Tačiau, kaip sakoma, nėra blogo oro, tik netinkama apranga, o ištisomis dienomis nelijo. Tiesa, ir dienos suvokimas čia kiek kitoks: iki liepos vidurio trunka poliarinė diena, kai saulė visai nenusileidžia (nors taip sakyti ne visai tikslu, nes dažnai jos nematai dėl debesų ar lietaus), o rugpjūčio pradžioje po vienuoliktos nakties – saulėlydis, o trečią ryto – jau saulėtekis. Tiesa, beveik keturias savaites nuo gruodžio pradžios saulė visai nepateka.
Užburiantis grožis
Atstumas tiesia linija nuo Vilniaus iki Svolverio – per 1,6 tūkst. km. Skrendame į Oslą, iš ten – į Budę. Beje, ir pačiame Lofotene yra Svolverio ir Lekneso oro uostai, tačiau skrydžių ten nedaug. Tad pasirinkome nuskristi į Budę, o kelionei atgal – Haštado–Narviko oro uostą, kad pro autobuso langą nuo Svolverio iki jo dar tris valandas pasigrožėtume įstabiais Lofoteno peizažais.
Budė, 2024 m. Europos kultūros sostinė, pirmasis šį titulą pelnęs miestas šiauriau poliarinio rato, žavi gausybe įspūdingų gatvės meno darbų, į gražiausių pasaulyje bibliotekų dešimtuką patekusia „Stormen“ knygų šventove su vaizdu į prieplauką ir, žinoma, unikaliu gamtos fenomenu – už 30 km nuo Budės galima stebėti „Saltstraumen“: kas šešias valandas apie 400 mln. kub. m vandens prateka pro ankštą sąsiaurį tarp dviejų fjordų, sukurdami vieną didžiausių pasaulyje vandens sūkurį, prie kurio adrenalino mėgėjai nuplukdami guminėmis valtimis.
Iš Budės kruiziniu laivu plaukiame Lofoteno salyno link. Nors buvau girdėjusi susižavėjimo šūksnių, kad iš niekur kitur nepamatysi tokio Norvegijos pakrančių grožio kaip iš kruizinio laivo, tačiau pakrantės pribarstytos uolų, tad labai arti tokiu dideliu laivu nepriplauksi. Keleiviai, daugiausia gerokai vyresnio amžiaus, gurkšnoja vyną ar alų, žaidžia kauliukais, skaito knygas ar net mezga, o žvilgsnį pro panoraminio salono langus meta tik retsykiais, nes dažniau ir nėra reikalo.
Kiekviename didesniame uoste jų laukia ekskursijos. Po šešių valandų pasiektame Lofoteno sostine vadinamame Svolveryje – taip pat. Mes išlipame savarankiškai susipažinti su šiuo salynu.
Istorinė misija
Lofoteno sausumos plotas siekia 1 227 kv. km, o vaizdingas kelias E10 per visą salyną, kuriame septynios didesnės ir daug mažesnių salų, – apie 230 km ilgio.
Didžiausiame Lofoteno mieste Svolveryje, vadinamame salyno sostine, – vos apie 5 tūkst. gyventojų, o iš viso Lofotene – apie 24,5 tūkst.
Nuo seno klestinčiam žvejybos uostui Svolveriui Antrojo pasaulinio karo metu teko išskirtinis vaidmuo. Čia veikusiose gamyklose buvo gaminami menkių kepenų aliejus ir glicerinas, būtini sprogmenų gamybai, todėl miestas tapo svarbiu taikiniu vokiečių okupacijos metais.
1941 m. kovą britų ir norvegų specialiosios pajėgos įvykdė operaciją ir sunaikino jų gamybos įrenginius, nuskandino vokiečių laivų ir užgrobė šifravimo mašinos „Enigma“ kodavimo dokumentus. Ši žvalgybos informacija padėjo sąjungininkams pakeisti karo eigą. Reaguodami į tai vokiečiai sugriežtino kontrolę ir Svolveryje įkūrė regioninę Gestapo būstinę, mieste ir jo apylinkėse iki šiol išlikę keletas vokiečių bunkerių ir tunelių. Visą to laiko istoriją pasakoja Lofoteno karo memorialinis muziejus.
Žygeivių rojus
Vis dėlto į Lofoteną keliautojai dažniausiai veržiasi ne dėl jo istorijos, o dėl unikalios gamtos. Norint pamatyti visą salyno, išraižyto kalnų, fjordų ir daugybės salelių, grožį, tai reikia padaryti ne tik stovint ant žemės, bet ir iš viršaus, ir nuo vandens.
