Informacijos gausa
Kazachstano stepės, nieko panašaus negirdėjusios ir neregėjusios, nuščiuvo: čia, buvusių lagerių, kalėjimų griuvėsiuose, prie memorialų ir išlikusių ar menamų politinių kalinių ir tremtinių amžinojo poilsio vietų, vilnijo specialiai šiai ekspedicijai kompozitoriaus Antano Jasenkos sukurta „Lėta muzika smuikui ir fortepijonui“.
Šią unikalią muzikinę misiją minėtose vietose smuiku atliko ekspedicijos dalyvė, politinio kalinio Miko Kluso dukra, žinoma smuikininkė Ilona Klusaitė. Beje, ji grojo ir Balchašo kultūros rūmų pagrindinėje salėje. Šiuos rūmus pastatė lietuvių politiniai kaliniai, o salėje labai pagarbiai buvo priimti ekspedicijos iš Lietuvos dalyviai.
Susirinkusiems į Vytauto Didžiojo karo muziejų (VDKM) kauniečiams minėtos ekspedicijos dalyviai – politinių kalinių ir tremtinių vaikai ekspedicijos vadovas ir organizatorius architektas prof. Algis Vyšniūnas, aplinkosaugos ekspertas Rimantas Ausmanas, teisės ir valdymo specialistė Liudvika Domarkienė, smuikininkė, pedagogė Ilona Klusaitė, pedagogė, chorvedė Rima Koržanovienė – pateikė itin gausios ir svarbios informacijos apie Karlago (Karagandos) Gulago ir apie Steplago (ypatingųjų lagerių grupė Nr. 4, kurią sudarė vienuolika lagerio skyrių) lagerius.
Beje, ekspedicijoje dalyvavo ir architektas iš Klaipėdos Laimonas Bogušas, kurio nebuvo susitikime su kauniečiais. Jis tapo ekspedicijos dalyviu vien todėl, kad norėjo savo akimis pamatyti ir nufilmuoti skaudžias Lietuvai vietas.
Primena sukilimą
Priminsime, kad Kazachstane įvairiu metu kalėjo ar tremtyje gyveno apie 81 tūkst. iš Lietuvos išvežtų žmonių, tačiau Steplago lageriai (juose kalėjo įvairių tautybių piliečiai) pirmiausia asocijuojasi su 1954 m. Kengyro ypatingojo režimo lageryje įvykusiu politinių kalinių sukilimu. Būtent jam, vienam didžiausių sukilimų GULAG’o istorijoje, rašinyje skirsime daugiau dėmesio.
Kai kaliniams gyvenimas lageryje tapo nepakeliamas, jie pradėjo kurti pogrindines pasipriešinimo organizacijas tautiniu principu.
Nuo 1948 m. Sovietų Sąjunga įkūrė dvylika ypatingojo režimo lagerių (keturi iš jų buvo Kazachstano teritorijoje), kuriuose buvo kalinama apie 200 tūkst. politinių kalinių, laikytų pavojingiausiais SSRS nusikaltėliais. Kengyro lageryje daugumą kalinių per visą kalinimo laikotarpį sudarė ukrainiečiai (apie 9 tūkst.) ir lietuviai (apie 3 tūkst.). Šalia šio lagerio veikusiai Steplago valdybai vadovavo pulkininkas A. Čečevas, kuris 1940–1941 m. ir 1944–1945 m. sovietinėje Lietuvoje organizavo masinius lietuvių trėmimus į Sibirą.
Visi lagerio punktai buvo aptverti ilga mūro siena su sargybos bokštais. Pirmąjį lagerio punktą (moterų zona) nuo antrojo ir trečiojo lagerio punktų (vyrų zona) skyrė Ūkio kiemas. Trečiajame lagerio punkte buvo kalėjimas ir operatyvinio įgaliotinio kontora, sustiprinto režimo barakas. Lageryje savivaliavo administracija, siautėjo ligos, badas, čia atsiųsti kriminaliniai nusikaltėliai, kurių paprastai ypatinguosiuose lageriuose nebūdavo. Būtent į šį lagerį 1948 m. rudenį už partizaninę veiklą Lietuvoje pateko I. Klusaitės tėvas M. Klusas, kurio prisiminimus apie lagerį ji neseniai aptiko namuose.
