Naujasis premjeras ir valdančiųjų socialdemokratų lyderis Mindaugas Sinkevičius dar šiemet ketina inicijuoti partijų ir valstybės institucijų susitarimą dėl demografijos, ir ne be reikalo. Demografų prognozės grėsmingos. Pernai Lietuvoje gimė vos 17,5 tūkst. kūdikių, 1,6 tūkst. mažiau negu 2024-aisiais ir 12,6 tūkst. mažiau nei prieš dešimtmetį. Suminis gimstamumo rodiklis nukrito iki rekordiškai žemo lygio – 1,0. Vadinasi, viena moteris per savo gyvenimą pagimdo vieną vaiką, o siekiant užtikrinti kartų kaitą ir stabilų gyventojų skaičių, šis rodiklis turėtų siekti 2,1.
„Ir pačios partijos vaikų turi nedaug arba labai ribotą skaičių – čia juokaujant. O kalbant rimtai, visų pirma politikai turėtų šį klausimą prioritetizuoti. Tačiau politinėje darbotvarkėje vaikų ir apskritai gimstamumo klausimas pastaruoju metu buvo ne paskutinėje vietoje, bet arti jos“, – apgailestauja „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Tačiau demografija – ne vienos ir net ne dviejų ar trijų kadencijų, o dešimtmečių klausimas, tad šiandien priimamų sprendimų poveikis visuomenei, ekonomikai, visai sistemai pasijus tik praėjus vienai kartai – po 25–30 metų. „Todėl ir kitur Europoje prioritetas dažniausiai teikiamas pensijoms, nes pensininkai balsuoja šiandien, o vaikai nebalsuoja. Net siūlyta turintiems vaikų suteikti papildomas balsavimo teises, kad jie galėtų balsuoti už savo vaikus ir šiek tiek tą balansą pakreipti“, – pasakoja Ž. Mauricas.
Lietuvoje situaciją keisti bandoma didinant pagalbą vaikus auginančioms šeimoms. Naujosios Vyriausybės programoje taip pat numatyta motinystės išmokų ir vaiko priežiūros atostogų peržiūra, nemokamas visų pradinukų maitinimas, pozityvios tėvystės programos, būsto pasiūlos ir prieinamumo jaunoms šeimoms didinimas, kitos priemonės. Tačiau, kaip rodo statistika, tai reikšmingo poveikio neduoda.
Politikams kyla įvairių idėjų, kartais sulaukiančių tik pajuokos. Ką tik kadenciją baigusios Vyriausybės socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė siūlė valstybei apmokėti diskotekų organizavimą mokyklose. Buvusiai premjerei Ingai Ruginienei atrodė, kad padėtų, jei būtų pakeistas vaiko priežiūros atostogų pavadinimas, nes tai – ne atostogos, o Vyriausybė dėl naujo pavadinimo net skelbė viešą konkursą. „Nemuno aušros“ lyderio Remigijaus Žemaitaičio nuomone, reikia uždrausti abortus, išskyrus išžaginimo ar prievartavimo atvejus.
Naujasis premjeras pasiryžęs į problemą žvelgti giliau. Tačiau dėl ko turėtų ir dėl ko įmanoma susitarti partijoms?
Bevaikių karta
Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademijos dekano dr. Manto Bileišio nuomone, klausimas, ką demografijos srityje galima padaryti politinėmis priemonėmis, yra jautrus, nes atsiduria ties asmeninio gyvenimo ir viešojo intereso riba. Be to, istoriškai šie klausimai buvo siejami su radikalios dešinės ideologijomis, rasizmo teorijomis ir pan. Vakarų Europoje tai labai jautrus klausimas. Lietuvoje šio aspekto gal neturime, tačiau, pasak jo, vartojant sąvoką „demografinė politika“ tas konotacijas reikia turėti omenyje.
