Tarptautinis žurnalistinis tyrimas atskleidė, kad šie ieškiniai rengiami ne tik teisininkų, bet ir su Rusijos specialiosiomis tarnybomis siejamų propagandininkų bei istorikų pagalba. Kodėl Rusija, tęsdama karą Ukrainoje, vis daugiau dėmesio skiria Baltijos šalims? Ar tai tik dar viena informacinio karo ir psichologinio spaudimo kampanija? O gal matome nuoseklią teisinę, diplomatinę ir informacinę strategiją, kuri ateityje galėtų tapti pretekstu agresyvesniems Kremliaus veiksmams? Kaip į tai turėtų reaguoti Lietuva? Apie tai „Žinių radijo“ laidoje diskutavo Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovas Briuselyje, ambasadorius Eitvydas Bajarūnas (toliau – E. B.), Mykolo Romerio universiteto politologas Alvydas Medalinskas (toliau – A. M.) ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Remigijus Motuzas (toliau – R. M.).
– Bendrai norėtųsi šiandien į visą tą kratinį pažvelgti – kas čia vyksta su Rusija. Kodėl, atrodytų, dabar tiek daug kalbame apie sudėtingą Rusijos padėtį dėl to, kas vyksta pačioje Rusijoje? Kalbu apie degalų krizę. Bet štai, atrodytų, nuspręsta iš Rusijos pusės dabar vėl susikoncentruoti į Baltijos šalis. Ar įmanoma kažkaip paaiškinti, kodėl įvyko toks suaktyvėjimas?
– A. M.: Rusija tiesiog grįžta prie tos situacijos, kokia buvo Rusijos viešojoje erdvėje ir atskirų politikų arba pakankamai artimų Kremliui politologų pareiškimuose prieš 2022 m. vasario 24 d. Tuo metu, stebėdamas šią rusišką viešąją erdvę, pastebėjau, kad neigiamų komentarų, įvairių istorijos interpretacijų buvo labai panašiai tiek apie Ukrainą, tiek ne tik apie Lietuvą, bet ir apie visas Baltijos valstybes. Ir tada sakiau, kad greičiausiai V. Putinas ant stalo turėjo dvi idėjas, ką galėjo daryti 2022 m. vasario 24 d. – pulti Ukrainą arba pulti Baltijos valstybes.
Aišku, V. Putinui nereikia labai daug šito informacinio, ideologinio pažado kalbant savo šalies žmonėms, bet ši informacija yra vystoma gerokai platesniam pasauliui. Štai dabar, manau, grįžtama prie to paties dalyko. Rusija mato problemas pasiekti kokių nors didesnių pergalių prieš Ukrainą fronte iki Valstybės Dūmos rinkimų, bet situacija su benzino stygiumi yra tokia kritiška, kad ji virpina V. Putino režimo, nesakyčiau, pamatus, bet galbūt sienas ar kai kurias sijas. V. Putinui reikia parodyti, kad jis stiprus. Ką jis Ukrainoje rodo? Kad yra stiprus. Jis daužo balistinėmis raketomis Ukrainos miestus, žinodamas, kad Ukraina neturi antibalistinės gynybos, apie kurią vakar kaip tik buvo kalbama Paryžiuje. Jis dar gali parodyti, kad yra stiprus, pradėdamas įvairias informacines atakas prieš NATO ar Europos Sąjungos valstybes, parodydamas, kad NATO ir Europos Sąjunga jam nėra kažkoks argumentas. Tačiau tam, kad jis galėtų vykdyti tas informacines atakas, kuriamas visas šitas fonas tiek Rusijos gyventojams, tiek ir platesnei auditorijai.