Pasak M. Kluso prisiminimų, kai kaliniams gyvenimas lageryje tapo nepakeliamas, jie pradėjo kurti pogrindines pasipriešinimo organizacijas tautiniu principu. M. Klusas drauge su Vytautu Krikščiūnu, Juozu Jankausku ir Leonu Račiūnu įkūrė slaptą iniciatyvinę grupę. Pažymėtina, kad ypač aktyvios buvo lietuvių ir ukrainiečių organizacijos.
Prasidėjo spontaniškai
Sukilimas prasidėjo spontaniškai, kai kriminaliniai „urkos“ 1954 m. gegužės 16-ąją pradėjo griauti sieną, skiriančią moterų zoną nuo Ūkio kiemo, norėdami įsiveržti pas moteris kalines. Politiniai kaliniai (lietuviai ir ukrainiečiai) puolė ginti moterų, o sargyba pradėjo šaudyti į kalinius. Tarp žuvusių buvo lietuviai Povilas Seikalis ir Kazimieras Šiugždinis. Tą pačią dieną buvo sušaudyta kalinių kolona, ėjusi iš darbo į lagerį.
Sukilimui vadovavo pogrindinis komitetas, kurio daugumą sudarė ukrainiečiai. Pogrindinio komiteto veikloje dalyvavo lietuvis Juozas Kondratas. Tai buvo vienas aukščiausių sukilimo vadovų, apie kurį užsimena praktiškai visi tyrinėtojai.
Įkūrus Streiko komisiją, kaliniai išvarė iš teritorijos visus prižiūrėtojus, sudarė už tvarką atsakingas grupes, lagerio apsaugos būrius. 10 tūkst. kalinių nėjo į priverstinius darbus. Dėl šios priežasties sustojo gamyklos, o SSRS patyrė didžiulę finansinę žalą. Anot kalinių, tą sukilimo laiką, 42 dienas, jie gyveno laisvoje respublikoje. Vis dėlto, sukilėliai ruošėsi galimam lagerio šturmui. Buvo organizuota net ir savadarbių ginklų gamyba, lagerio radijo mazgas, generatorius elektrai gaminti ir kt.
Lietuviai Kostas Masiulionis, Henrikas Jatautis, Bronius Valaitis, Antanas Maziliauskas, Stasys Mačiulis, Jonas Vabalas, Mikas Klusas, Vytautas Kriščiūnas, Pranas Vaičaitis, Antanas Petrikonis ir kt. aktyviai dalyvavo sukilime.
Malšinimo operacija
Naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją į Kengyro lagerio zoną įvažiavo penki tankai T-34, trys gaisrinės mašinos, įžengė 1,7 tūkst. karių su 98 tarnybiniais šunimis. Daugiau nei mėnesį trukęs sukilimas buvo žiauriai numalšintas, o žuvusiųjų skaičius neaiškus. Kai kurie šaltiniai nurodo apie 1 tūkst. žuvusiųjų per sukilimo numalšinimo operaciją. Yra žinomos tokios žuvusių lietuvių kalinių pavardės: Balys Leipus, Stasys Daraškevičius, Kazys Rindeika, Vytautas Markevičius. Daugybė kitų lietuvių buvo sužeista: Vlada Miliūtė, Vladas Valiušaitis, Pranas Sabonaitis, Alfonsas Kunigonis ir kt.
