– Aina, apie Jus žinau tik tiek, kad su savo komanda pasiuvote mūsų čiuožėjų porai nuostabius kostiumus. Papasakokite apie save daugiau.
– Esu klaipėdietė nuo gimimo. Gyvenu Klaipėdoje. Čia įsikūrusi Ainos studija. Siuvame kostiumus čiuožėjams, sportinių ir pramoginių šokių šokėjams, gimnastams, cirko artistams, kitiems atlikėjams, kurių veikla reikalauja daug judesio. Kuriame sceninius kostiumus aukšto lygio šokėjams iš viso pasaulio. Šį darbą dirbu jau gerus tris dešimtmečius.
– Gal ir pati kadaise šokote?
– Nuo šešerių metų lankiau pramoginius šokius. Šokau poroje su partneriu. Vėliau, net devyniolika metų, šokau Klaipėdos universiteto Lotynų Amerikos sportinių šokių kolektyve „Žuvėdra“. Mūsų vadovai buvo Skaistė ir Romualdas Idzelevičiai. Mačiau, kaip augo „Žuvėdra“ – nuo pirmųjų kompozicijų, kuriose dalyvavo aštuonios poros, iki pasaulinio lygio ansamblio. Beje, studijavau ne choreografiją. Pasirinkau humanitarinius mokslus – lietuvių kalbą ir literatūrą su švedų kalbos specializacija. Tačiau visą laiką svajojau kurti kostiumus šokėjams.
– Abu Jūsų tėvai – choreografai. Kodėl po mokyklos nepasukote jų keliu?
– Tėčio specializacija buvo charakterinis šokis ir klasika, mamos – istorinis šokis ir klasika. Savų kolektyvų jie neturėjo, abu dirbo akademinį darbą – dėstė. Pati į choreografijos studijas nestojau, nes atrodė, kad ši sritis jau per daug gerai pažįstama – joje užaugau.
– Magistro studijoms pasirinkote teatrologiją, kur ėmėte gilintis į sceninio kostiumo subtilybes. Ar tada ir kilo mintis apie siuvimą?
– Pradėsiu nuo to, kad mano močiutė labai gražiai siuvinėjo, o mama siuvo. Todėl ir aš nuo vaikystės mėginau siūti, siuvinėti, kurti įvairius rankdarbius. Kai pradėjau lankyti pramoginius šokius pas tėvų kolegę Skaistę Idzelevičienę, reikėjo specialių suknelių. Tokių paslaugų tais laikais nebuvo, todėl pramoginių šokių sukneles siūdindavomės paprastose siuvyklose. Parsinešusios jas namo, toliau tobulindavome ir dekoruodavome pačios. Tai darė visos mergaitės. Laikui bėgant bandydavau jas siūti ir dekoruoti pati. Sovietmečiu „Swarovski“ kristalų dar negalėjome lengvai įsigyti, todėl sukneles puošdavome blizgančiais žvyneliais. Tiesa, mano močiutė gyveno Vokietijoje. Ji atsiųsdavo tikrų „Swarovski“ kristalų. Labai juos saugojau ir dažnai nuo senos suknelės perkeldavau ant naujos.
– Taigi, iš pradžių sukneles kūrėte sau, vėliau jų ėmė prašyti draugės šokėjos, o baigusi bakalauro studijas nusprendėte pabandyti iš to gyventi?
– Taip ir buvo. Gavusi bakalauro diplomą nusprendžiau padaryti metų pertrauką ir pamėginti kurti sukneles. Nusipirkau siuvimo mašiną, išsinuomojau mažytę patalpą ir tuos metus, sakiau, skirsiu tam, kas man atrodė iš tiesų įdomu. Norėjau suprasti du dalykus: ar man tikrai patinka ši veikla ir ar iš tų pramoginių šokių suknelių siuvimo galima pragyventi. Pasirodė, kad galima. (Šypsosi.)