Mane galbūt labiau nustebino tai, kad dabar visos Baltijos valstybės kaltinamos dėl rusakalbių situacijos. Anksčiau Baltijos valstybės irgi būdavo kaltinamos, bet visada būdavo sakoma, kad tai neliečia Lietuvos – esą daugiau kalbama apie Latviją ir Estiją. Dabar matau, kad viskas sujungiama. Kita vertus, neatmetu varianto, kad Rusija dabar gali išprovokuoti kokį nors incidentą, į kurį Lietuvos valstybės institucijos turėtų reaguoti, ir staiga paaiškėtų, kad tai būtų rusakalbis ar dar kas nors, kuris kur nors pasiskųstų, jog pažeidžiamos jo teisės ar vyksta kažkas panašaus. Rusija gali pūsti tokius burbulus. Taigi, manau, čia yra parengiamoji dirva galimai tolesnei politikai, kurią, aišku, Kremlius projektuotų po Valstybės Dūmos rinkimų ir po tarpinių rinkimų Amerikoje, kalbant apie kitus metus.
– Ar jūs čia matytumėte ruošiamą dirvą agresyvesniems veiksmams?
– A.M.: Be jokios abejonės. Vėlgi, agresyvesni veiksmai gali būti kariniai, diplomatiniai, ekonominiai, nors ekonominių čia gal nelabai daug ką reiškia, taip pat ir informaciniai. Taip, ta informacinė ir teisinė dirva yra ruošiama.
– Pone Bajarūnai, kai kurie kalba apie tai, kad puikus metas, pavyzdžiui, prieš Lietuvą kažką organizuoti, nes bus pirmininkavimas Europos Sąjungai. Esą tai galėtų paveikti Vakarų valstybių nuomonę – kad galbūt Vakarai pradės mąstyti: „O kas čia per šalis dabar mums pirmininkauja? Gal iš tiesų ten tautinės mažumos yra engiamos?“ Ar tie, kurie taip mano, nėra pernelyg naivūs? Gal kaip tik mes, tikėdami, kad Vakarai jau išmoko savo pamokas, esame pernelyg naivūs?
– E. B.: Vis dėlto pradėčiau nuo pagrindinio jo teiginio, kad neva 2022 m. ant stalo gulėjo Baltijos šalys ir Ukraina. Niekada negulėjo. Ukraina visą laiką buvo atskira V. Putino obsesija. Ukraina yra jo gyvenimo tikslas, dabartinio etapo vizija, kad Ukraina turi būti praryta, Rusija turi dominuoti ir kad tai yra dvi tautos, kurios neva netyčia atsiskyrė. Todėl Ukraina yra visai kito lygmens.
Visa tai, ką dabar matome darant Baltijos šalyse, yra skirta tam pačiam tikslui – Ukrainai. Būtent dėl to, kad šiuo metu V. Putinas negali pasiekti savo tikslų Ukrainoje. Tai matėsi ne tik šiais metais, bet ir anksčiau. Jeigu turėsime omenyje pirmuosius tikslus – vadinamąją demilitarizaciją, jau nekalbant apie Kyjivo užėmimą per tris dienas, – buvo aišku, kad V. Putinui šių tikslų pasiekti neįmanoma. Dabar jis jau yra nuleidęs kartelę iki Donbaso užėmimo, tačiau matosi, kad net ir to padaryti nepavyksta. Tačiau V. Putinas mąsto kitaip, negu mes čia bandome įsivaizduoti. Jis tikrai nesijaučia pralaimintis, bent jau to nerodo. Siekdamas to paties tikslo – iškovoti pergales Ukrainos fronte ir pasiekti tai, ką buvo užsibrėžęs, t. y. dominavimą prieš Ukrainą, šiuo metu, to nepasiekęs, jis pradeda ieškoti kitų būdų – ir dėmesiui nukreipti, ir spaudimui Vakarams didinti. Vienas iš tokių taikinių yra Baltijos šalys. Tačiau prisiminkime – prieš savaitę buvo neva nutekėję duomenys, kad rengiama kažkokia provokacija prieš Lenkiją. Buvo pasirodžiusi žinia apie bazių stiprinimą prie Suomijos sienos.