„Vartojant žodį „demografija“ galima susilaukti insinuacijų, kad čia galbūt mes už imigrantus ar prieš juos, ir taip pakreipti diskusiją visai ne ta kryptimi. Be to, demografinė politika plačiąja prasme apima ne tik gimstamumą, bet ir migraciją, visuomenės sveikatą, gyvenimo trukmę. Tad siūlyčiau partijų susitarimą sutelkti į gimstamumo skatinimo klausimą, kuris yra tikroji mūsų problema“, – mano M. Bileišis.
Jis primena, kad dabartinė Lietuva išgyveno dvi dideles demografines krizes. Pirmąją – po 1990-ųjų, kai žlugus Sovietų Sąjungai ekonominis sunkmetis labai staigiai pakeitė šeimų ir visos visuomenės elgesį, todėl gimstamumas sumažėjo. Taip pat Lietuva patyrė didžiulę emigracijos bangą: įvairiais skaičiavimais, per 400 tūkst., arba beveik pusė milijono, etninių lietuvių išvyko į Vakarus, o iš Sovietų Sąjungos čia atvykusių žmonių šešiaženklis skaičius repatrijavo į savo tėvynę, daugiausia į Rusiją.
Dabartinis fenomenas jau nebėra posovietinis, jis – šiuolaikinis, o su tokia pačia problema susiduria ir kitos šalys.
M. Bileišis lygina: Lietuvoje gausiausia karta buvo gimusieji apie 1962-uosius – tuomet gimė per 60 tūkst. kūdikių, o jie užaugę susilaukė vidutiniškai dviejų vaikų, gimusių apie 1986-uosius. Tačiau dabartinė 40-mečių karta vidutiniškai turi mažiau nei du vaikus – iš trijų moterų dvi susilaukia vieno ar dviejų vaikų. Įvertinus ir tai, kad emigravo labai daug tos 1986-ųjų kartos žmonių, mes tarsi nuo skardžio nukritome. Tačiau dabar gimstamumo rodikliai visai katastrofiški: ankstesnėje kartoje kas trečia moteris bevaikė, o šiandien jau tik kas trečia susilaukia dviejų ar trijų vaikų.
Pasak M. Bileišio, šiuolaikinės demografinės krizės esmė ne ta, kad šeimos nesusilaukia vaikų, bet ta, kad tarp 20-mečių ir 30-mečių mažėja šeimų, todėl tiesiog nesusidaro sąlygų vaikams gimti.
Pasak jo, daugelis čia įžvelgia socialinių medijų ir išmaniųjų telefonų poveikį, nes didžiulė pramonė bando valdyti žmonių dėmesį. „Tuo metu, kai paaugliai ir vaikai turėtų užmegzti tarplytinius santykius, jie neįgyja reikiamų įgūdžių, nes yra įnikę į socialinius tinklus. Be to, juose jie tarsi įstringa septynerių ar aštuonerių metų berniuko ar mergaitės mąstymo ir elgesio lygmenyje, perima tam tikrus su savo lytimis susijusius stereotipus. Tai pasireiškia netgi politinės tapatybės požiūriu, pvz., jaunos moterys Vakaruose vis dažniau balsuoja už kairės pakraipos partijas, vaikinai – už dešinės“, – pasakoja M. Bileišis.
Eksministrė J. Zailskienė siūlė valstybei apmokėti diskotekų organizavimą mokyklose, ekspremjerė I. Ruginienė – keisti vaiko priežiūros atostogų pavadinimą, „Nemuno aušros“ lyderis R. Žemaitaitis – uždrausti abortus.
Naujai kartai – kitko
Tačiau, pripažįsta jis, dabartinės situacijos priežastys neaiškios, todėl nežinome, kokios priemonės būtų veiksmingiausios siekiant pakeisti padėtį.
