Majų palikimas padarė didžiausią įspūdį
Ignas Andriukevičius, žurnalistas, Lietuvos televizijos ir radijo laidų vedėjas
Suaugęs imi kitaip vertinti, kas yra įdomiausia diena. Atrodo, kad tai, kas šiandien džiugina mane, vaikui Ignui galbūt būtų visiškai neįdomu. Dabar man idiliškai atrodo net paprasčiausias laikas su meškere: ramus oras, pavakarys be uodų, lieptelis, ant jo besiilsintis šuo, o krante – žmona, skaitanti knygą. Tu pats ramiai žvejoji – žiūri į plūdę ir tarsi medituoji. Jei dar koks kilbukas užkimba – išvis šaunu!
Šią vasarą su žmona Sandra lankėmės Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čikagoje vyko Šiaurės Amerikos lietuvių tautinių šokių šventė. Mano žmona Sandra ten dainavo ir vaidino miuzikle „Lituanika“, pasakojančiame apie mūsų legendinius lakūnus Darių ir Girėną. Aš keliavau drauge ir taip jau nutiko, kad prisidėjau ir prie renginių vedimo. Vienas jų buvo skirtas mokytojams pagerbti, kitas – gala koncertas. Abiejuose dalyvavo ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, todėl teko gerokai pasitempti.
Vėliau iš Čikagos savaitei išskridome į Meksiką. Pirmiausia keltu persikėlėme į Muchereso salą – tai turistų pamėgta sala Karibų jūroje. Iš ispanų kalbos išvertus – Moterų sala. Ši vieta garsėja balto smėlio paplūdimiais, turkio spalvos vandeniu, koralų rifais ir galimybe paplaukioti su bangininiais rykliais.
Po poros dienų aplankėme nedidelį, turistų dar ne visai nuglostytą žvejų miestelį El Cuyo. Čia daugiau laukinės gamtos ir galėjome iš arčiau pamatyti vietinių žmonių gyvenimą. Pakeliui į El Cuyo aplankėme vieną įspūdingiausių Meksikos istorinių vietų – senovinį majų miestą Čičen Icą, garsėjantį įspūdinga Kukulkano piramide.
Tiesa, dėl piramidžių kažkodėl buvau nusiteikęs skeptiškai, bet atsitiko priešingai – majų civilizacijos palikimas man paliko labai mistišką ir stiprų įspūdį.
Ką skanaus ragavome? Aišku, meksikietiškų takų ir įvairių gvakamolės užtepėlių. Užsisakėme cochinita pibil – tradicinį Jukatano virtuvės patiekalą. Tai lėtai kepta, su prieskoniais ir citrusais marinuota plėšyta kiauliena. Mėsa įvyniojama į bananų lapus ir lėtai kepama duobėje žemėje. Būtent dėl tokio gaminimo būdo kiauliena itin minkšta ir sultinga, lengvai išsiskaido į pluoštelius. Plėšytą mėsą dėjome į šiltas kukurūzų tortilijas, gardinome gvakamole ir kitais priedais. Buvo labai skanu.
Kelionę tęsėme prie garsiųjų El Cuyo Pink Lakes – rausvų lagūnų, kurios tokią spalvą įgauna dėl vandenyje esančių mikroorganizmų ir didelės druskos koncentracijos. Ten lauktuvėms nusipirkome brangiausios druskos, kokią tik esu pirkęs gyvenime. Tikrai ne už centus!
Džiaugėmės kiekviena akimirka
Vaida Genytė, operos solistė
Gera ši vasara buvo! Gražus būtų rašinėlis. Išskirčiau du įsimintinesnius įvykius. Tai mano sūnėno – mūsų su vyru krikšto vaiko – vestuvės. Jos be galo gražiai papuošė šią vasarą. Tik nesupainiokite – sūnėno, bet ne sūnaus. Mano sūnui dvidešimt treji, turi merginą, gražiai draugauja ketverius metus, bet vestuvių kol kas neplanuoja.
Kitas įvykis – mudviejų su vyru Aidu kelionė į Kretą. Gyvenome netoli Eloundos miestelio – labai gražioje vietoje, puikiame viešbutyje, pro kurio langus vėrėsi beprotiškai gražūs vaizdai. Ten tiesiog mėgavomės saule, jūra ir geru atostogų jausmu, kai niekur nereikia skubėti.
Oras tikrai nebuvo per karštas – iki +30 °C. Maudėmės, deginomės, plaukėme laivu žvejoti ir džiaugėmės kiekviena akimirka. Kadangi Kretoje esame antrą kartą, šįkart automobilio nesinuomojome, po salą nekeliavome. Tai jau buvome padarę per pirmąją viešnagę.
Žodžiu, buvo tokios visiškai paplūdimio atostogos. Sūnus Ainis su drauge poilsiavo atskirai – tiesiog poreikiai nesutampa. Mes su vyru jau norime sėslesnių atostogų, o jaunimas – aktyvesnių. Todėl namuose susieiname per bendrus pietus, vakarienes.
