Verta suplanuoti vietą
Įsirengiant namus daug dėmesio skiriama virtuvės spalvoms, stalviršiui, buitinei technikai ar spintelėms išdėstyti, tačiau interjero dizainerė, buities analitikė, „Demolofto“ ir „Demoroom“ kasdienybės mokyklos įkūrėja Dalia Mauricaitė-Kalinauskienė pastebi, kad atliekų rūšiavimas dažnai lieka nuošalyje. Rūšiavimo talpyklos tiesiog pritaikomos prie jau suprojektuotų baldų, nors praktiškai jos nebūtinai atitinka realų šeimos poreikį.
„Rūšiavimui skiriama per mažai dėmesio. Projektuojant virtuvės baldus dažniausiai į jau egzistuojančią sistemą tiesiog integruojamos šiukšlių dėžės. Tačiau jeigu įmeti kelis plastikinius butelius ir rūšiavimo dėžė jau pilna, tai nepatogu. Reikėtų pradėti ne nuo to, kokią standartinę dėžę galima sutalpinti į spintelę, o nuo to, kiek ir kokių atliekų iš tiesų susidaro konkrečiuose namuose“, – sako buities analitikė D. Mauricaitė-Kalinauskienė.
Reikėtų pradėti ne nuo to, kokią standartinę dėžę galima sutalpinti į spintelę, o nuo to, kiek ir kokių atliekų iš tiesų susidaro konkrečiuose namuose.
Ji pataria pirmiausia stebėti savo kasdienius įpročius: kokių pakuočių atliekų susidaro daugiausia, kaip dažnai jos išnešamos ir kiek vietos joms iš tikrųjų reikia. Tik tada verta rinktis konkrečias talpyklas ar projektuoti joms vietą.
Pasak dešimtmetį rūšiavimo edukacijos kampanijas vystančios asociacijos „Gamtos ateitis“ tvarumo kultūros vadovės Kotrynos Žukauskaitės-Šiaučiulės, patogi rūšiavimo sistema svarbi ir todėl, kad geri ketinimai ilgainiui taptų kasdieniu įpročiu.
„Kalbėdami apie tvaresnius namus dažnai pirmiausia galvojame apie rūšiavimą, tačiau svarbu ir tai, ar turime patogią vietą atliekoms atskirti: pakuotėms, tekstilei, elektronikai, depozitinei tarai. Jeigu rūšiavimas namuose suplanuotas ne kaip papildoma užduotis greta įprasto mišrių atliekų zonavimo, o kaip natūrali kasdienybės dalis – su specialiomis zonomis, įprotį išlaikyti daug paprasčiau“, – sako K. Žukauskaitė-Šiaučiulė.
Jeigu rūšiavimas namuose suplanuotas ne kaip papildoma užduotis greta įprasto mišrių atliekų zonavimo, o kaip natūrali kasdienybės dalis – su specialiomis zonomis, įprotį išlaikyti daug paprasčiau.
Nebūtinai specialios dėžės
Vienas praktiškų D. Mauricaitės-Kalinauskienės siūlomų sprendimų – plastikinėms ir kitoms lengvoms pakuotėms naudoti ne standžią dėžę, o didesnį lankstų maišą. Skirtingų formų pakuotės standžioje talpykloje palieka daug neišnaudotos erdvės, o maišas prie jų prisitaiko.
„Pakuotės neturi vienodos formos. Kai jas dedi į maišą, jis prisitaiko prie jų formos, o standžioje dėžėje lieka labai daug oro tarpų. Todėl kartais pats paprasčiausias didelis maišas geriau nei maža speciali rūšiavimo dėžė. Svarbiausia, kad žmogui būtų patogu kaupti tas pakuotes ir paskui jas išnešti, o ne tai, kad pati sistema atrodytų idealiai“, – aiškina D. Mauricaitė-Kalinauskienė.
Tokiam maišui laikyti galima numatyti vietą spintelėje, sandėliuke ar kitoje lengvai pasiekiamoje vietoje. Pasak pašnekovės, svarbiausia ne tai, kaip rūšiavimo sistema atrodo, o ar ja iš tiesų patogu naudotis kiekvieną dieną.
Reikalinga sistema
Kad norint rūšiuoti nebūtina sudėtinga sistema, savo pavyzdžiu rodo ir kino kūrėja, knygos „Tučių šeima gamtinėja“ autorė ir tinklalaidės „(Ne)retos istorijos“ vedėja Andrė Balžekienė. Jos namuose nėra trijų specialių vienodų rūšiavimo šiukšliadėžių – stiklas, plastikas ir popierius tiesiog atskiriami, o vėliau išmetami į jiems skirtus konteinerius.
„Rūšiavimas nei palengvina, nei pasunkina gyvenimą – jis tiesiog turi būti. Kai ilgai taip darai, tai tampa tokiu pačiu įpročiu kaip daugelis kitų kasdienių dalykų“, – sako A. Balžekienė.
Jos šeimoje rūšiavimas ilgainiui tapo savaime suprantamu įpročiu. Tai, anot pašnekovės, ir yra vienas svarbiausių ženklų, kad sistema veikia, – jai nereikia nuolat skirti papildomo dėmesio.
Rūšiavimas nei palengvina, nei pasunkina gyvenimą – jis tiesiog turi būti. Kai ilgai taip darai, tai tampa tokiu pačiu įpročiu kaip daugelis kitų kasdienių dalykų.