„Išmoka už pirmą vaiką, manau, neveiksminga, nes apsisprendimas dėl jo vis tiek lieka labai privatus ir asmeninis. Tačiau šeimoms, kurios jau turi vaiką ir nori pagerinti savo gyvenimo sąlygas, valstybės finansinė paskata būstui tikrai veikia. Tikėtina, kad tokia motyvacinė priemonė gali paskatinti šeimą anksčiau susilaukti antro ar net trečio vaiko“, – mano M. Bileišis.
Pasak jo, antroji veiksminga priemonė – suteikti motinoms daugiau laiko, užtikrinant įvairių ugdymo paslaugų prieinamumą. Tačiau, nepaisant demografinės krizės, didmiesčiuose šeimos susiduria su darželių stygiaus problema, o mažose savivaldybėse jų yra, tačiau ten trūksta vaikų, nes dauguma jaunų žmonių išsikėlė į didžiuosius miestus. Tad, siūlo M. Bileišis, reikėtų sukurti sąlygas, kad paslaugų teikėjai, darželių auklėtojos, kurios dirba mažosiose savivaldybėse, galėtų dirbti didmiesčiuose. Tokia priemonė, tikėtina, būtų veiksminga.
Tačiau, M. Bileišio įsitikinimu, šios priemonės – jau ankstesnės kartos, o dabartinei reikia ieškoti kitų. „Kad ir kokios būtų valstybės skiriamos piniginės paskatos, jos niekaip nepadės, jei jaunas žmogus neturės socialinių įgūdžių, reikalingų šeimai kurti. Mūsų visuomenė jau turtinga, o įdomių užsiėmimų gyvenime yra labai daug – gali kaituoti Ispanijoje ar dviračiais važiuoti aplink pasaulį, tad bevaikystė yra patogi, o tai, kad bendraamžiai jau masiškai neturi vaikų, reiškia, kad bevaikystė yra normalizuota, nebėra socialinio spaudimo susilaukti vaikų, tai nustojo būti savaime suprantamu dalyku“, – konstatuoja M. Bileišis. Tad, pasak jo, turime dirbti su dabartine vaikų ir paauglių karta, tačiau ar pavyks stiprinti jų lytiškumo ir šeimos funkcijų suvokimą, ugdyti socialinius įgūdžius, reikalingus šeimai kurti, paaiškės labai negreit.
Jaunų žmonių nusiteikimas nieko gera nežada: Lietuvoje 40 proc. 18–45 metų asmenų teigia šiuo metu neplanuojantys turėti vaikų, o pagrindinės to priežastys – tinkamo part-
nerio neturėjimas ir nerimas dėl ateities, – tai parodė Krizių įveikimo centro užsakymu tyrimų bendrovės „Hubel“ šį balandį atlikta visuomenės apklausa. Jauni žmonės prisipažino, kad pirmiausia renkasi ne šeimą, o pinigus, keliones ir karjerą.
Yra prielaidų, kad didžiosios medijų kompanijos tiesiog pasiglemžia tiek jaunimo dėmesio, kad jauni žmonės netgi neranda progos įgyti socialinių įgūdžių.
„Tai – komercinis reiškinys, kurį galima prilyginti alkoholiui ar narkotinėms medžiagoms, tad vaikams ir paaugliams jo naudojimą reikia griežtai riboti ar įvesti amžiaus cenzą. Tai viena iš naujųjų priemonių, kuriomis siekiama sukurti aplinką, skatinančią šiandienės kartos vaikus daugiau tiesiogiai bendrauti“, – mano M. Bileišis.
Australija pernai gruodį pirmoji uždraudė paaugliams iki šešiolikos metų naudotis socialiniais tinklais, o jos pavyzdžiu pasekė ar svarsto panašius siūlymus ir kelios kitos šalys, toks projektas inicijuojamas ir ES. Islandijoje, tiesa, ne kaip tikslinė gimstamumo, o kaip visuomenės sveikatos priemonė, įgyvendinama labai sėkminga nacionalinė programa, skatinanti vaikus ir paauglius užsiimti komandiniu sportu, – valstybė kiekvienam jų skiria kuponus popamokinei veiklai. Kai jauni žmonės priversti bendrauti, jie išmoksta tai daryti ir tarp lyčių.
