Staklių širdis
Skietas – audimo staklių įtaisas metmenims tam tikru pločiu paskirstyti ir ataudui primušti. Skietui reikia nuo 390 iki 900 dantukų. Skietai yra trejopi – nendriniais, mediniais ir metaliniais dantukais. Geros kokybės skietai – lengvi, lankstūs. Sakoma, kad skietas – staklių širdis.
Kuo retesnis skietas, tuo storesni dantukai bei šoninės lazdelės ir didesni tarpeliai metmenims įverti. Storam pakuliniam audiniui austi naudoti rečiausi, 13–15 posmų, skietai, drobei ir kitiems ploniems audiniams – tankūs, 20–30 posmų, skietai. Trumpesniais ir siauresniais austi rankšluosčiai. Audėja turėdavo 4–8 skietus. Jie galėjo tarnauti net 50–60 metų. Šonus dažniausiai apsiūdavo audiniu, kad nesudiltų siūlai ir skietas nesubyrėtų.
Skietų gamyba – gana sudėtinga. Svarbiausi įrankiai ir priemonės: darbastalis, pjūklai, obliai, peilis, lininiai siūlai, dvejos staklės: skietų dantukams kirsti ir skietams surišti. Žaliava – beržo, klevo tąšeliai, trinkelės, nendrės. Iš anksto paruošę medžiagą, nagingi meistrai per dieną surišdavo apie penkiolika skietų. Skietus išnešiodavo važiuodami po tolimesnes apylinkes dviračiu, prekiaudavo namuose, turguje. Buvo ir vadinamųjų agentų, kurie tik pardavinėdavo gaminius.
Skietų gamyba ypač susklestėjo Skriaudžiuose (Prienų r. sav.) ir Gruzdžiuose (Šiaulių r. sav.). Gruzdžiuose tarpukariu dirbo apie 30 skietininkų. Gamindami jie naudojo stakles, Skriaudžiuose meistrai daugiau dirbo rankiniu būdu. Amatas gyvavo iki XX a. penktojo dešimtmečio.
Unikalus gaminys
Lietuvos etnografijos muziejuje saugomos dvi poros skietų gamybos staklių. Pirmoji pora nupirkta 1971 m. iš Gruzdžių gyventojo Kazimiero Gausmano. Ekspozicijoje eksponuojamas dantukų kirtimo ir rišimo stakles su pradėtu daryti skietu bei oblius šoninėms lentelėms (parpinams) gaminti 1978 m. iš skietininko Kazimiero Ramanausko įsigijo tuometis muziejaus direktoriaus pavaduotojas muziejininkystei dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas.
Manoma, kad staklės buvo pagamintos prieš Antrąjį pasaulinį karą Gruzdžiuose. Jų metalinės dalys surinktos iš įvairių tuo metu naudotų mechanizmų. Alkūniniai velenai – kalvio darbo. Tiek dantukų kirtimo, tiek nėrimo staklės varomos per šiuos velenus kojinėmis paminomis. Įdomu, kad rišimo staklėse vietoj ekscentrinio diskelio krumpliaračių stabdymui panaudota rusiška carinė 1916 m. kapeikos moneta, o atstumui tarp krumpliaračių sureguliuoti – kryžių tūzo korta.
Į muziejų atgabentos abejos staklės dar veikė. K. Ramanausko sūnus Alfredas 2023 m. padovanojo išsaugotą tėčio pagamintų skietų dantukų ryšulėlį ir oblių-leistuvą su užrašais „K. Bandza / 1932“. Klemensas Bandza taip pat buvo skietų meistras.
Brolių verslas
Ramanauskų šeima gyveno Gruzdžiuose. Joje augo keturi vaikai: Joana, Kazimiera bei būsimieji skietininkai Stanislovas (1911–2000) ir Kazimieras (1915–1992). Mama Justina juos augino viena, nes tėtis Kazimieras 1917 m. mirė Liepojoje.