Anot prof. A. Vyšniūno, nekonkreti statistika byloja, kad nėra kokybiškų istorinių tyrimų, o tai, savo ruožtu, rodo, kad nėra nuoseklios istorinės atminties politikos. Yra žinoma, kad 400 aktyviausių sukilimo dalyvių buvo išvežti į uždaro tipo kalėjimus, apie 1 tūkst. kalinių etapuota į Magadano, Irkutsko sričių lagerius. Sukilime dalyvavusios moterys buvo etapuotos į Balchašo ypatingąjį lagerį Kazachstane.
Vienintelis lietuvis M. Klusas drauge su likusiais gyvais (apie 20) kitų tautų sukilimo organizatoriais buvo įlaipintas į stovėjusį stepėje traukinio vagoną. Suimtieji visą mėnesį buvo žiauriai tardomi, reikalaujant išduoti kitus sukilimo organizatorius. M. Klusas buvo dar kartą nuteistas – panaikintas jo išbūtas lageryje laikas ir paskirta nauja 25 metų bausmė be teisės grįžti į Lietuvą. M. Klusas buvo išvežtas į Čeliabinsko srities Zlatousto režiminį kalėjimą, kuriame 30-metis 1,80 m ūgio vyras svėrė 49 kg. M. Klusui dar teko kentėti kituose lageriuose, sužinoti apie savo brolio mirtį nuo bado Taišeto lageryje. 1956 m. Mikas grįžo į Lietuvą, vedė, susilaukė dviejų dukrų ir pamatė laisvą Lietuvą. Mirė 2013 m., būdamas 89-erių.
Svarbūs darbai
Daliai dabartinės visuomenės iki šiol sunkiai suprantamos sąvokos „politinis kalinys“, „Sibiro tremtinys“, „Vidurinės Azijos tremtinys“, „ypatingojo režimo lageris“, „Gulagas“, „Steplagas“, „Dalstrojus“ ir t. t. Ką jau kalbėti apie būtinybę išsaugoti tautos kančių istoriją ir paties išsaugojimo prasmę.
Lietuva neturi aiškaus veiksmų plano, ką daryti su politinių kalinių ir tremtinių palaidojimo vietomis buvusioje SSRS teritorijoje.
„Kokia gali būti istorinė atmintis, jeigu žmonės nežino realių sovietinės okupacijos nuostolių, tikslaus žuvusių partizanų skaičiaus – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras turi duomenis apie 13,5 tūkst. žuvusių partizanų, tuo tarpu kiti tyrinėtojai pateikia skaičių 31 tūkst. Praėjus 35 metams nuo Nepriklausomybės atkūrimo yra neskiriančiųjų „tremtinio“ nuo „politinio kalinio“, – stebėjosi prof. A. Vyšniūnas.
Jis drauge su bendraminčiais pastatė paminklus Spaske, Kengyre, Rytiniame Kounrade, Balchaše, Magadane, išleido daug knygų apie ypatinguosius lagerius, juose kentėjusius ar žuvusius mūsų tautiečius, parengė ne vieną parodą, skaito viešas paskaitas, dalyvavo archeologinėse ekspedicijose Kazachstane.
Komentaras
Algis Vyšniūnas
ekspedicijos vadovas
Kodėl man rūpi istorinė atmintis? Todėl, kad pats esu iš politinių kalinių šeimos, gimęs Karagandoje. Tačiau svarbiausia, kad matau atmestiną valstybinių institucijų požiūrį į istorinės atminties dalykus, ypač kalbant apie GULAG’ą, politinius kalinius, jų nepaklusnumą sovietiniuose lageriuose, juose žuvusius lietuvius (tokių yra 23 tūkst.) ir t. t. Nežinau istoriko, kuris būtų parašęs monografiją apie lietuvius GULAG’e arba apie sukilimus Norilske, Vorkutoje ir Kengyre. Todėl atsakymas į klausimą „Kodėl rūpi istorinė atmintis?“ būtų toks – todėl, kad kitiems nerūpi.