Manau, kad Baltijos šalys yra tik dalis visos tos mašinos, kurią suka V. Putinas. Ji yra karinė, skirta gąsdinimui, ji yra teisinė, diplomatinė, taip pat ir informacinė, apie kurią šiandien kalbame. Todėl vis dėlto skirčiau kategorijas. Ukraina yra pagrindinis V. Putino tikslas, o mes esame tik dalis. V. Putinas niekada negalvojo pradėti karo prieš Vakarus, nes jis žino, kad pradėti karą prieš Vakarus yra visai kas kita. Taip, aišku, mes galėtume būti masalas, jeigu susiklostytų situacija, kai prasidėtų karas dėl Taivano, JAV dėmesys nukryptų į Indijos ir Ramiojo vandenynų regioną, o susiskaldžiusi Europa negalėtų sutelkti pajėgų. Tačiau šiuo metu to tikrai nematome. Manau, NATO viršūnių susitikimas patvirtino V. Putinui, kad iki tokios Vakarų būklės dar labai toli.
Bet V. Putinas nebūtų V. Putinas – jis ir toliau sieks savo tikslų. Akivaizdu, kad šiuo tikslu jis imasi seniai išbandyto įrankio – rusakalbių Baltijos šalyse. Jis imasi to įrankio, kuris vadinasi grasinimas. Ir čia, kaip sakiau, yra tikslas suskaldyti Vakarus, nukreipti dėmesį, vėlgi sukelti abejones, kad ir mes patys pradėtume abejoti savimi. Aišku, tas teisinis ėjimas į Tarptautinį Teisingumo Teismą – kas yra susipažinę su šio teismo specifika, žino, kad tai yra šūvis į kelerių metų laikotarpį, nes byla bus pateikta, po to nagrinėjama, priimta arba nepriimta, ir tuo klausimu bus galima toliau sukti visą tą smagratį, kuris, be jokios abejonės, bus propagandinis. Ne veltui, kaip buvo minima pradžioje, Rusija samdo propagandistus ir istorikus, kurie tą propagandinį smagratį ir suks.
Bet Ukraina yra atskiras dalykas. Čia yra signalas, o V. Putinas labai gerai žino, kad jis turi kalbėtis su Vakarais. Vakarų Europa jo neklauso, todėl jis turi kalbėti su Donaldu Trumpu. Čia siunčiamas signalas D. Trumpui, kad jo kontroliuojamoje teritorijoje ne viskas gerai. Esą Baltijos šalys nėra tokios geros vertybine prasme, jos irgi aplipusios įvairiais skandalais. Esą jos engia rusakalbius, išlenda deportacijos terminas, kuris yra be galo skambus. Bet visi tie propagandiniai smagračiai, besisukdami, turi už kažko užkibti. Mūsų šalyse, be jokios abejonės, bus pasitelkiami atskirų politikų pasisakymai, kad rusakalbiai Lietuvoje turi per daug teisių, kad galbūt mes pernelyg liberaliai leidžiame įvažiuoti į mūsų teritoriją Rusijos piliečiams. Tiems, kurie bėgo nuo karo, opozicijos žmonėms, bet prie rusakalbių V. Putinas ir Rusijos propaganda priskirs ir Baltarusijoje gyvenančius žmones, ir, neduok Dieve, iš Rytų Ukrainos į Lietuvą atvykusius žmones.
Ukraina visą laiką buvo atskira V. Putino obsesija.
– Dėl atsakomųjų priemonių buvo irgi panašus naratyvas. Tik šiek tiek papildant poną Bajarūną, kai buvo visa situacija su dronais ir labiausiai kliuvo Latvijai būtent iš Rusijos pusės, buvo sakoma, kad taip yra todėl, jog artėja parlamento rinkimai, todėl Latvija pirmoji atsidūrė po tuo Rusijos vėzdu. Tačiau buvo kalbama ir apie tai, kad jeigu Rusijai pavyktų įtvirtinti naratyvą, esą Baltijos valstybės prisideda prie smūgių Rusijai ukrainietiškais dronais, tada būtų galima sulaukti atsakomųjų veiksmų. Tokiu atveju Rusija galėtų sėstis prie derybų stalo, nes turėtų pretekstą, kodėl atsako į vienos ar kitos NATO valstybės veiksmus, bet kartu galėtų manipuliuoti sakydama: „Jeigu nenorite, kad Baltijos šalių lauktų Ukrainos scenarijus, sėskime ir kalbėkimės“, taip išsiderėdama sau daugiau. Jūs matytumėte, kad būtent taip buvo dėliojamas tas scenarijus, ar ne?
– A. M.: Jūsų klausimas leidžia man grįžti prie minties, kurią jau sakiau. Todėl tiesiog priminsiu tai, ką ir anksčiau sakiau. Aš laikausi nuomonės, kad V. Putino tikslai visą laiką buvo mažiausiai du. Vienas tikslas – Ukraina. Kitas tikslas – mes, bet ne Ukrainos kontekste. Mes esame Europos Sąjungos ir NATO kontekste.
Priminsiu 2021 m. gruodžio mėnesio V. Putino ultimatumą. Jame apie Ukrainą nebuvo nė žodžio. Jame buvo kalbama apie Baltijos valstybes ir kitas šalis, kurios tapo NATO narėmis. V. Putinas pagąsdino Vakarus ir pasakė: „Palikite šitas šalis pilkojoje saugumo zonoje“. Jis pareikalavo to, pamatė labai silpną Vakarų reakciją į šį ultimatumą, tačiau jo esmė tuo metu buvo ne Ukraina, o Europos Sąjunga ir NATO, nes antrasis jo tikslas, greta Ukrainos, yra suskaldyti Europos Sąjungą arba apskritai panaikinti Europoje egzistuojančią saugumo architektūrą. Todėl, diskutuodamas ir pateikdamas kontrargumentą E. Bajarūnui, sakyčiau, kad yra du tikslai.
Kodėl V. Putinas pasirinko Ukrainą? Todėl, kad ir Vakaruose, ir Rusijoje buvo galvojama, jog Ukraina kariaus vos keletą dienų. V. Putinas negavo atsakymo, kokio norėjo, kalbant apie planą maksimum – Europos saugumo architektūros išmontavimą. Jis pagalvojo, kad paims Ukrainą ir tada dar kartą eis šantažuoti Vakarų, siekdamas antrojo tikslo. Jeigu situacija būtų susijusi tik su Ukraina, tai visoje V. Putino istoriografijoje, kuri pasipylė 2021 m. pabaigoje, nebūtų kalbama apie Abiejų Tautų Respubliką, apie silpną bajorų valstybę, apie Revelio taiką, apie Ništato taiką, kada Rusija tapo imperija, apie Petrą I, Jekateriną II ir panašiai. Taip pat nebūtų kalbama apie tai, kad Sovietų Sąjunga atidavė Lietuvai Klaipėdą, Vilnių ir panašiai. Kiekvienai valstybei buvo sugalvojamas savas ideologinis padažas, siekiant parodyti, kad tai neva yra kažkokios neaiškios valstybės. Pažiūrėkite, kaip dabar Kremliaus ideologai dažniausiai vadina Baltijos valstybes – limfotrofais, nykštukais ir kitais panašiais epitetais. Jis ieško silpnų taškų. Taip, buvo kalbama ir apie Suomiją, ir apie Lenkiją, tačiau jis puikiai supranta, kad Suomija yra kietas riešutėlis. Ji buvo kietas riešutėlis ir prieš Antrąjį pasaulinį karą, ir dabar, kalbant apie civilinę gynybą, pasirengimą, visuomenės mobilizaciją ir kitus dalykus. Manau, kad Baltijos valstybės yra stebimos, rengiant šitą ideologinį padažą. Tačiau jis rengiamas ne tik dėl Baltijos valstybių. Baltijos valstybės dar gali būti pritemptos prie buvusios Sovietų Sąjungos istorijos, prie Rusijos imperijos. V. Putino interesas – atkurti buvusią Sovietų Sąjungą ir panašiai. Tačiau mes esame Europos Sąjungos ir NATO nariai, todėl pagrindinis interesas yra klibinti, ieškoti silpniausios grandies visoje Europos saugumo architektūroje ir per ją klibinti bei toliau šantažuoti Vakarus.
