„European Economic Review“ 2015 m. paskelbtame tyrime „Returns to Skills around the World: Evidence from PIAAC“ nustatyta, kad geresnis gebėjimas dirbti su skaičiais yra susijęs su didesniu darbo užmokesčiu.
Tyrime, paremtame 23 šalių suaugusiųjų gebėjimų duomenimis, apskaičiuota, kad reikšmingai aukštesnis matematinis raštingumas vidutiniškai siejamas su maždaug 18 proc. didesniu darbo užmokesčiu.
Šis tyrimas svarbus ne vien dėl darbo užmokesčio skaičių – jis taip pat rodo, kad matematika nėra tik mokyklinis egzaminas. Čia konstatuojama, kad matematika yra viena iš žmogiškojo kapitalo formų, lemianti žmogaus pajamas, darbo rinkos produktyvumą ir šalies ekonomikos potencialą.
Atsispindi ekonomikos srityje
Šis empirinis ryšys ypač svarbus vertinant matematikos valstybinio brandos egzamino išlaikymo kartelės sumažinimą nuo 35 iki 25 taškų iš 100 galimų. Valdžios požiūris rodo, kokį žmogiškojo kapitalo lygį mokykla turi perduoti universitetams, darbo rinkai ir visai ekonomikai. Gebėjimas dirbti su skaičiais darbo rinkoje siejamas su didesnėmis pajamomis, todėl matematikos pasiekimų kartelė nėra vien techninis švietimo administravimo klausimas.
Negalima kalbėti apie gerovę, atlyginimus, pensijas, paskolas, infliaciją ar valstybės biudžetą remiantis vien nuojauta – visi šie reiškiniai turi būti išmatuoti, palyginti ir paaiškinti skaičiais.
Atlyginimas be kainų dinamikos mažai pasako apie žmogaus perkamąją galią, pensija be pakeitimo normos mažai pasako apie senatvės pajamų saugumą, o paskola be palūkanų, mėnesinės įmokos ir pajamų santykio analizės mažai pasako apie namų ūkio finansinę riziką.
Valstybės programa be išlaidų, finansavimo šaltinių ir ilgalaikių padarinių vertinimo lieka politiniu pažadu, bet ne ekonomine analize, todėl matematinis raštingumas ekonomikoje yra ne techninis priedas, o būtina sąlyga, leidžianti atskirti argumentą nuo įspūdžio.
2026 m. matematikos VBE išplėstiniu kursu išlaikė 85,1 proc. kandidatų, bendruoju kursu išlaikė 77,1 proc. kandidatų, o net ir taikant žemesnę ribą egzamino neišlaikė apie 3,9 tūkst. kandidatų.
Skaičiai savaime dar nepasako, ar mokinių matematiniai gebėjimai pagerėjo, bet rodo, kad pasikeitė rezultatų interpretavimo sąlygos ir, sumažinus administracinį slenkstį, formaliai išlaikiusiųjų dalis gali padidėti net ir tada, kai realus mokinių pasirengimas iš esmės nesikeičia.
Silpnas matematinis pasirengimas dažnai reiškia ne vien žinių trūkumą, bet ir menkesnį gebėjimą atpažinti savo klaidą.
Linkę pervertinti
Akademiniu požiūriu būtina atskirti du dalykus – egzamino išlaikymo statistiką ir realų matematinį ir analitinį pasirengimą.
Ekonomikos studijoms svarbu ne tik tai, ar mokinys peržengė minimalią egzamino ribą, bet ir tai, ar jis geba suprasti procentus, indeksus, palūkanas, infliaciją, riziką, duomenų lenteles, grafikus ir priežastinius ryšius, nes be šių gebėjimų ekonomikos studijos tampa ne analitiniu mokymusi, o teorinių sąvokų kartojimu.
Problema yra ne tik tai, ko mokinys nemoka, – svarbiau, ar jis pats supranta savo spragas. Psichologas Johnas Flavellas 1979 m. aprašė gebėjimą stebėti savo paties mąstymą. Studijuojant ekonomiką šis gebėjimas būtinas, nes studentas turi ne tik gauti atsakymą, bet ir patikrinti, ar jo skaičiavimas, prielaidos ir išvada dera tarpusavyje.
Silpnas matematinis pasirengimas dažnai reiškia ne vien žinių trūkumą, bet ir menkesnį gebėjimą atpažinti savo klaidą. Čia svarbus ir Davido Dunningo bei Justino Krugerio 1999 m. tyrimas „Unskilled and Unaware of It“ („Nekompetentingi ir to nesuvokiantys“), kuriame parodyta, kad žemesnės kompetencijos žmonės dažnai linkę pervertinti savo gebėjimus.
Mokantis ekonomikos tai ypač aktualu – studentas gali manyti suprantantis infliaciją, palūkanas, mokesčius ar investicijų grąžą, nors iš tikrųjų nesugeba patikrinti pagrindinių skaitinių ryšių. Tokiu atveju problema tampa dviguba: trūksta ne tik matematikos žinių, bet ir gebėjimo suprasti, kur baigiasi žinojimas ir prasideda spėjimas.
Dirbtinio intelekto (DI) priemonių plėtra šios problemos automatiškai neišsprendžia ir gal dar pagilina.
Ne vien Lietuvoje
Tarptautinis kontekstas leidžia matyti, kad Lietuvos problema nėra izoliuota, tačiau kartu jis rodo, jog Lietuvos rezultatai neturėtų būti laikomi pakankamais. EPBO vykdomo Tarptautinio penkiolikmečių mokinių pasiekimų tyrimo (PISA – Programme for International Student Assessment) 2022 m. duomenimis, Lietuva matematikos srityje surinko 475 taškus, Latvija – 483 taškus, Lenkija – 489 taškus, Estija – 510 taškų.
Lietuva nėra tarptautiniame dugne, tačiau jos aukšto analitinio pajėgumo mokinių bazė yra per siaura ekonomikai, kuri siekia konkuruoti duomenų analizės, finansų, technologijų, inžinerijos, viešosios politikos vertinimo ir DI srityse.
Šalies augimas
Ekonomikos mokslas paaiškina, kodėl šis matematinių gebėjimų deficitas svarbus ne tik švietimo sistemai, bet ir visai ekonomikai. 2012 m. „Journal of Economic Growth“ paskelbtame tyrime „Do better schools lead to more growth? Cognitive skills, economic outcomes, and causation“ („Ar geresnės mokyklos lemia spartesnį ekonomikos augimą? Kognityviniai gebėjimai, ekonominiai rezultatai ir priežastinis ryšys“) parodė, kad šalies ekonomikos augimas stipriau siejasi ne su formaliu mokymosi metų skaičiumi, o su realiais kognityviniais gebėjimais – kitaip tariant, ekonomikai svarbu ne tik tai, kiek žmonių formaliai baigia mokyklą ar įstoja į universitetą, kur kas svarbiau, kokius gebėjimus jie realiai atsineša į tolesnį mokymąsi ir darbo rinką.
Ekonomikos studijų požiūriu matematika tikrai nėra šalutinis dalykas – Amerikos ekonomikos asociacija nurodo, kad aukštesnio lygio ekonomikos studijos yra matematiškai intensyvios, o tinkamam pasirengimui reikalingi skaičiavimo, tiesinės algebros, diferencialinių lygčių, statistikos ir tikimybių teorijos pagrindai.
Naujausi komentarai