– Taip metai po metų pabandymas augo, kol galiausiai virto rimtu verslu?
– Iš pradžių man talkino vienas žmogus. Vėliau įkūriau įmonę, dar po kurio laiko – uždarąją akcinę bendrovę, kuri veikia iki šiol. Šiandien esame penkiese. Studijoje yra kolegų, kurie dirba jau dešimt ar net dvidešimt metų. Kolektyvą sudaro siuvėjai-konstruktoriai ir drabužių dekoratoriai. Kiekvienas atsakingas už savo sritį: siuvėjas sukuria kostiumo karkasą, o dekoratorius suteikia jam galutinį išpildymą. Kiekvienas etapas yra svarbus ir turi būti atliktas preciziškai. Netinkamo kirpimo nepaslėpsi net ir gražiausiu dekoru, nes kostiumas tiesiog nenuguls taip, kaip turėtų. Kita vertus, nevykęs dekoras griaus gražias, slystančias suknelės linijas.
– Ką Ainos studijoje darote Jūs – kuriate pirminį kostiumo eskizą?
– Kartais eskizą ilgą laiką nešiojuosi mintyse ir ieškau žmogaus, kuris galėtų jame gyventi. (Juokiasi.) Iš tiesų aš esu kiekvieno projekto pradžia ir pabaiga. Viso proceso metu jį kuruoju. Prieš čempionatus vienu metu tenka kurti ir pusšimtį skirtingų kostiumų. Mintimis turiu būti su kiekvienu iš sportininkų ir atsakyti į visus su jais susijusius klausimus. Žmonės netiki, kad tai įmanoma, bet, manau, tai tiesiog įpratimo reikalas.
– Jei pati nebūtumėte buvusi sportinių šokių šokėja, ar šiandien Jūsų komandai pavyktų per mėnesį pasiūti pusšimtį kostiumų?
– Hmm... Tikiu, kad žmogus gali išmokti visko. Tačiau turėdamas sportinių šokių patirties geriau supranti, kaip juda kūnas ir kaip kostiumas gali atkartoti jo judesį. Šiuo atveju man paprasčiau. Tai tarsi pridėtinė vertė, nes kostiumą ne tik matau – tarsi jaučiu jį iš vidaus. Šito pojūčio niekada nešokęs siuvėjas galbūt neturėtų. Su mūsų ledo šokių pora – Sauliumi ir Alison – taip pat dažnai diskutuojame apie grožį ir patogumą. Jei sako: „Taip, tai gražu, bet labai nepatogu“, tokią detalę išsyk keičiame arba jos atsisakome.
– Užsiminėte apie mūsų ledo šokių žvaigždes. Įdomu, kaip su jomis susipažinote?
– Su Sauliumi susipažinome dar tais laikais, kai per televiziją buvo rodomas projektas „Šokiai ant ledo“. Kai jis pradėjo čiuožti poroje, atvyko pas mane užsisakyti kostiumo. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė. Jei neklystu, ji tęsiasi jau septynerius metus. Visi Siauliaus ir Alison kostiumai sukurti mūsų studijoje.
– Nuo ko prasideda naujo kostiumo gimimas?
– Dažniausiai tai būna kompleksinis procesas. Kalbiesi su atlikėju, paskui – su jo treneriu. Kadangi pati daug metų šokau, daugelis trenerių yra mano pažįstami ar draugai. Kartu aptariame, koks turėtų būti kostiumas, kokią nuotaiką turėtų perteikti. Išklausau, ar yra figūros, judesio ypatybių, kurias reikėtų pabrėžti, o gal subtiliai paslėpti. Domiuosi, kokius įvaizdžius renkasi konkurentai. Atsižvelgiu į žmogaus charakterį, figūros siluetą, sceninę laikyseną. Stebiu, kokią energiją jis skleidžia šokdamas. Kuo daugiau informacijos turiu, tuo lengviau kurti. Stebiu ir kitų kūrėjų darbus Lietuvoje, užsienyje. Įdomu tai, kad dauguma jų taip pat yra buvę šokėjai.