Stanislovas tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo puskarininkis. Jauniausiasis Kazimieras Gruzdžiuose 1929 m. baigė pradžios mokyklą, šešerių metų kursą. Į Naujamiestį (Panevėžio r. sav.) broliai atvažiavo prasidėjus vokiečių okupacijai, greičiausiai prekiaudami skietais. Čia iš pradžių mėgino verstis kirpėjo amatu, buvo išsinuomoję patalpas karaimams priklausiusiame name. Pasikabino iškabą, o ir patentas kainavo nebrangiai. Kirpo rankinėmis mašinėlėmis, kaip pasakojo, „paprastus žmogelius aprantydavo“. Vis dėlto abu nusprendė, kad pelningiau gaminti skietus.
Kazimieras miestelyje susipažino su Veronika Tamašauskaite, kuri su mama turėjo parduotuvę. Pinigų parduotuvės atidarymui buvo atsiuntęs JAV gyvenęs tėtis Antanas Tamašauskas. Jos ne tik prekiavo, bet ir kepdavo ragaišį, gamino ir parduodavo girą: „Vieną dieną visi eina su ąsotėliais giros, o kažkurią kitą – ragaišio.“ Kazimieras su Veronika susituokė 1941 m., apsigyveno Naujamiestyje.
Stanislovas Naujamiestyje irgi rado savo meilę – 1943 m. vedė Bronę Kacevičiūtę. Broliai dirbdavo kiekvienas savo namuose, turėjo dirbtuvėles. Rišti skietus dažnai padėdavo žmonos. „Atminty išlikęs vaizdas, kaip mama sėdi prie aukštos mašinos, šalia dantukai, o ji mikliai juos neria“, – pasakojo sūnus.
Pagamintus skietus sudėdavo į du maišus (maiše tilpdavo apie 40 skietų) ir dviračiais veždavo parduoti į turgus, daugiausia Rytų Lietuvoje. Skietininkų vaikai atsimena, kad gerai pirkdavo Baltarusijoje. Broliai prekiauti vykdavo ir kartu. Skietas kainavo dešimt rublių. Uždirbdavo gerai, tačiau laikmetis buvo neramus, kelionėse dažnai tekdavo rizikuoti gyvybe.
Stanislovas amatu vertėsi iki 1953 m. Paskui darbavosi dviejuose vandens malūnuose, parduotuvėje. Kazimieras dirbo gaisrininku, vairuotoju, pardavėju. Abu broliai buvo muzikalūs, grojo gitara, mandolina. Kazimieras su dviem draugais broliais Paliuliais turėjo subūrę ansambliuką.
Nauja muziejaus ekspozicija
Skietų gamybos ekspozicija įrengta Amatininko iš Kėdainių name, remiantis A. Ramanausko pasakojimu. Didžiajame kambaryje nuo 2013 m. rodomos batsiuvio ir pakinktininko (rimoriaus) dirbtuvės, taigi, lankytojai gali susipažinti net su trimis amatais, naudotais įrankiais, išvysti filmuotą medžiagą.
Skietų rišimo stakles suderino ir darbui paruošė auksarankis kaunietis Eugenijus Kuprevičius. A. Ramanauskas parodė, kaip pagaminti medienos ruošinius, kirsti dantukus, išmokė muziejininkę Rasmą Noreikytę užtaisyti stakles ir jomis surišti skietą. Jis mielai sutiko muziejaus renginiuose demonstruoti skietininko amatą ir taip perduoti savo žinias visiems, besidomintiems senosiomis technologijomis.
Beje, Gruzdžiuose, Mariaus Katiliškio gatvėje, pastatytas tautodailininko Adolfo Pališaičio sukurtas stogastulpis, skirtas miestelio skietininkų atminimui. O Italijoje, Emilijos–Romanijos regione, skietą naudoja ne tik audimui, bet ir garganelių gamybai – padeda ant jo iškočiotos tešlos gabaliuką ir spausdami susuka į ritinėlį.
Naujausi komentarai