Plaukdamas į Trolių fjordą, kurį supa stačios apie 1 km aukščio uolos, ne tik pamatai pribloškiantį peizažą, namelius, į kuriuos gali patekti tik vandens keliu, paskanauti vandens iš krioklio, bet ir stebėti jūrinius erelius. Gidas mesdavo į vandenį šaldytų žuvų ir ant uolėtų salelių įsikūrę ereliai puldavo jas griebti kojų nagais. Tikrai įspūdinga matyti sklendžiančius virš pat galvos didžiulius paukščius, kurių išskleisti sparnai siekia ir 2 m.
Lofotenas – žygeivių rojus. Pėsčiųjų žygiai – bene pagrindinis keliautojų po Lofoteną užsiėmimas, tačiau yra ir kitų, pvz., žvejoti, plaukti laiveliais ir, žinoma, pasimėgauti sauna, kai pasikaitinus ant vandens plaukiojančiose pirtyse neri tiesiai į atvirą jūrą ar užutekį.
Pėsčiųjų takų maršrutų galima rasti daugybę ir skirtingo sudėtingumo. Iš Svolverio galima pakilti iki „Velnio vartų“ ir užsilipti ant tarp dviejų uolų įstrigusio akmens. Populiarūs žygiai prie įstabaus laukinio grožio paplūdimių su kalnais horizonte, pvz., tarp Utakleivo ir Hauklando. Gali sudėtingesniu maršrutu kilti aukštyn į Mannen kalną, o paskui žemyn, arba eiti visai nesudėtingu apeidamas viršukalnę, o galima pasivaikščiojus prie vieno paplūdimio automobiliu nerti į tunelį ir atsidurti prie kito.
Kai ką galima pamatyti tik iš aukštai. Pvz., užlipus arti 2 tūkst. akmeninių laiptų į populiariausią tarp žygeivių Reinebringeno viršūnę (apie 448–484 m virš jūros lygio) atsiveria Lofoteno vizitinė kortelė – pribloškianti panorama į Reine, Sakrisoy ir Hamnoy kaimelius, aplinkinius fjordus. Žinoma, vaizdas atsiveria, jei tą dieną viršukalnė neuždengta debesų, o apniukę čia dažnai.
Nuo nusivylimo vienu unikaliausių pasaulyje vadinamu Henningsvaer stadionu išgelbėjo keliautojų forume perskaitytas šmaikštus ir labai taiklus pastebėjimas, kad šis stadionas įspūdingas tik tuo atveju, jei esi… dronas. Deja, kad ir kaip ropštumeisi į šalia esančias uolas, matai tik niekuo neišsiskiriančią miestuko futbolo aikštę, nes tik iš aukštai matyti, kad jis yra nedidelėje salelėje tarp uolėtų krantų.
Henningsvaer tikrai vertas aplankyti žvejų kaimelis. Kaip ir Nusfjord, kuris netgi turi muziejaus po atviru dangumi statusą, į jį įeidamas perki bilietą, bet mainais gali pažiūrėti, kaip iš vidaus atrodo „rorbuer“ – poliais į vandenį įsibridę raudoni tradiciniai žvejų nameliai, aplankyti meno galeriją, paskanauti gardėsių istorinėje kepyklėlėje. Beje, kaime-muziejuje galima ir apsistoti.
Vis dėlto bene autentiškiausias iš visų kaimelių – labai trumpu pavadinimu Å (tariamas kaip O). Šiauriečiai, kaip žinoma, kalba nedaug, bet toks jų lakoniškumas tikrai stebina ir tai nėra vienkartinis atvejis: tokio pat pavadinimo kaimelių Norvegijoje yra dar bene septyni, keli ir Švedijoje.
Tiltais ir tuneliais
Lofotene kalnai kai kur perskrosti tunelių, pora jų – po vandeniu. Šiuo metu remontuojamu 1 776 m ilgio Nappstraum, kuris yra iki 63 m žemiau jūros lygio, važiuoti net kiek baugoka – apšvietimas minimalus, iš viršaus šiek tiek laša vanduo, o 3 281 m Sløverfjord – net iki 112 m žemiau jūros lygio.
Salos sujungtos išlenktų, beveik arkos formos tiltų, kad po jais galėtų praplaukti laivai, o važiuojamoji dalis išliktų aukščiau Arkties audrų sukeltų potvynių ir milžiniškų bangų.
Įspūdingiausias – Fredvang tiltas, tiksliau, net du, jungiantys Flakstadoya salą su Moskenesiojumi ir dar kelias mažesnes. Verta stabtelėti pasigrožėti šiuo žmogaus kūriniu gamtos fone. Kai kurie tiltai tokie aukšti, kad važiuojant susidaro įspūdis, jog kyli į niekur, nes nematai visos tilto perspektyvos. Maža to, ant kai kurių užvažiavus reikia dairytis, ar priešpriešiais neatvažiuoja kitas automobilis, nes ne visur prasilenksi, reikia luktelėti ir praleisti jau važiuojantį tiltu, o prie daugelio tarp mažesnių salelių tiesiog yra šviesoforai.