– Ar prisimenate pirmąjį savo pasiūtą kostiumą?
– Žinoma. Tai buvo mano pačios Lotynų Amerikos šokiams skirta suknelė. Dekoravau ją plunksnomis, nes tuo metu jos buvo labai madingos.
– Ar sportinių šokių mados keičiasi greitai?
– Šiandien kuriant sceninį kostiumą daug laisvės – nebėra tokių griežtų standartų kaip anksčiau. Juk ir kalbant apie kasdienę madą petukai gali būti ryškūs arba jų visai nebūti, siluetas gali būti prigludęs arba „oversize“, sijonas – trumpas arba ilgas, liemuo – savo vietoje arba pažemintas. Vis dėlto tendencijos ant parketo egzistuoja. Pvz., vienais metais standartinių šokių suknelės būna gausiai puoštos pūkais, todėl atrodo masyvesnės ir prabangesnės. Kitais metais pūkai dingsta, o kostiumai tampa lengvi, peršviečiami, tarsi sklandantys ore. Į tendencijas atsižvelgiame. Su kolegėmis esame pastebėjusios įdomų dalyką – kuo sudėtingesnė ekonominė situacija pasaulyje, tuo prabangesni tampa sportinių šokių kostiumai. Kažkodėl žmonėms tuomet norisi daugiau spindesio.
Kartais eskizą ilgą laiką nešiojuosi mintyse ir ieškau žmogaus, kuris galėtų jame gyventi. Iš tiesų aš esu kiekvieno projekto pradžia ir pabaiga.
– Nesceninės mados dizaineriai seka garsių mados namų kolekcijas, o kuo vadovaujatės Jūs?
– Geriausios sportinių šokių kostiumų studijos bendradarbiauja su aukščiausio lygio šokėjais. Natūraliai naujausios idėjos, technika įgyvendinamos kuriant jų aprangą. Šokėjai tuos kostiumus pristato varžybose, o vėliau jie tampa pavyzdžiu kitiems. Tai, ką dėvi atlikėjas, stovintis ant aukščiausio pjedestalo laiptelio, dažniausiai tampa siekiamybe kitiems.
– Kiek valandų, dienų, savaičių gali pareikalauti vienas toks aukščiausio lygio varžybų kostiumas?
– Labai įvairiai. Daug kas priklauso nuo dekoro ir kiek reikės rankų darbo. Mes niekada nedirbame tik prie vieno kostiumo nuo pradžios iki pabaigos. Vienu metu studijoje gimsta nuo 20 iki 60 kostiumų. Jeigu kostiumas dekoruotas minimaliai, jį galima pasiūti ir per kelias dienas. Jei dekoras sudėtingas ir gausus, procesas gali užtrukti pusantro mėnesio ar net ilgiau.
– Kiek daugiausia „Swarovski“ kristalų Jūsų dekoratorės yra klijavusios ant vieno kostiumo?
– Vienetais jų neskaičiuojame – skaičiuojame pakuotėmis. Vienoje pakuotėje telpa beveik 1,5 tūkst. kristalų. Yra kostiumų, kuriems panaudojame ir apie 20 tūkst. kristalų. Vadinasi, dekoratorei tenka padėti 20 tūkst. taškelių klijų ir ant kiekvieno iš jų prilipdyti po kristalą. Tuomet suknelė gali sverti ir 5 kg. Todėl dekorą reikia išdėstyti labai apgalvotai, kad jis pernelyg neapsunkintų kostiumo. Kai kristalai yra arti kūno, šokėjas jų beveik nejaučia. Tačiau jei jie išdėlioti, pvz., ant sijono, judesio metu gali keistis net pusiausvyra. Todėl išmokome gudrauti – sunkesnius kristalus tokiose vietose deriname su itin lengvais folijos žėručiais. Taip kostiumas tampa lengvesnis, šokėjas jaučia daugiau laisvės, tačiau išoriškai skirtumo beveik nesimato.
