yra bauginti, šantažuoti, todėl mes neturėtume padėti jiems to daryti.
– Kiek laikosi tvirta kare esančių žmonių dvasia?
– G. J.: Mes galime galvoti, kad žinome, kaip Rusijoje yra priimami sprendimai. Manome, kad V. Putinas pats priima sprendimą, pasitaria su labai maža grupe žmonių ir gali eiti iki paskutinio ruso, paskutinio ukrainiečio ar europiečio. Tačiau sankcijos, kad ir kaip lėtai jos veikia, daro įtaką Rusijos visuomenei. O Rusija turi ir oligarchus, ir turtingus žmones, kurie supranta, kad jų gyvenimas prastėja. Galbūt ateis ta diena, įvyks koks nors perversmas ar susitarimas, dėl kurio pačioje Rusijoje pasikeis valdžia. Kartais į valstybę žvelgiama kaip į juodą dėžę, manoma, kad Rusija elgsis taip, o ne kitaip. Rusijos juodojoje dėžėje yra ne tik V. Putino, o ir kitų galingų žmonių išskaičiavimai. Gali būti, kad spaudimo ir didžiulių aukų dėka galime prieiti prie visiškai kitokių sprendimų. Eina laikas ir visko gali nutikti.
Mes gyvename hiperpolitikos amžiuje, kuriame pokyčiai vyksta itin greitai, nebėra vieno kanalo, per kurį sužinome, kas yra tiesa, o kas ne, ir pradedame abejoti dalykais. Toje hiperpolitikoje yra Irano karas, V. Putinas, Ukraina ir Europos Sąjunga. Greičio daug, bet pasikeitimų mažai. Sakyčiau, kad mūsų visuomenei reikia grįžti prie fundamentalių dalykų ir užduoti sau klausimą, koks yra mūsų nacionalinis interesas ir ko mes siekiame. Tai yra fundamentalus dalykas, kurį turime išlaikyti. Tą daryti nėra paprasta, bet viskas yra labai aišku – reikia investuoti į save, didinti budrumą ir visuomenės atsparumą. Tai padės įveikti hiperpolitinę maniją, kuri dažnai apgaubia Vakarų visuomenes šiais laikais.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai