Šeštus metus Senojoje Zapyškio bažnyčioje vykstantis „Garsų potvynis“ jungia šiuolaikinę ir eksperimentinę muziką, vizualųjį meną, garso instaliacijas ir performansus. 2026-ųjų festivalio tema – radijo fenomenas ir šiuolaikinės jo interpretacijos, o transliacija, bangos, rezonansas ir ryšys per atstumą tampa visą programą jungiančia menine ašimi.
Apie tai, ką radijas pakeitė mūsų santykyje su informacija, kodėl šimtmečio istoriją galima išgirsti ne tik žmonių balsuose, bet ir radijo triukšme, bei kaip nematomą bangą paversti meno kūriniu, kalbamės su dviem festivalio menininkais – skulptoriumi Luku Šiupšinsku ir kompozitoriumi bei garso menininku Domantu Pūru.
Festivalyje Lukas Šiupšinskas pristato specialiai šiai temai sukurtą objektų instaliaciją, tyrinėjančią garso materialumą ir radijo technologijų estetiką, o Domantas Pūras kartu su Ignu Šoliūnu – elektroakustinę programą „Bangos“, kurioje radijo imtuvas tampa lygiaverčiu muzikos instrumentu. Festivalio projekte Šiupšinsko instaliacija numatyta kaip ilgiau veikiantis erdvinis ir patyriminis kūrinys, o Pūro ir Šoliūno programa kuriama specialiai šiai koncepcijai.
Lukas Šiupšinskas: „Radijas man yra savotiška varpo tąsa“
– Jūsų instaliacijoje susitinka du skirtingi informacijos pasauliai – varpas, kurio garsas priklausė konkrečiai vietai ir bendruomenei, ir radijas, kurio signalas gali pasiekti žmogų beveik bet kur. Kas jums įdomiausia šiame perėjime „nuo varpo iki eterio“?
– Pagrindinis aspektas, kuris mane domina šioje temoje, yra informacijos ir vietos santykis. Anksčiau informacijos sklaida buvo neatsiejama nuo konkrečios lokacijos: skelbimų lentos, sekmadienio pamokslo, bibliotekos ir kitų vietų.
Varpai buvo tas instrumentas, kuris bandė šias ribas peržengti – jų skambesys pasiekdavo žmones net jų namuose. Vis dėlto ir varpas turėjo fizines ribas: jo garsas galėjo nukeliauti tik tam tikrą atstumą. Man radijas yra savotiška varpo tąsa – technologija, kuri šią ribą peržengė ir leido žiniai mus pasiekti visur.
– Radijas yra paradoksali medija – jo bangų nematome, tačiau pats radijo aparatas dešimtmečius buvo labai fizinis, kone baldo dydžio objektas namuose. Kaip skulptoriui paversti nematomą bangą kažkuo materialiu?
– Iš vaikystės prisimenu didelį radijo aparatą, stovėjusį kaime pas prosenelę. Jis buvo didelis it baldas ir man atrodė tarsi paslaptingas portalas.
Tas aparatas buvo nematomų, lengvų bangų fizinė išraiška labai materialiame pasaulyje. Todėl ir kurdamas šį kūrinį norėjau pamėginti pagauti kažką nematomo ir lengvo – radijo bangą – fiziškai sunkiame kūne.
– Jeigu po dar šimto metų žmogus pamatytų jūsų instaliaciją nieko nežinodamas apie XX–XXI amžiaus radiją, ką norėtumėte, kad ji jam papasakotų apie mūsų laiką?
– Norėčiau, kad jis pagalvotų apie tą patį, apie ką mes galvojame pamatę senovinį varpą, molinę lentelę su įrašu ar grafitį ant sienos: žmogui būdingas prigimtinis noras skleisti žinią už savo paties fiziškumo ir laikinumo ribų.
Domantas Pūras: „Garso įraše lieka žmogus“
– Programoje „Bangos“ radijo imtuvas tampa muzikos instrumentu. Kas nutinka tą akimirką, kai radijo balsas, žinių fragmentas ar paprasčiausias trukdis nustoja būti informacija ir tampa muzika?
– Man atrodo, tai pirmiausia priklauso nuo klausymosi būdo. Kol klausomės radijo balso dėl to, ką jis sako, tai yra informacija. Bet vos dėmesys persikelia į balso tembrą, ritmą, intonaciją, pauzes, į tai, kaip signalas išnyra iš triukšmo ir vėl jame pradingsta, jis tampa garsine medžiaga.