Beje, sportavimas kaip laisvalaikio užsiėmimas dažnai skirstomas pagal lytį. M. Bileišis pasakoja skaitęs, kad svarstoma plėtoti tokias sporto šakas, kuriose komandos būtų mišrios ir taip atsirastų daugiau progų būti komandoje, kur formuojasi bendravimo tarp lyčių įgūdžiai.
Dvigubinti išmokas
Ekonomisto Ž. Maurico nuomone, gimstamumui paskatinti, žinoma, reikėtų kompleksinių sprendimų, bet vienas jų turėtų būti žymus finansinių išteklių perskirstymas būtent šeimoms, kurios augina vaikus, o tai pareikalautų papildomų išlaidų. Jis atkreipia dėmesį, kad dabar vaikams skiriama gerokai mažiau pinigų, nei, pvz., pensininkams. Kai kuriose šalyse padėtis tapo absurdiška: pvz., Graikijoje ir Italijoje vyresnių nei 65 metų gyventojų pajamos yra didesnės nei 25–49 metų gyventojų.
„Ar tai yra normali ekonominė struktūra? Žinoma, kad ne, nes jauni žmonės gauna mažiau pajamų, tačiau jiems dar reikia ir išlaikyti vaikus, todėl jie jų ir nesusilaukia. Tai visiškai iškreipta sistema ir ilgametis padarinys sistemos, kurioje pirmenybė teikiama tam tikroms visuomenės grupėms, o vaikai ir juos auginančios šeimos dažnai atsiduria paskutinėje vietoje. Kadangi tų šeimų mažėja, tai ir joms teikiama pirmenybė dar labiau mažės – susidaro užburtas ratas“, – sako Ž. Mauricas.
Kiekvieno vaiko atsiradimas didina išlaidas, o pajamas – tik labai nedaug. Dabar mokami vaiko pinigai ir tam tikrą laiką – vaiko priežiūros išmokos. Tačiau, atkreipia dėmesį ekonomistas, pirmaisiais vaiko gyvenimo metais, kol tėvai negali dirbti, žemiau skurdo rizikos ribos atsiduria gana didelė dalis šeimų, nes vaiko priežiūros išmokos nekompensuoja prarastų pajamų.
Ž. Maurico nuomone, gimstamumui paskatinti jas reikėtų kone padvigubinti. Šiuo metu gimus vaikui „Sodra“ dvejus metus (galima rinktis ir 24 arba 18 mėn. terminą) moka išmokas, tačiau minimalų darbo užmokestį uždirbusi mama ar tėvas gimus vaikui gauna vos 442 eurų mėnesinę išmoką. Ekonomistas primena, kad skurdo rizikos riba Lietuvoje šiemet – apie 800 eurų, tad padvigubinta išmoka būtų tik kiek didesnė už ją.
Jo nuomone, dabartinė sistema ydinga ir tuo, kad taikomos labai žemos išmokų lubos – du vidutiniai darbo užmokesčiai. Padidintos lubos paskatintų aukštesnes pajamas gaunančias šeimas susilaukti vaikų.
Tačiau ar valstybė pajėgi gerokai padidinti vaiko priežiūros išmokas? Ž. Maurico įsitikinimu, tikrai taip. Dėl drastiškai sumažėjusio gimstamumo motinystės socialinio draudimo biudžete susidarė perteklius: pernai – 213 mln. eurų, planuojama, kad šiemet jis išaugs iki 243 mln. eurų. „Net ir kone padvigubinus vaiko priežiūros išmokas, šis biudžetas taptų tik šiek tiek deficitinis, o gal net išliktų subalansuotas, jei gimstamumas ir toliau mažėtų. Šiokį tokį deficitą reikėtų toleruoti, kol pakils gimstamumo rodiklis“, – mano Ž. Mauricas.