Grįžtant prie klausimo apie dronus – būtent per dronų temą visas šis V. Putino informacinis karas susiejo mus su Ukraina. Mus su Ukraina ir taip daug kas sieja, Lietuva labai stipriai palaiko Ukrainą, čia jokio didelio proto nereikia. Tačiau dabar tai buvo dar kartą susieta būtent Ukrainos kontekste. Vis dėlto svarbiausia yra tai, kaip mes tame kontekste esame pateikiami. Pažiūrėkime, kaip Europa dabar įvardijama V. Putino ideologų. Esą tai vos ne nebaigtas nacizmas. Taip kalbama, pavyzdžiui, apie dabartinį aktyvų Vokietijos vaidmenį Europos saugumo architektūroje ir kitus dalykus. Štai čia mes galime būti statomi tarp situacijos su Ukraina – esą leidote Ukrainai daryti tą ir aną. Kitas dalykas – neva, kadangi jūs esate labai silpni, tai greičiausiai čia ne jūsų iniciatyva, o iniciatyva, ateinanti iš tų „blogųjų“ Europos šalių. Taigi tai iš tikrųjų yra pakankamai pavojingas kaltinimas, nes jeigu nori paaiškinti, kodėl vienos ar kitos valstybės atžvilgiu ketini vykdyti agresyvesnę politiką, turi pasakyti, kad ji puola mane arba leidžia per savo teritoriją mane pulti. Tokių dalykų yra buvę ir kituose regionuose, kur valstybės sakydavo, kad jeigu iš tavo šalies teritorijos kažkas šaudo, tai kaltas esi tu, o ne tas, kuris šaudo. Faktas tas, kad niekas nenori gilintis, kas technologiškai atsitiko su tais dronais. Iš tikrųjų čia galbūt buvo silpnoji vieta. Aš manyčiau, kad tikrai reikėtų parengti kokių nors studijų, monografijų, kalbant apie tuos technologinius nukreipimus – ką Rusija padaro, kaip ji perima tuos dronus, kaip gali juos nukreipti nuo kurso ir kitus dalykus. Štai čia, manau, yra ne mažiau svarbus mūsų valstybės uždavinys, galbūt kartu su kitomis Baltijos valstybėmis, negu teisininkams dabar pasirengti tam, kad gali prasidėti visos tos teisinės kovos teismuose, kuriuose svarbiausias bus ne pats teismas, o procesas. Tiesiog pats procesas bus naudojamas kaip informacinis ginklas.
– Ir apskritai mes turbūt esame įstumti į nelabai pavydėtiną padėtį, žvelgiant į karą Ukrainoje, būtent dėl Kaliningrado situacijos. Atrodytų, daugelis kalba, kad Rusijos Achilo kulnas yra Kaliningradas. Atrodytų, ukrainiečiai tai irgi supranta. Tačiau iš esmės mums labai aiškiai iš Rusijos transliuojami signalai, kad jeigu tik padarysite taip, jog į Kaliningradą pradės skraidyti dronai, jų trajektorija eis per Lietuvos teritoriją, o jūs nenumušite ukrainietiškų dronų, mes tai priimsime kaip tam tikrą prisidėjimą. Esą būsite susitarę su ukrainiečiais tai daryti. Kita vertus, turbūt ir ukrainiečių turime prašyti, kad jau pačiu paskutiniu atveju jie gerai pagalvotų apie Kaliningradą, nes iš karto viskas atsisuks prieš mus. Ir čia turbūt yra tas Achilo kulnas ne tik pačiai Rusijai, bet ir Lietuvai šiame kare Ukrainoje.