Kalbant apie Kengyro sukilimą, svarbūs keli klausimai: visų pirma, neaišku, kiek lietuvių dalyvavo, kiek jų žuvo sukilimo numalšinimo metu ir kur jie palaidoti. Antra, reikia sužinoti visų sukilėlių pavardes. Kodėl to nedaro lietuvių istorikai, taip ir neaišku. Iš to išplaukia ir trečias aspektas – propagandinis. Rusų istorikai Kengyro sukilimą traktuoja kaip kriminalinio smurto protrūkį. Lietuvių istorikai nepadarė nieko, kad apgintų lietuvių sukilėlių garbę. Paprasčiau pasakius, nėra jokių istorinių tyrimų, kurie atskleistų tikruosius sukilimo motyvus ir vadovus.
Kai kuriais aspektais Kengyro sukilimas labai panašus į 1941 m. birželio 23 d. sukilimą. Abiem atvejais sukilėliai yra šmeižiami, kaltinami kriminaliniais nusikaltimais. Vienas sukilimas juodinamas, primetant antisemitinį pobūdį, kitas sukilimas paprasčiausiai nutylimas arba jam suteikiamas kriminalinis pobūdis.
Ekspedicijos dalyviai ne tik lankėsi gimtosiose vietose, lageriuose, bet ir ieškojo L. Domarkienės brolio kapo Satpajeve ir R. Koržanovienės tėvo kapo Balchaše. Pastarojo rasti nepavyko. Balchašo miesto kapinėse lietuvių palaidota labai daug. Tai yra politiniai kaliniai ir jų palikuonys. Ar turime išsamią informaciją apie politinių kalinių ir tremtinių palaidojimo vietas buvusioje SSRS teritorijoje? Tikrai ne. Lietuva neturi aiškaus veiksmų plano, ką daryti su politinių kalinių ir tremtinių palaidojimo vietomis buvusioje SSRS teritorijoje.
Istorinės atminties įamžinimas tremties ir kalinimo vietose Sovietų Sąjungos teritorijoje yra specifinė tema, nes kalbama apie iš esmės kitokią istorinę patirtį negu ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1965 m. Ištremtų lietuvių gyvenimas Sibire, kalinimas GULAG’o lageriuose ir ypač sukilimai Vorkutos, Norilsko, Kengyro lageriuose yra istoriniai siužetai, pasižymėję ypač dideliu mastu. Paradoksas tas, kad jie daugiausia rūpėjo su tuo susijusiems žmonėms. Viešas kalbėjimas šia tema prasidėjo Sąjūdžio laikais. Tai galima paaiškinti tuo, kad buvo dar daug gyvų liudininkų, buvusių Sibiro tremtyje ir kalėjusių GULAG’o lageriuose.
Vėliau istorinės atminties naratyvai struktūrizavosi pagal tam tikrą asmeninės patirties algoritmą (partizanų kovos, tremtis, kalėjimas, lageris, grįžimas į Tėvynę ir t. t.), bet vieningo artikuliuoto kalbėjimo nebuvo, nes neįtikėtiną mastą įgavo reiškinys, kurį Kęstutis Girnius pavadino tautine amnezija. Vadinasi, ne tik iškreipiama istorinės atminties tradicinė samprata, bet ir darosi nebeaiškus lietuvių tautinės tapatybės turinys. Todėl privačių žmonių ekspedicijos yra labai svarbus dalykas. Ko gero, tik taip dar galima išlaikyti kai kuriuos valstybės istorinės atminties kontūrus, nes tik tremtinių, politinių kalinių ir jų palikuonių socialinė grupė realiai supranta tikrąją kruvinų įvykių vertę.
Ekspedicijos dalyviai inicijuoja projektą, kuris turėtų padėti iš dalies spręsti Kazachstane palaidotų lietuvių kapų priežiūros problemą. Kalbame apie kolumbariumo idėją Spasko memorialiniame komplekse. Projekto eskizą parengė architektų grupė AWR (A. Vyšniūnas ir Vytenis Rudokas – AVVR). Dabar žodis Lietuvos valdžios institucijoms.
Naujausi komentarai