„Bangose“ mes sąmoningai ieškome būtent šios ribos. Radijo imtuvas mums nėra tik aparatas, iš kurio paimame kokį nors įrašą. Jis yra nenuspėjamas instrumentas. Gali pagauti žmogaus balsą, muzikos nuotrupą, žinių sakinį, neaiškų signalą iš kitos stoties arba tiesiog statiką. Visa tai turi savo ritmą, dažnį ir faktūrą. Mes ne tiek iliustruojame radiją muzika, kiek klausomės paties eterio ir leidžiame jam tapti vienu iš atlikėjų.
– Švenčiame Lietuvos radijo šimtmetį, tačiau didelė dalis to šimtmečio šiandien egzistuoja įrašuose – balsuose, intonacijose, signaluose ir triukšmuose. Ką apie Lietuvos istoriją galima išgirsti radijo archyve, ko neįmanoma perskaityti istorijos vadovėlyje?
– Istorijos vadovėlyje dažniausiai lieka faktas, data, įvykis. Garso įraše lieka žmogus.
Galima išgirsti, kaip skirtingais laikotarpiais žmonės kalbėjo, kokiu tonu buvo skaitomos žinios, kur buvo daromos pauzės, kaip skambėjo oficialumas, jaudulys, užtikrintumas ar net baimė. Keičiasi ne tik turinys – keičiasi pats balsas, kalbos tempas, mikrofonų skambesys, foninis triukšmas. Visa tai yra labai sunkiai užrašoma istorijos dalis.
Tokie dalykai istoriją staiga padaro nebe abstrakčią. Girdi ne „praėjusį laiką“, o konkrečią akimirką, kurioje kažkas iš tikrųjų buvo gyvas ir kalbėjo į mikrofoną.
– Sakote, kad eteris niekada nėra tuščias. Šiandien ir mūsų informacinė erdvė praktiškai niekada nenutyla – mus nuolat pasiekia žinutės, muzika, naujienos, algoritmų siūlomas turinys. Ar radijo istoriją galima laikyti ir dabartinio informacinio srauto priešistore?
– Tam tikra prasme – taip. Radijas buvo viena pirmųjų technologijų, kuri labai tiesiogiai atnešė išorinį pasaulį į žmogaus asmeninę erdvę. Staiga kambaryje galėjo skambėti balsas iš kito miesto ar kitos šalies, muzika, naujienos, propaganda, signalai. Šiandien tai tapo beveik nuolatine būsena – tik vietoje vieno radijo imtuvo turime telefoną, socialinius tinklus, naujienų srautą ir algoritmus.
Tačiau man čia įdomus ir skirtumas. Senas radijo imtuvas dar leidžia pasiklysti. Sukdamas dažnį nežinai, ką rasi. Tarp stočių egzistuoja tarpinė teritorija – triukšmas, persidengiantys signalai, kažkur trumpam atsirandantis balsas. Algoritminėje erdvėje dažnai gauname priešingą dalyką: sistemą, kuri stengiasi labai tiksliai nuspėti, ką norime išgirsti.
– Jeigu reikėtų Lietuvos radijo šimtmetį sutalpinti ne į datų chronologiją, o į vieną garsą – koks tai būtų garsas?
Lukas Šiupšinskas:
– Tai būtų pasikeitęs foninis, statinis triukšmas – ta pirmoji sekundės dalis, kai baltąjį triukšmą staiga pakeičia pagauta banga.
Domantas Pūras:
– Turbūt ne vienas konkretus balsas ir ne kokia nors istorinė melodija. Man tai būtų akimirka sukant radijo dažnį: iš pradžių girdisi tik statika, tada triukšme pradeda rastis kažkokio balso kontūras, keli žodžiai trumpam tampa visiškai aiškūs ir vėl išnyksta.
Tame kelių sekundžių virsme man telpa labai daug radijo istorijos. Technologija, atstumas, žmogaus balsas, atmintis ir nuolatinė galimybė kažką pagauti. Signalas ateina, trumpam tampa dabartimi ir vėl dingsta eteryje.
Šiemet „Garsų potvynis Senojoje Zapyškio bažnyčioje“ Lietuvos radijo šimtmetį interpretuoja per šiuolaikinę muziką, eksperimentinį garsą, performansą ir vizualųjį meną. Festivalio sumanymas – garsą ir eterį tyrinėti ne tik kaip technologinį reiškinį, bet ir kaip ryšio, informacijos bei atminties nešėją. Festivalio programoje – skirtingų sričių Lietuvos ir užsienio menininkų autoriniai projektai.
Visi festivalio „Garsų potvynis“ renginiai – nemokami ir atviri visiems. Daugiau informacijos rasite čia.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno rajono savivaldybė.
Naujausi komentarai