Teisininkė teigia matanti problemų dėl visuomeninio transliuotojo nuomonių pliuralizmo ir finansinių procesų, todėl, anot jos, LRT taryboje reikalinga stipresnė teisinė kompetencija. Anksčiau ji taip pat yra viešai kritikavusi kai kuriuos LRT veiklos ir valdymo aspektus.
Laidoje dalyvauja portalo „Kas vyksta Kaune“ redaktorius Vaidas Pilkauskas (toliau – V.P.) ir LRT tarybos narė Liudvika Meškauskaitė (toliau – L.M.).
– Esate praktikuojanti advokatė, atstovavusi verslą bylose prieš LRT žurnalistus. Keliamas viešas klausimas, ar tai netrukdys jums būti nešališkai ir objektyviai savo veikloje. Ar jūs pati nematote tame paradokso?
– L.M.: Aš seniai dirbu advokate ir jei kyla interesų konfliktas, byloje nedalyvauju. Galiu patikinti, kad nuo šiol nedalyvausiu jokiose bylose. O dėl atstovavimo prieš ar už LRT, man teko būti įvairiose pozicijose. Advokato darbas yra toks, kaip gydytojo. Jei pacientas kreipiasi, jis yra gydomas. Tai nereiškia jokio nusistatymo. Tokia mano profesija ir čia nėra nieko asmeniško.
– Tai sakote, kad neturite jokių išankstinių nuostatų prieš tam tikrus žmones, jų darbą ir žurnalistinius tyrimus?
– L.M.: Esu atstovavusi moterims iš žurnalistinių tyrimų ir laimėjusi bylas. Esu atstovavusi net ir pačiai žurnalistų sąjungai. Tokia mano profesija.
– Sakote, kad toks jūsų darbas. Ar jums yra svarbu palaikyti ginamojo poziciją ir tikėti ja?
– L.M.: Esmė yra ne piniguose, tiesiog tai tokia sritis ir kartais nėra atsakymo, kaip viskas baigsis. Žiniasklaidos bylos yra labai dinamiškos. Būna taip, kad kelis kartus pralaimi, o tada laimi. Negali numatyti sprendimo. Bet jei kreipiasi žmogus ir žinai, kad esi tos srities specialistas, atsisakyti neišeina.
– Vaidai, kreipiuosi į jus kaip į bendruomenės narį. Bendruomenė aktyviai kritikuoja prezidento pasirinkimą. Kodėl, jūsų nuomone, L. Meškauskaitė yra netinkamas pasirinkimas į LRT tarybą?
– V.P.: Mūsų portalas yra trečioji šalis byloje, kuri yra Aukščiausiame teisme. Buvusi advokatė Liudvika sako, kad su bylomis dabar nedirbs, bet man pasirodė keista, kad ji sako, jog atstovauja visas puses. Mūsų atvejis yra truputėlį keistas. Mes kalbame apie politikus, viešus asmenis, kurie su sutuoktinėmis įsigyja grąžintinus sklypus, kurių yra ne vienas, o šimtai. Politiko žmona kreipėsi į teismą kartu su L. Meškauskaite.
– Kokio politiko žmoną atstovavo L. Meškauskaitė?
– V.P.: Mero Visvaldo Matijošaičio sūnaus žmoną. Byla yra pasiekusi Aukščiausiąjį teismą. Ji nėra išnagrinėta, bet jei būtų priimtas ieškovei palankus sprendimas, žurnalistai negalėtų kalbėti apie politikų kartu su sutuoktinėmis valdomą turtą. Tai yra keista. Visi puikiai suprantame, kad jei eini į politiką, viešas esi ne tik tu, bet ir tavo artimieji, jei su jais valdai nekilnojamojo turto objektus.
– Ar neinate prieš pamatinius demokratijos principus? Ar neginate tų, kurie nori varžyti mūsų teisę žinoti?
– L.M.: Nenorėčiau kalbėti apie konkrečias bylas, nes jos yra sprendžiamos konkrečiuose teismuose. Esu turėjusi tūkstančius bylų. O savo principus ir savo požiūrį į žiniasklaidą esu išreiškusi. Esu apsigynusi disertaciją, parašiusi tris monografijas ir dabar rengiu publikaciją apie dezinformacijos, cenzūros sąvokas.
– Ar jūs pati suprantate, kodėl dalis žmonių jumis nepasitiki?
– L.M.: Manau, kad esminė problema esu ne aš, o žiniasklaidos būklė pasaulyje ir šiandieninėje Lietuvoje. Žurnalistikos profesija išsigimsta ir žurnalistai tampa propagandistais. Taip pat matome didelę politikų savivalę. Visiškai sutinku, kad viešas asmuo turi atsiskleisti, bet nereikia nagrinėti konkrečių situacijų. Tai daro teismai.
Mano asmenybė kelia ažiotažą. Esu žmogus, kuris nevynioja žodžio į vatą, kalbu pakankamai nuoširdžiai ir atvirai. Kalbu žiniasklaidos temomis ir pasisakau už nuomonės raišką, nepriklausomai nuo to, ar tai žmonėms patinka, ar ne. Šiame kontekste šiandien turime problemų ir su visuomeniniu transliuotoju, ir bendrai su žiniasklaida.