Du automobiliai ne visur prasilenkia ir kai kuriuose keliuose. Pvz., iš E10, kuris eina išilgai viso salyno, nusukus į Henningsvaer, vienoje ar kitoje pusėje kas kažkiek kilometrų yra platesnis kelio linkis, kur pasitrauki ir praleidi priešpriešiais atvažiuojantį automobilį.
Beje, nebūtina važiuoti tik pagrindiniu E10 keliu, pvz., važiuojant iš Svolverio į A verta verta išsukti į mažesnį, 815, kur juo dažniau dalysiesi su avimis, o ne kitais vairuotojais, bet gali pasigrožėti turistų mažiau numintais peizažais.
Paragauti banginienos
Lofotenas – džiaugsmas ne tik akims, bet ir gomuriui. Čia gali mėgautis šviežia žuvimi, jūrų gėrybėmis, tikrai sočiomis žuvų sriubomis, žuvies burgeriais.
Beje, be tradicinės sriubos su krevetėmis ir balta žuvimi, būtinai reikia paragauti ir bacalao – sūdytos menkės sriubos, o greičiau – troškinio su pomidorais, bulvėmis, svogūnais, kitomis daržovėmis. Atrodytų, patiekalas labiau dera prie Pietų šalių virtuvės ir ne be reikalo – jis įkvėptas Iberijos ir Portugalijos kulinarijos tradicijų, mat Lofotenas jau prieš šimtmečius eksportavo didžiulius kiekius džiovintų ir sūdytų menkių į Pietų Europą.
Neturėtų stebinti salose gausybė medinių rėmų, mat ant jų atvirame ore nuo seno džiovinamos žuvys ir jų galvos, kurios eksportuojamos į Šiaurės Afriką, daugiausia į Nigeriją, kur iš jų daromi prieskoniai įvairiems patiekalams.
Lofotene gali paskanauti ir banginienos – banginio didkepsnio ar rūkyto banginio tartaro, mat Norvegija nepriklauso ES, kur banginių medžioklė ne tik uždrausta, bet net neleidžiama įvežti banginių mėsos.
Čia reikėtų paminėti, kad šaltostogos Lofotene nebus pigios. Tradicinė kreminė žuvies sriuba – apie 25–30 eurų, bacalao – keliais eurais pigiau, keptos žuvies porcija – apie 45–50, „fish and chips“ – apie 20, taurė vyno – apie 15 eurų. Už vieną naktį „rorbuer“ stiliumi pastatytame namelyje viename iš ikoninių Sakrisoy kaimelyje dviem teko pakloti net 380 eurų.
Lietuvių ledo rūmai
Kelionės pabaigai – norvegiška žiemos pasaka, pasekta lietuvių skulptorių. Svolveryje veikia pirmoji pasaulyje nuolatinė ledo skulptūrų galerija-baras „Magic Ice“. Daugiausia skulptūrų pasakoja Lofoteno, jo žvejų ir vikingų istoriją, bet čia gali ir nučiuožti žemyn lediniu kalneliu, prisėsti ant ledinio suolo, išgerti firminio kokteilio prie ledo baro iš ledinės taurės, čia net sienos iš ledo.
Nustebino ne tik ledo karalystė, bet ir joje mus sutikęs norvegas, išgirdęs, iš kur mes, lietuviškai pasakęs „Malonu“, paskui – „pirštinės“, mat kad svečiai nesušaltų, visi jas gauna ir dar apgobiami šiltu ponču su kailine apykakle. Norvegas pasakoja lietuviškai šiek tiek pramokęs, nes nuolat bendrauja su lietuviais ir ne tik čia užeinančiais pasigrožėti lediniu grožiu – visa ekspozicija sukurta lietuvio skulptoriaus Mariaus Grušo ir jo komandos iš Lietuvos.
Nors galerijoje palaikoma –5 °C ir dar šaltesnė temperatūra, ledas vis tiek šiek tiek garuoja, tad dukart per metus lietuviams tenka čia atvykti, nes skulptūros gali kiek prarasti savo formą, tad kai ką jie pataiso, kai ką iš naujo sukuria.
„Magic Ice“ Svolveryje veikia nuo 2004 m., vienas jos autorių ir savininkų – lietuvis skulptorius Kęstutis Musteikis. Čia įsteigta ir ledo skulptūrų mokykla, kur lietuviai dalijasi savo patirtimi. Be to, nuolat tobulinama nauja inovatyvi techninė įranga, pvz., sukurta patalpoms skirta sniego patranka, kuri gamina medžiagą, vadinama „snice“ (sniego ir ledo mišinys).
Norvegiškai lietuviškas ledo stebuklas iš Svolverio plinta ir kitur Norvegijoje, bet ne tik – 2012 m. „Magic Ice“ įkurtas saulėtuose Karibuose.
Išdidu būti lietuviu, kai net taip toli nusibeldus randi mūsų tautiečių talento vaisių.
Naujausi komentarai