– Ar žiūrėdama sportininkų pasirodymus dar gebate mėgautis programa, ar nuolat stebite, kaip atrodo kostiumas?
– Prieš atiduodama kostiumą turiu būti visiškai tikra, kad jis pasiūtas nepriekaištingai. Mūsų studijoje yra didelis veidrodis, todėl klientai gali ne tik pasimatuoti drabužį, bet ir su juo pašokti, atlikti sudėtingesnius judesius ar net tam tikrus triukus. Taip pasitikriname, ar judėti su juo patogu. Kai visi namų darbai atlikti, varžybose paprastai mėgaujuosi vaizdu. Man gražu stebėti tiek patį šokį, tiek kostiumus, nesvarbu, kas juos kūrė – mūsų studija ar kolegos.
– Kokią pačią neįprasčiausią užgaidą dėl kostiumo esate girdėjusi?
– Stengiamės viską įgyvendinti ir niekuo pernelyg nesistebėti. Nuolat ieškome geriausio sprendimo, išeities, o kas ieško, tas randa. Kartais tenka paaiškinti, kad viena ar kita idėja scenoje ar ant parketo gali būti tiesiog nepatogi. Tuomet diskutuojame, ieškome kompromisų, deriname sprendimus.
– Ar kada nors skaičiavote, kiek kostiumų esate pasiuvusi per tuos tris dešimtmečius?
– Oi, ne. Mano merginos kartais užsimena, kad jų turėtų būti keli ar net keliolika tūkstančių. Pati tikrai neskaičiuoju. Daug daugiau džiaugsmo man teikia tai, kad kai kurie mūsų kostiumai gyvena daugiau nei dešimtmetį. Kartais pamatau juos varžybose ar pasirodymuose ir pati nustembu, kaip puikiai vis dar atrodo.
– Jei Jūsų mintyse nuolat gyvena kelios dešimtys sceninių kostiumų, kaip ir kada ilsitės?
– Daug poilsio neturiu. Tačiau savaitgaliais labai mėgstu pasivaikščioti prie jūros – juk esu klaipėdietė. Dar vienas mano pomėgis – maudynės. Maudausi nuo balandžio pradžios. Kiekvieną sekmadienį, nesvarbu, koks oras. Tiesa, vasarą tai daryti man nebe taip įdomu. Poilsį mėgstu ne aktyvų fiziškai, o protiškai. Patinka skaityti, žiūrėti filmus, domėtis įvairiomis temomis.
– Ar apie atostogas geriau neklausti?
– Apie vasaros atostogas? Tikrai ne. Dažniausiai kur nors toliau ištrūkstu tik per savo gimtadienį spalį. Man užtenka kelių ilgesnių savaitgalių per metus. Pats intensyviausias laikotarpis mums prasideda rugpjūtį, kai sezoną pradeda ir visi šokėjai, ir čiuožėjai. Po Naujųjų ateina čempionatų metas – vyksta varžybos Lietuvoje, Latvijoje, Suomijoje ir kitose šalyse. Tuomet kostiumų visiems reikia kone tą pačią dieną. (Juokiasi.)
– Minėjote, kad kasdiene mada neužsiimate. Drabužius sau perkate ar siūdinatės pati?
– Nesu labai išranki. Kasdienai turiu tai, ką vadinu uniforma. Jei randu drabužį, kuris man patinka ir tinka, nusiperku ne vieną, o iš karto kelis vienetus, kad kasdien nereikėtų sukti galvos, kuo apsirengti. Tačiau jei kalbame apie vakarinį, proginį drabužį, jį visada kuriu pati, nes tai mano vizitinė kortelė. (Šypsosi.)
Naujausi komentarai