– Ar norite pasakyti, kad žurnalistika nėra linkusi pripažinti savo negerovių?
– L.M.: Žurnalistika pasikeitė. Žurnalistai tampa aktyvistais ir politinio proceso dalimi. Aš palaikau klasikinę žurnalistiką. Žurnalistas turi teikti teisingas, tikslias ir bešališkas žinias, kaip yra parašyta mūsų visuomenės informavimo įstatyme. Mūsų laukia įstatymų paketas, kuriame praplečiama dezinformacijos sąvoka ir į ją taip pat patenka nuomonė. Turime kovoti, kad išliktų nuomonės raiškos ir žodžio laisvė.
– Vaidai, ar jūs sutinkate, kad žurnalistika serga propagandizmu ir kitomis baisiomis ligomis?
– V.P.: Sutinku su L. Meškauskaite, kad visuomeniniam transliuotojui trūksta nuomonių įvairovės. Bet ką mes vadiname nuomonių įvairove? Esu gavęs ne vieną pasiūlymą kažkur dalyvauti, bet turiu savo poziciją. Neisiu nei į Seimą, nei į savivaldą. Negerai, jei žurnalistika yra sumaišoma su politika ir per žurnalistinį darbą bandoma tapti politikais.
Norėčiau, kad LRT dirbtų geriausi politologai ir kad kiekvieną vakarą turėtume diskusines laidas, bet mes to neturime. Nežinau, kokios yra L. Meškauskaitės galios, bet gal ji atneš daugiau nuomonių įvairovės.
– Liudvika, ar turite konkrečių pavyzdžių, kurie rodytų, kad nuomonių įvairovės ir pliuralizmo trūksta?
– L.M.: Kartais kokiame nors forume sėdi penki pašnekovai. Jau žinome, kokią nuomonę turi keturi iš jų ir tik vienas nedrąsiai oponuoja. Turime tokių pavyzdžių, kai žurnalistas kapoja pašnekovą kaip prokuroras. Tai prasilenkia ir su žurnalistų nešališkumu, ir nuomonių pliuralizmu.
– Diskutuojama, ar žurnalistų politinis aktyvizmas ir nuomonės reiškimas viešojoje erdvėje nepažeidžia objektyvumo bei neutralumo principo. Vaidai, o kaip atrodo jums?
– V.P.: Galėčiau atsakyti vienu pavyzdžiu. Žurnalistų bendruomenė deklaravo, kad į mitingus neina, jie eina tik palaikyti laisvo žodžio, kas yra prigimtinė žurnalisto teisė.
– Tai manote, kad laisvo žodžio klausimu žurnalistas turi lipti ant scenos?
– V.P.: Manau, kad privalo. Noriu pasidalinti pavyzdžiu iš Kauno. Atlikome žurnalistinį tyrimą apie sklypus. Kauno meras kaip žurnalistas paskelbė nuomonę ir vietoje to, kad atsakytų į klausimus, jis ėmė ieškoti mūsų ydų. Pranešime spaudai buvo parašyta, kad esu baustas už smulkų chuliganizmą, o iš kitų buvo atimti ordinai. Diskusija turėtų vykti ne taip.
Palaikymas atrodė keistai. Viena pusė visiškai neišreiškė palaikymo, o kita, kuri marginalizuojasi tam tikrose žiniasklaidos priemonėse, palaikė karštligiškai. Pavyzdžiui, Remigijus Žemaitaitis išreiškė visišką palaikymą L. Meškauskaitei, bet buvo prieš laisvo žodžio mitingus. Jis norėjo kuo greičiau prastumti įstatymą. Nors viešojoje erdvėje matome daug abiejų pusių palaikymo, susikaldymas yra labai didelis.
– Kodėl mūsų ceche yra tiek daug susiskaldymo?
– V.P.: Negaliu atsakyti. Matome, kad kolegos žurnalistai daro ir bendrus žurnalistinius tyrimus. Darbiniuose santykiuose nematau daug susiskaldymo. Regione konkuruojame su kita žiniasklaidos priemone ir bendrų projektų nekursime, be po visų mitingų už laisvą žodį matau didelį žurnalistų susivienijimą. Bendradarbiavimas su kitomis žiniasklaidos priemonėmis yra visiškai normalus dalykas.
– Liudvika, kai gavote pasiūlymą ateiti į LRT, kodėl jį priėmėte?
– L.M.: Man sunku net pačiai sau atsakyti. Man labai skauda širdį dėl žodžio laisvės Lietuvoje būklės. Mitingai nebuvo už žodžio laisvę, tai buvo mitingai už LRT status quo išlaikymą. Žodžio laisvę garantuoja Visuomenės informavimo įstatymas. Šiandieninė situacija kelia realią grėsmę žodžio laisvei, nes Seimas yra svarstymui priėmęs pataisas, kuriose į dezinformacijos sąvoką įtraukiama ir nuomonė.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
Naujausi komentarai