– E. B.: Ukraina yra svarbiausias V. Putino tikslas. Tikrai pritariu, kad antrasis tikslas, kurio jis nuolat siekia ilgalaikėje perspektyvoje, yra Vakarų skaldymas. Čia kalbama ne tik apie spaudimą mums per dabar prasidedančius teismus, nuolatinius kaltinimus, informacines kovas. Dronai labai teisingai mus susieja. Čia mus bandoma suplakti į vieną visumą su ukrainiečiais. Prieš tai buvo kabelių nutraukinėjimo istorijos.
Tačiau įsivaizduokite – V. Putinas mąsto kelerių metų laikotarpiui. Kitais metais Marine Le Pen dalyvaus rinkimuose, ir jis mato, kad visai gali būti, jog NATO vienybė jau nebebus tokia tvirta. D. Trumpas šiame NATO viršūnių susitikime buvo gana sukalbamas, nes artėja vidurio kadencijos rinkimai. Bet kas bus, jeigu respublikonai ir MAGA stovykla laimės? Toks scenarijus yra įmanomas, ir D. Trumpas gali vėl keisti savo poziciją. Taigi V. Putinas mato visą paletę būdų, kaip spausti Vakarus. Čia yra ir Baltijos valstybių juodinimas, ir silpnų vietų ieškojimas.
Tada pereinu prie Kaliningrado. Kaliningrado faktorius yra aktyviai išnaudojamas. Ir čia tikrai nebūčiau tarp tų, kurie bravūriškai kalba, kad keliais šūviais Kaliningradą būtų galima paguldyti. Pažiūrėkite, ne mes vieni stebime Kaliningradą. Jį stebi Europos Sąjunga, o ypač NATO strategai. Prisimenu karo pradžią, kai dar pats buvau ambasadorius. Kaliningradas atrodė lyg ir nesusijęs su 2022 m. Rusijos karu prieš Ukrainą. Tačiau kai Lietuvoje buvo užsiminta, kad šiame kontekste, Rusijai atvirai kariaujant prieš Ukrainą, galėtume stabdyti Rusijos piliečių judėjimą pagal supaprastinto tranzito tvarką, tiek iš Europos Sąjungos, tiek iš JAV buvo pasakyta: „Nedarykite to. Neatidarykite dar vieno fronto.“ Kaliningradas yra tarsi uždelsto veikimo bomba. Lygiai taip pat, jeigu prisimenate Rusijos karo prieš Ukrainą pradžią, buvo situacija, kai Europos Sąjunga uždraudė tam tikrų kategorijų Rusijos prekių eksportą į Europos Sąjungą, o Lietuva buvo pradėjusi kalbėti, kad šių prekių neleis gabenti tranzitu. Vėlgi sulaukta didžiulio spaudimo iš Europos sostinių ir iš Jungtinių Valstijų – nelieskite šio klausimo. Prie ko vedu? Prie to, kad Kaliningradas nėra toks objektas, apie kurį galėtume lengvai pasakyti, jog keliais šūviais jį paguldysime. Rusijos pajėgos ten yra pakankamai didelės, ten dislokuotas Rusijos laivynas. Karo ar net riboto konflikto atveju tai tikrai nebūtų lengvas riešutėlis. Ypač turint omenyje tą siaurą kaklelį, kurį daugelis politologų vadina Suvalkų koridoriumi, arba Suvalkų tarpu. Tai tikrai būtų viena iš pagrindinių problemų.
