Ši diena buvo minima ir Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu, tačiau tik atkūrus nepriklausomybę įgijo dabartinę reikšmę. 1990 metais Seimas liepos 6-ąją paskelbė Valstybės diena, o nuo 2009-ųjų viso pasaulio lietuvius vienija tradicija lygiai 21 valandą kartu giedoti „Tautišką giesmę“.
Tačiau kuo valstybė buvo Mindaugui ir jo amžininkams? Kokia buvo viduramžių Lietuvos valstybės filosofija ir kaip ji skiriasi nuo šiandieninės demokratinės Lietuvos sampratos? Kas per beveik 800 metų išliko nepakitę, o kas pasikeitė iš esmės?
„Žinų radijo“ laidoje „Istorinės paralelės“ apie tai kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos vicekancleris Mindaugas Nefas (toliau – M. N.) ir istorijos mokytojas Algis Bitautas (toliau – A. B.).
– Kaip tuo metu gyvenęs Mindaugas mąstė? Kas jam buvo svarbu?
– M. N.: Svarbu suvokti, kad tai yra mūsų valstybės pradžia. Viena vertus, mes tai suprantame turėdami tokią šventę kaip liepos 6-oji – Valstybės diena. Kita vertus, taip pat turime suprasti, kad Mindaugo laikų Lietuva ar kitų didžiųjų kunigaikščių valdoma Lietuva buvo visiškai kitokia nei šių laikų valstybė.
Tai natūralu, bet svarbiausia suvokti, kad būtent ten slypi mūsų valstybingumo tradicija. 13 amžiaus viduryje atsiranda tai, ką jau galime vadinti valstybe. Yra žmonės, kurie arba patys tapatinasi su valstybe, arba yra su ja tapatinami. Yra konkretesnė teritorija, nors, be abejo, ji nebuvo tokia aiški kaip šiais laikais, su demarkuotomis sienomis ir kaimyninėmis valstybėmis. Yra ir valdžia.
Mindaugas, pajungdamas dalį žemių savo valdžiai, kūrė tam tikrus valdžios fragmentus, kurie vėliau vystėsi ir plėtėsi. Taip pat turėjo atsirasti tam tikra įstatymų tvarka, valdžios monopolis tuos įstatymus kurti, kontroliuoti jų laikymąsi ir bausti už pažeidimus.
Mindaugas tuo metu kūrė struktūras, kurias mes galime vadinti valstybe. Esminis skirtumas tas, kad tada tai buvo pati valstybės pradžia. Kilo klausimas, ar Lietuva apskritai yra valstybė ir ar ji išliks. Šiais laikais šis klausimas nebekeliamas. Mes esame moderni ir vakarietiška valstybė.
Todėl svarbu įvertinti ir bendrą mūsų valstybingumo raidą nuo 13 iki 21 amžiaus.
– Kaip įvyko supratimas, kad tam tikrų žemių valdovas dabar bus Mindaugas?
– A. B.: Mindaugo laikų Lietuvoje esminis dalykas, su kuriuo to meto žmonės tapatinosi, buvo valdovas. Buvo svarbu, kokiam valdovui arba kokiam didžiajam kunigaikščiui priklausai.
Tuo metu dar nebuvo tokios sampratos, kad esame lietuviai šiuolaikine prasme. Svarbesnis buvo priklausymas genčiai ar gimininei bendruomenei. Matome, kad nuo 1219 metų maždaug per du dešimtmečius visa tai tapo Mindaugo Lietuva. Pavyzdžiui, žemaičiai Mindaugui paklusti nenorėjo.
Šiandien gyvename visiškai kitaip. Savęs netapatiname nei su Gitanu Nausėda, nei su Mindaugu Sinkevičiumi ar dar kuo nors. Esame ištikimi Konstitucijai, demokratijai, žmogaus teisėms, lietuvių kalbai.
Didžiausias skirtumas tas, kad valstybė nėra tik teritorija ar valdžia. Tai yra bendras žmonių susitarimas, kaip mes ją kuriame, saugome ir perduodame ateities kartoms.
– Kaip žmonės, žemdirbiai priėmė faktą apie valdovą Mindaugą?
– M. N.: Žiūrint iš šių laikų perspektyvos, žmogus ir žmonės yra esminis valstybės pamatas. Tuo metu žmonės taip pat buvo svarbūs: reikėjo eiti į karo žygius, reikėjo, kad kažkas augintų javus ir keptų duoną. Tačiau žinojimas, kas dabar valdo, daugeliui buvo labiau teorinis nei praktinis.
Juolab, kai kalbame apie laikus, kai Mindaugas jau suvienijo teritoriją. Žmonės gyveno smulkesnėse gentyse ir bendruomenėse, todėl skirstymas į savus ir svetimus buvo labai svarbus. Tai ypač reikšminga karo žygių kontekste.
Be abejo, pirmykštėse visuomenėse jėga buvo labai svarbus dalykas. Tačiau Mindaugo laikais šalia jėgos atsiranda ir įtakos momentai. Buvo svarbu suvienyti žemes, turėti stipriausią kariauną, karvedžius, kurie galėtų atsivesti papildomas pajėgas.
Nenorėčiau sakyti, kad žmogus tais laikais nebuvo svarbus, tačiau jo vaidmuo valstybės valdyme buvo kardinaliai kitoks nei šiandien.
– Kaip Mindaugas suprato, kad popiežius yra svarbus ir tai gali būti dar vienas koziris?
– M. N.: Labai svarbu pabrėžti, kad kalbėdami apie Mindaugo Lietuvą neturime manyti, jog joje nebuvo vidaus kovų. Mindaugas jautė nuolatinę įtampą, nes buvo bandoma iš jo atimti valdžią.
Kitas svarbus momentas – kova su išoriniais priešais: kryžiuočiais ir Livonijos ordinu, kuris buvo įsikūręs į šiaurę nuo mūsų. Būtent Livonijos ordinas tapo tam tikru jungikliu tarp Mindaugo ir popiežiaus, tarpininkavo derybose.
Mindaugas čia matė galimybę sustiprinti savo valdžią ir tapti ne bet kokiu valdovu, o valdovu pagal visas Vakarų krikščioniškojo pasaulio tradicijas. Jis siekė gauti karaliaus karūną iš popiežiaus, ir būtent tuo išsiskiria mūsų istorijoje.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)