Pasak jo, gimstamumo kreivę būtų galima pakreipti aukštyn, tačiau reikia imtis radikalių sprendimų. Šiek tiek ką nors padidinus ar pagerinus, poveikio nebus. Jei to nedarysime dabar, demografiniai pokyčiai gali būti tokie dramatiški, kad jų nebeišspręsime jokiais kitais būdais. Dabar suminis gimstamumo rodiklis siekia tik 1,0, o stabiliam gyventojų skaičiui išlaikyti turėtų būti 2,1, vadinasi, kasmet į šalį imigrantų turėtų atvykti daugiau, nei gimsta lietuvių, tad tokiu atveju lietuviai ilgainiui taptų svetimi savo šalyje.
Reikia ir kitų priemonių – daugiau darželių, visos dienos mokyklų, ypač pradinių. Pasak ekonomisto, Vilniaus, kuriame yra daugiausia jaunų žmonių, plėtra visiškai chaotiška. Statomi nauji rajonai, tačiau kiek naujų darželių ar mokyklų ten suplanuota? Žinoma, infrastruktūra gimstamumo problemos iš esmės neišspręs, tačiau vis tiek jai turime skirti daugiau išteklių.
Ž. Maurico manymu, reikia ir aktyviau puoselėti šeimos vertę, nes viešieji ryšiai daro įtaką.
Politinėje darbotvarkėje vaikų ir gimstamumo klausimas buvo arti paskutinės vietos. Prioritetas dažniausiai teikiamas pensijoms, nes pensininkai balsuoja šiandien, o vaikai – ne.
Ką gali susitarimas
Ar ką nors pakeis partijų susitarimas, žinoma, jei jame nebus vien tuščių deklaracijų? M. Bileišio nuomone, pasirašyti susitarimą dėl gimstamumo skatinimo būtų išmintinga, nes tai tikrai yra ilgalaikio mūsų valstybės tvarumo problema, o partijų susitarimo priemonė gera tuo, kad gali užtikrinti ilgalaikį priemonių taikymą, reikalingą rezultatams pasiekti. Labai svarbu, kad tai būtų ne vieno rinkimų ciklo klausimas, nes tikslinė auditorija yra vaikai ir paaugliai, o tik po trijų ar keturių kadencijų žinosime, ar jie pakeis savo elgseną.
„Tačiau kaip pakeisti situaciją ir ar galima tai padaryti politinėmis priemonėmis, – čia yra didysis klausimas. Mes žinome gimstamumo mažėjimo fenomeną ir kad jis labai pavojingas, tačiau nežinome aiškių jo priežasčių, vadinasi, nežinome ir to, kokie sprendimai tai pakeisti būtų veiksmingi. Mano nuomone, susitarimo esmė turėtų būti drąsiai diegti naujoves, nes tie, kurie pirmieji tai padarys ir pasieks rezultatų, laimės ateitį ar bent geresnę adaptaciją“, – sako M. Bileišis.
Ž. Mauricas prognozuoja, kad susitarimą pasirašyti gal pavyks, bet kad bus imtasi kardinalių veiksmų, daug vilčių jis nededa: „Iššūkis ilgalaikis, o spręsti ilgalaikius iššūkius čia ir dabar politikams paskatos nėra. Manau, didesnė tikimybė, kad jie padidins pensijas, investicijas į kelius, paremontuos tiltus, o ne spręs ilgalaikę problemą, kad Lietuva atsidūrė demografinės krizės epicentre.“
Vis dėlto, ekonomisto įsitikinimu, radikalūs pokyčiai gali pakreipti gimstamumo kreivę aukštyn. Tam mūsų valstybė dar turi finansinių išteklių, veikiančią socialinę sistemą, reikia tik politinės valios.
(be temos)
(be temos)
(be temos)