Manau, kad tai jau tapo tradiciniais Rusijos spaudimo instrumentais ir matysime, kaip jie bus naudojami. Prasidės diskusijos, neva kažkur atsiradusios, apie Rusijos spaudimą Kaliningradui. Vėliau pereis prie Suvalkų koridoriaus. Tada vėl sugrįš mūsų pokalbio pradžioje aptarta teismų tema. Visi šie mechanizmai rodo, kad Rusija tiesiog grįžta prie savo jau išbandytų spaudimo priemonių Baltijos šalims, NATO ir Europos Sąjungai. Kaip labai teisingai suformulavo Alvydas, visa tai daroma siekiant to paties ilgalaikio tikslo – suskaldyti Europos Sąjungą.
– Pone Motuzai, kalbame apie tai, kodėl Rusija dabar tarsi aktyviau pradėjo kreipti dėmesį į Baltijos valstybes. Aptariame ir ieškinius, apie kurių rengimą kalbama. Esą bus teikiami kažkokie ieškiniai Tarptautiniam Teisingumo Teismui dėl rusakalbių deportacijos arba diskriminacijos. Gal pradėkime nuo tų ieškinių. Kokia yra mūsų politikų reakcija ir kaip mes tai vertiname? Ar mes NATO ir Europos Sąjungoje aiškiai bandome paaiškinti, kad tai yra visiška netiesa? O gal mažiau reaguojame į galbūt pasirodysiančius ieškinius?
– R. M.: Turbūt reikia atsakyti ir taip, ir ne. Iš tikrųjų turbūt reikėtų mažiau kreipti dėmesį, nes suprantame, kad tai yra tyčinis procesas. Pati Rusija neturi faktų, kad galėtų juos surasti ir sukurti tas istorijas, todėl tokiems ieškiniams buvo pasitelkti propagandistai. Tačiau, kita vertus, nereaguoti negalima. Manau, kad labai gerai, jog mus palaikė Europos Parlamentas, taip pat įgaliotinė Kaja Kallas ir kiti. Apie tai turime kalbėti. Manau, kad šie procesai yra labai stipriai susiję. Rusija iš tikrųjų dabar išgyvena desperaciją. Mes žinome, kad Lietuva ribojasi su Kaliningrado sritimi. Rusija, matydama, kaip dronais atakuojamos tam tikros jos teritorijos vietos, labai susirūpino Kaliningrado sritimi. Prieš mėnesį net buvo iškelta tam tikra doktrina, kad Kaliningrado sritis gali būti blokuojama, buvo kviečiamas gubernatorius ir kita. Natūraliai kyla mintis, kad mes esame kaimyninė valstybė šalia Kaliningrado srities, todėl buvo sukurpta versija, jog ukrainiečiai gali atakuoti Kaliningrado sritį iš Lietuvos teritorijos. Ne tik Lietuva buvo kaltinama dėl to – taip pat stipriai kaltinama ir Latvija, kad esą leidžiame ukrainiečiams pasinaudoti savo teritorija. Manau, kad čia yra propagandiniai tikslai, susiję su desperacijos situacija.
Aš dar iš įpročio, būdamas buvęs diplomatas Rusijoje, pasižiūriu jų tinklus, socialinius kanalus, taip pat oficialią informaciją, „Interfax“ ir kitus šaltinius. Iš tikrųjų gyventojai vis aktyviau klausia. Jie sako: „Juk buvo tik suplanuota karinė operacija, o dabar mes kenčiame. Mūsų kasdienis gyvenimas pasikeitė, mus atakuoja, mes neturime benzino, socialinių garantijų, negalime išvykti dėl vizų ir kitų dalykų“. Kai mes klausdami diplomatų domėdavomės, ką žmonės galvoja viešojoje erdvėje, jie sakydavo: „Mes amžiais įpratę kentėti, amžiais mus kažkas puolė, amžiais mus niekino Vakarai, Amerika ir taip toliau“. Visa tai padeda išlaikyti apgultos tvirtovės įvaizdį, padeda pateisinti karą Ukrainoje ir telkti Rusijos visuomenę.