Sodyboje gyvenimas tarsi sustoja
Renata Voitechovskaja-Norvilė, dainininkė, televizijos projektų dalyvė
Aš mėgstu kaimą, gamtą ir natūralumą. Šią vasarą daug laiko praleidome savo sodyboje Zarasų rajone. Į ją tempėmės ir vaikus, kad jie taip pat pajustų to natūralumo skonį. Pjovėme malkas, jas krovėme, džiovinome, kad žiemą nereikėtų šalti, – juk krosnis ir namus apšildo, ir maistą gaminame.
Žinoma, žiemą sodyboje negyvename, bet dažnai ten leidžiame savaitgalius, ypač kai prisninga. Tuomet smagu paslidinėti, rogutėmis pačiuožinėti. Todėl ir vaikus stengiamės įtraukti į visus darbus, kad jie suprastų, kas iš kur atsiranda.
Kaip jie į tai reaguoja? Normaliai. Mano paaugliui Emiliui tai apskritai geriausia sporto salė – juk kapojant malkas irgi dirba raumenys: pritūpi, pasilenki, keli, neši. Aš jam sakau, kad tai tas pats sportas, tik natūralus, vykstantis gamtoje. Ir gryno oro įkvepi, ir gerą darbą padarai, ir kūną sustiprini.
Dviračių sodyboje neturime – čia daugiau vaikštome, grybaujame, uogaujame. Dviračiai mūsų laukia pas senelius Klaipėdoje, taip pat juos turime Vilniuje.
Vasarą lieka laiko ir menams. Turiu gerą draugę, su kuria mėgstame eksperimentuoti – kartais po vieną, kartais abi kartu. Pagrindinė mūsų medžiaga vis dar yra epoksidinė derva. Ko tik su ja nesame dariusios: rankinių, laikrodžių, stalų, padėklų... Dabar persimetėme prie vazų.
Taigi, jei reikėtų rašyti rašinėlį apie vasarą, man gražiausias ir geriausias laikas būtų mūsų sodyboje, kur gyvenimas tarsi sustoja. Sėdžiu kur nors prie tvenkinuko, žvejoju – pagaunu žuvį ir paleidžiu, pagaunu ir vėl paleidžiu... Man tobulos dienos, kai niekur nereikia skubėti, lėkti, kai žinai, kad visi darbai padaryti ir gali mirkyti slieką į prūdelį ir tiesiog būti laiminga.
Įvykių šią vasarą buvo su kaupu
Joana Bartaškienė, Lietuvos sporto ir sveikos gyvensenos puoselėtoja, organizatorė ir lektorė
Smagiausia vasaros diena? Gal galima savaitę? Jei taip, rinkčiausi savaitę, netgi dvi, kai nieko neveikiau ir niekur nėjau. Tai turbūt pirmas atvejis per mano 58-erių metų profesinę karjerą, kai tiek laiko niekur nevažiavau ir nieko neorganizavau. Su naktiniais vaikščiojau po kiemą ir tik atsiliepdavau į telefono skambučius.
Nors įvykių šią vasarą buvo su kaupu. Pardaviau savo namą, statau kitą, vieno aukšto, – ruošiuosi senatvei (juokiasi). Be to, per šį mėnesį teko dalyvauti net šešiuose jubiliejuose – ne juokas tiek balių atlaikyti!
Mėnesio pradžioje buvau surengusi moterų stovyklą, o dabar štai jau porą savaičių nieko neveikiu. Jeigu reikėtų dar kokią savaitėlę padykinėti, tikrai neišgyvenčiau. Negaliu net įsivaizduoti, kad daugelis mano amžiaus moterų (Joanai – 76-eri – aut. past.) nieko nedaro, tik televizorių žiūri. Išsyk numirčiau iš nuobodulio. Mane Dievulis turbūt su varikliuku sukūrė, kad negaliu be judesio. Tokia ir mamelė mano buvo. Aš visa į ją.
Nors jau antri metai, kaip palaidojau savo vyrą, vis tiek bandau šypsotis. Mano kiemas Aleksote – kaip botanikos sodas. Per 25-erius metus, kiek čia gyvenu, viskas suaugo, suvešėjo. Vienoje vietoje – kavos kampelis, kitoje – svečių ložė.
Džiaugiuosi, kad žmonės manęs nepamiršta, kviečia skaityti paskaitų, vesti užsiėmimų. Visą vasarą važinėjau po Lietuvą, į stovyklų atidarymus – uždegti, motyvuoti. Išsipuošusi, su ilga suknia. Stengiuosi duoti peno senjorų smegenims. Juokauju, kad, nors ir nuo kojų nušoksime, svarbu, kad nuo proto nenušoktume (juokiasi). Tai kur kas svarbiau mūsų amžiuje.
Turiu sukūrusi asmeninį projektą „Lai meilė gyvenimui į pensiją neišeina“. Kad tik Dievulis man tos energijos ir sveikatos dar daugiau duotų, būčiau labai Jam dėkinga, nes širdyje man vis dar trisdešimt!
Darbas nebuvo veltui
Eimutis Kvoščiauskas, aktorius
Ši vasara man buvo labai darbinga – atostogų ir maudynių turėjau mažai. Turbūt nujaučiate, koks bus mano atsakymas apie geriausią vasaros dieną? Jų buvo keletas.
Birželio 8–9 d. Karalgirio-Padauguvėlės miške, netoli Vilkijos, rodžiau premjerą „Babytė, kurią vadino bandite“. Jei kas negirdėjo, priminsiu: tai mano sukurtas dokumentinis monospektaklis apie mano močiutę Oną Liutvinaitę-Kvoščiauskienę, kuri buvo partizanų ryšininkė, vėliau suimta ir ištremta į Sibirą.
Turbūt niekada nepamiršiu tos savaitės prieš premjerą, kai visi drebėjome dėl oro. Tačiau man pasisekė – abi dienos buvo tiesiog pasakiškos. Ypač pirmoji. Kas tik neskraidė aplink mane per premjerą – ir laumžirgiai, ir paukšteliai. Pamenu tą beprasidedančios vasaros atmosferą, kai dar nežinojau, ar žiūrovams patiks spektaklis, ar jis turės tęstinumą.
Dabar jau aišku, kad darbas nebuvo veltui. Neseniai apsilankiau vienoje paauglių stovykloje. Mačiau, kad spektaklis paveikus. Po pasirodymo ilgai diskutavome su jaunimu ir jų vadovais.
Džiugu, kad jo kelionė tęsiasi, nes spalio 23 d. atvykstu į Kauną. Kauniečius kviečiu į kino centrą „Romuva“. Jis jau seniai tapęs daugiakultūre erdve, kur rodomas ne tik kinas. Nekantrauju pamatyti, kokia bus kauniečių reakcija.
Įdomu, kai yra iššūkių
Simonas Dailidė, Lietuvos sveikuolių sąjungos prezidentas
Keliavome su šeima po Kroatiją, bet su trimis mažais vaikais buvo nelengva. Galvojome, kad bus atostogos, o išėjo… kelionė.
Kas dar įsiminė? Važiavimas dviračiu iš Vilniaus į Palangą. Per penkias dienas visko buvo. Man maloniausias laikas – nepertraukiamas buvimas gamtoje.
Jau dešimt metų kas vasarą paaugliams organizuoju stovyklą gamtoje, kur visą savaitę gyvename miške kaip laukiniai. Po tokios savaitės grįžę jie visai kitaip žiūri į lovą, šiltą vandenį, namus. Tenka išbūti visą laiką ir be telefono.
Ar nepabėga namo? Cha… Visko būna. Sykį net su policija esame vieno ieškoję. Tačiau didžioji dauguma lieka patenkinti, nes metai iš metų grįžta. Dažnai sulaukiame ir emigrantų vaikų iš Anglijos, Vokietijos.
Ar neištižęs šių dienų jaunimas? Ech, tikrai ištižęs (juokiasi). Kiekvienais metais situacija vis prastėja. Ką daryti? Yra geras posakis: „Geri laikai gimdo silpnus žmones.“ Nieko čia nepadarysi – pats laikas išgydys. Šie ištižę žmonės sukurs sunkius laikus, o ratui apsisukus sunkūs laikai išugdys stiprius žmones. Tokia mano nuomonė.
Mūsų vaikai dabar auga šiltnamio sąlygomis, tad nemanau, kad čia mes ką nors padarysime. Tiesiog reikia laiko.
Ta lauko stovykla vyksta Aukštaitijos nacionaliniame parke. Esame įsimylėję Palūšę, Ignalinos ežerus. Plaukiame, žygiuojame, kiekvieną naktį nakvojame vis kitoje vietoje, renkame grybus, uogas, verdame valgį ant laužo, miegame palapinėse. Mergaičių ir berniukų būna maždaug po lygiai. Grupėje – apie dvidešimt žmonių.
Mano paties penkiamečiai dvyniai tokiems žygiams dar per maži, bet vis dažniau pagalvoju, kad gal kurią vasarą reikėtų surengti šeimų lauko stovyklą… Tik abejoju, ar suaugę išdrįstų. Jie mieliau leidžia savo atžalas į tokią stovyklą, nei patys važiuoja (juokiasi).
Žodžiu, man įdomu, kai yra iššūkių. Kai žmogus peržengia kažkokias savo komforto ribas, tai jam labiausiai ir įsimena. Lauko stovykloje niekada nežinai, koks bus oras. Gal lis? Tuo metu, kai sėdi valtyje ir plauki visas šlapias, būna sunku. Tačiau kai reikia mokykloje pasakoti apie įsimintiniausią vasaros dieną, būtent tie sunkiausi momentai ir lieka atmintyje.
Naujausi komentarai