Pirmoji pamoka – Vokietijoje
Su kitokiu požiūriu į atliekas A. Balžekienė pirmą kartą susidūrė dar mokykloje, dalyvaudama mainų programoje Vokietijoje. Šeima, kurioje ji gyveno, jau rūšiavo atliekas, o moksleiviai lankėsi perdirbimo įmonėje.
„Mus vežė į perdirbimo gamyklą, rodė, kaip iš plastikinių butelių atsiranda nauji daiktai. Man tai pasirodė labai įdomu, nes Lietuvoje tuo metu taip dar nedarėme arba bent jau tai dar nebuvo įprasta. Galbūt maždaug tuo momentu ir atėjo supratimas, kad su atliekomis galima elgtis kitaip, kad jos nebūtinai turi tiesiog patekti į vieną bendrą konteinerį“, – prisimena A. Balžekienė.
Vis dėlto ji pabrėžia, kad vien noro neužtenka. Kad rūšiavimas taptų kasdieniu įpročiu, svarbi ir patogi infrastruktūra – žmogus turi ne tik atskirti atliekas namuose, bet ir turėti kur jas patogiai išmesti.
Vengti spontaniškų pirkinių
Abi pašnekovės atkreipia dėmesį, kad tvaresnė buitis prasideda dar prieš pakuotei tampant atlieka. Vienas paprasčiausių būdų mažinti jų – į parduotuvę eiti su pirkinių sąrašu ir vengti spontaniškų pirkinių.
„Labiausiai žmonėms galbūt padėtų, jei jie eitų į parduotuvę ir pirktų pagal sąrašą. Tada nenusipirktų per daug dalykų ir nereikėtų tiek daug rūšiuoti visokių stiklainių ar maišelių. Kartais pirmiausia galvojame, kaip viską teisingai išrūšiuoti, nors dalies tų pakuočių apskritai galėjome neparsinešti namo, jei būtume pirkę tik tai, ko tikrai reikia“, – sako A. Balžekienė.
Toks įprotis padeda ne tik išvengti spontaniškų pirkinių, bet ir sumažinti į namus patenkančių nereikalingų produktų ir jų pakuočių. Kitaip tariant, mažiau parsinešame – mažiau vėliau tenka išmesti ar rūšiuoti.
Turime per daug daiktų
D. Mauricaitė-Kalinauskienė tvarumą siūlo vertinti dar plačiau – stebėti ne tik kiek yra atliekų, bet ir kiek apskritai daiktų namuose. Kiekvieną daiktą reikia laikyti, valyti, prižiūrėti, o galiausiai nuspręsti, ką su juo daryti, kai jis tampa nebereikalingas. Pašnekovė pateikia paprastą pavyzdį: jei vaikas ryte neranda kojinių, pirma mintis gali būti, kad kojinių namuose per mažai.
„Tačiau problema gali būti priešinga – jų tiek daug, kad tampa sunku situaciją suvaldyti. Tas pats principas galioja kalbant apie indus, drabužius ar įvairias namų smulkmenas. Jeigu iš tikrųjų patinka daiktai, kuriuos naudoji, tau jų reikia daug mažiau. Kai sukuri santykį su daiktu, nori juo rūpintis, jį saugoti ir naudoti ilgiau“, – sako D. Mauricaitė-Kalinauskienė.
Todėl ji siūlo daugiau laiko skirti pačiam pasirinkimui ir rinktis mažiau, bet tokių daiktų, kuriuos iš tiesų norėsis naudoti ilgai. Taip mažėja ir poreikis nuolat pirkti naujus vien todėl, kad senieji pabodo ar atsirado naujesnis variantas.
Panaudojus įvairius daiktus ar nutarus jų atsisakyti, visų pirma svarbu įvertinti, ar jų dar nebūtų galima padovanoti arba perduoti į „Dėk’ui“ stoteles. Jei daiktai nebetinkami naudoti, svarbu juos tinkamai išrūšiuoti – ne vien pagal medžiagą, iš kurios pagaminti, bet pirmiausia įvertinus, ar tai yra pakuotė, nes rūšiavimo konteineriai skirti būtent pakuotėms. Taigi panaudotas ir nebereikalingas rėmelis, lėlė ar muilinė turėtų keliauti į mišrių atliekų konteinerį.
Vienkartinis – ne vieną kartą
Dar vienas paprastas būdas mažinti atliekų – neskubėti išmesti to, ką dar galima naudoti. D. Mauricaitė-Kalinauskienė pateikia plastikinio maišelio pavyzdį: jeigu jis jau pateko į namus ir tebetinkamas, po vieno apsipirkimo nebūtina jo paversti atlieka.
„Žmonėms kartais atrodo, kad arba reikia turėti savo lininį maišelį ir tada bus tvarus, arba plastikinį panaudoti tik vieną kartą. Tačiau tą patį plastikinį maišelį galima naudoti dar ir dar kartą. Jeigu daiktas jau yra tavo namuose, tvariau jį naudoti kuo ilgiau, o ne išmesti vien todėl, kad jis neatitinka mūsų įsivaizdavimo, kaip turi atrodyti tvarus pasirinkimas“, – sako D. Mauricaitė-Kalinauskienė.
Tas pats principas galioja ir kitiems namuose esantiems daiktams – jeigu jie vis dar tinkami naudoti, nebūtina jų keisti vien todėl, kad atsirado naujesnis variantas.
Naujausi komentarai