– Dėl Kaliningrado jūs pavartojote būtąjį laiką. Galima prisiminti istoriją, kai turbūt visi aukščiausi šalies pareigūnai reagavo ir aiškino, kad tikrai nėra jokių planų ar panašių veiksmų, apie kuriuos kalba Rusija, esą dronai gali būti leidžiami iš Lietuvos teritorijos. Dabar, žvelgiant į visą situaciją, matome, kad pastaruoju metu daugiau kliūva Latvijai. Ar sakytumėte, kad pavyko kažkaip užkardyti tą propagandą?
– R. M.: Manyčiau, kad tik iš dalies pavyko. Turime būti budrūs. Jau yra vieša paslaptis, ir pati Rusija to neslepia, kad ji turi tam tikrų jautrių infrastruktūrinių projektų sąrašą tiek Lietuvoje, tiek kitose Baltijos šalyse. Mes taip pat turime būti tam pasiruošę. Kaliningrado sritis visada bus tam naudojama. Ten ir dabar nėra nurimę procesai – toliau eskaluojama, kad jie gali būti puolami, blokuojami ar kitaip paveikti. Visa tai daroma tam, kad būtų palaikoma nuolatinė įtampa ir, žinoma, kad būtų galima kaltinti mus dėl ryšių su Ukraina arba paramos Ukrainai, leidžiant jai pasinaudoti mūsų teritorija. Šie procesai, apie kuriuos kalbame, mums žinomi ir iš istorijos. Tie įvairūs pretekstai ne kartą buvo sėkmingai panaudoti pradedant puolimus. Mes žinome ir Balkanų, ir Kaukazo, ir kitų valstybių pavyzdžius – tokie pretekstai tapdavo puolimo arba karo priežastimis.
– Tai jūs matytumėte, kad visa tai gali kažkokiu būdu išsirutulioti iki to, jog Rusija bandytų pulti Baltijos šalis?
– R. M.: Manau, kad tai neįvyks, tačiau turime būti budrūs. Rusija tai provokuoja. Galbūt tai nebus toks puolimas, kurį vadintume visuotine ataka, tačiau turime būti pasiruošę, kad gali būti atakuojami tam tikri infrastruktūriniai projektai ir panašūs objektai. Jie dar nepamiršo, sakykime, kaip mes atsijungėme nuo dujų, jiems rakštis yra suskystintųjų dujų terminalas. Tai vienas iš tokių infrastruktūrinių projektų pavyzdžių, kad turime būti labai atidūs, budrūs, pasimokyti iš savo praeities ir tikrai nepasiduoti jokioms provokacijoms.
– Ir dėl tų ieškinių, ar mes matytume galimybę čia kažkokį atsakomąjį ieškinį taip pat teikti Teisingumo Teismui, reaguodami į tai, ką ruošia Rusija?
– R. M.: Aš dabartiniu metu tiksliai nežinau procedūros, bet jau turėtų, aišku, kai procesai pajudės, pats Jungtinių Tautų Teismas mūsų paklausti, paaiškinti apie šitą procesą. Tačiau dabartiniame etape, manau, kad tikrai nereikia reaguoti, juo labiau kad, kaip sako mūsų vietiniai rusai, šiomis dienomis mačiau socialiniuose tinkluose, Pavelas Lauriniec, kuris yra žymus kultūros centro vadovas, docentas universitete ir taip toliau, sako, kad ne Rusija, o Lietuva sugadino rusų gyvenimą čia. Rusija sugadino mūsų gyvenimą. Iš tikrųjų dėl puolimo Ukrainoje ir kitų dalykų labai dažnai būna, kad rusakalbiai bijo prisipažinti, jog jie yra rusai, arba kalbėti rusiškai ir panašiai. Tai iš tikrųjų yra labai geras apibendrinimas – Rusija sugadino rusų, gyvenančių Baltijos šalyse, gyvenimą savo brutaliais veiksmais.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)