Plačiau apie K. Prunskienę pasakojo pirmasis atkurtos Lietuvos kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys.
– Kokią K. Prunskienę prisimenate už uždarų durų?
– Gyvą, energingą, demokratišką. Ji sugebėjo šiltai bendrauti su visais. Turėkime galvoje, kad tuo metu, yrant sovietiniams santykiams ir griūvant autoritarinei sistemai, K. Prunskienė turėjo natūralaus demokratizmo. Jai buvo natūralu susodinti prie bendro pietų stalo visus ministrus, su visais bendrauti, su visais tartis.
Aš tuo metu buvau jaunas mokslininkas, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos – piemuo. Ji su manimi bendravo lygiai taip pat pagarbiai, kaip ir su akademikais. Taip pat svarbus buvo pasitikėjimas, nes K. Prunskienė pasitikėjo žmonėmis, savo komanda. Toks pirmasis įspūdis ir buvo – atvira, nuoširdi ir pasitikėjimą tau rodanti politikė.
– Kodėl tuomet ją lydėjo tiek kontroversijų?
– K. Prunskienė buvo viena iš Sąjūdžio kūrėjų. Turime tai žinoti. Ji buvo pirmoji mūsų premjerė, dirbusi ypatingomis sąlygomis. Kiekvieną dieną buvo nežinia, kada Sovietų Sąjunga imsis brutalios prievartos prieš Lietuvą. Buvo blokada, o kartu reikėjo dėti ekonominius valstybės pagrindus. Daugybė iššūkių, daugybė interesų. Veikė Rusijos tarnybos, o per visą tą laiką reikėjo padėti valstybei pamatus. K. Prunskienė sugebėjo telkti žmones ir tuos pamatus dėti ryžtingai bei valingai.
Vėliau įvyko karinė agresija, Sausio 13-oji, jos atsistatydinimas, žvėriškos įtampos ir kova. Kova dėl tuo metu vykusių įtakų bei istorinių vaidmenų – kaip kas įsirašys į istoriją. Šioje kovoje K. Prunskienė liko pralaimėjusi. Ir be reikalo, nes ji yra nuveikusi tikrai istorinių darbų. Tiesa, toje propagandinėje kovoje ji tikrai pralošė.
– Kokie buvo svarbiausi jos darbai?
– Svarbiausias darbas – valstybės kūrimas. Įsivaizduokite, Seimas priiminėjo įstatymus, o juos įgyvendinti reikėjo premjerei su komanda. Buvo padėti patikimi ir stiprūs pamatai. Kai kurie jų realūs iki šiol. Pavyzdžiui, atsiverskite pirmosios Vyriausybės programą ir pamatysite ten darbų, kurie iki šiol dar liko nepadaryti – energetikos savarankiškumas ir kiti dalykai. Tuo metu Vyriausybė mąstė strategiškai, nes tai buvo akademikų, profesorių Vyriausybė. K. Prunskienė yra padėjusi pamatus moderniai Lietuvos valstybei.
– Kada ir kodėl atsirado „Gintarinės ledi“ epitetas?
– Tai nutiko po simbolinio K. Prunskienės rato per didžiųjų ir galingųjų Vakarų valstybių sostines. Ji susitiko su visais pagrindiniais lyderiais. Įsivaizduokite, tuo metu nė vienas Lietuvos politikas ten nebuvo. Lietuva buvo Sovietų Sąjungos provincija ir staiga premjerė keliauja per visas sostines. Visa žiniasklaida, taip pat „The New York Times“, pirmuosiuose puslapiuose skelbia jos nuotraukas su George Bush.
To Lietuvos istorijoje niekada nebuvo įvykę. Tai buvo iš esmės simbolinis Lietuvos pripažinimas. Tuomet ir kilo šis palyginimas. Margaret Thatcher buvo „geležinė ledi“, o K. Prunskienė tarptautinei auditorijai tapo „Gintarine ledi“.
– Kokiais trimis žodžiais galėtumėte apibūdinti K. Prunskienę ir kodėl?
– Apibūdinčiau dvejais žodžiais – pirmoji premjerė. Mes neturėjome moters, kuri būtų ministrė prieškario Lietuvoje. Turėjome moterų, kurios atidarydavo Seimą, siekė tapti net prezidentėmis, tačiau jomis netapo. K. Prunskienė buvo pirmoji premjerė ir galėjo tapti pirmąja prezidente. Ji metė iššūkį Valdui Adamkui ir grūmėsi dėl prezidento posto. Ją šiandien turime prisiminti kaip valstybės moterį, kuri davė daug impulsų mūsų moterims. Jos buvimas Lietuvos viešajame gyvenime buvo labai simbolinis ir padrąsinantis.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai