Gailesčio už moksleivės išniekinimą nesulaukė

Atsitiktinė auka

Nusikaltimą V. Judeikis padarė būdamas pripažintu pavojingu recidyvistu – anksčiau penkis kartus teistas už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Teismas konstatavo, kad anksčiau V. Judeikiui skirtos ilgalaikės bausmės neturėjo jokio poveikio, nes, jas atlikęs, jis darė iš esmės analogiško pobūdžio arba dar sunkesnius nusikaltimus.

Šioje byloje inkriminuotą nusikaltimą padarė vėlgi nepraėjus nė savaitei po bausmės atlikimo pagal paskutinį nuosprendį. Nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia, žiauriai smurtaujant, brutaliai žalojant jauną devyniolikos metų moksleivę, taip padarant žalą ne tik jos fizinei ir psichikos sveikatai, bet ir sukeliant realią grėsmę jos gyvybei.

2024 m. balandį V. Judeikis užpuolė Klaipėdoje, Dragūnų miške, vaikščiojusią moksleivę. Dar nebuvo nė septynių vakaro. Netoli daugiabučių esantis miškas mėgstama vietos gyventojų pasivaikščiojimo, gyvūnų vedžiojimo vieta. Tą vakarą miškelis nebuvo tuščias, V. Judeikį atpažino keliuku su juo prasilenkusi moteris.

Tačiau recidyvisto auka tapo abiturientė. Nors pirmos instancijos teismas rėmėsi, kad seksualiai prievartauti merginos V. Judeikis nesiekė, Apeliacinis teismas pabrėžė, kad recidyvistas merginą užpuolė siekdamas seksualiai prievartauti: rankomis suėmė jos kaklą, kad negalėtų šauktis pagalbos, ranka uždengė burną.

Nusitempęs merginą į miško gilumą, ne mažiau kaip du kartus jos galvą trenkė į medį, pargriovė ant žemės ir smaugė tol, kol ji prarado sąmonę. Pasinaudojęs tokia jos būsena, išrengė ir pradėjo egzekuciją: nenustatytą skaičių kartų kišo jai medžio šaką, vėliau flomasterį į intymiausias vietas.

Teismui V. Judeikis aiškino, kad kažkas jame aptemo, norėjo padaryti bloga. Nežino, kodėl taip darė, kodėl smaugė tol, kol mergina neteko sąmonės. Esą nenorėjo lytiškai su ja santykiauti, jam tiesiog užėjo žiaurumas. Nejautė jokio susijaudinimo, jokio malonumo, smaugė, kol mergina prarado sąmonę ir pamėlynavo jos veidas. Ji nebesipriešino. Jei pieštukas būtų nesulūžęs, nežino, kiek ilgai būtų badęs merginą.

Vis dėlto, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apklausiamas jau nurodė ir seksualinį motyvą: „Gal norėjau išprievartauti. Žudyti nenorėjau.“

Verdiktas: teismas sugriežtino bausmę V. Judeikiui, tačiau prokuroro prašytos septyniolikos metų nelaisvės neskyrė. / D. Janauskaitės nuotr.

Bausmė jo nepakeis?

Pernai skųsdamas Klaipėdos apygardos teismo jam skirtą bausmę recidyvistas Apeliacinio teismo prašė ją sušvelninti. Jis tikino teismą, kad nors yra pripažintas pavojingu recidyvistu, pripažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Prašė atsižvelgti, kad yra jaunas, todėl, sumažinus jam skirtą devynerių metų laisvės atėmimo bausmę, jis anksčiau išeis iš įkalinimo įstaigos, pradės dirbti ir galės atlyginti teismo merginai priteistą neturtinę žalą – 10 tūkst. eurų.

Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas nesuminkštėjo nuo tokių recidyvisto „ašarų“. Priešingai, teismas V. Judeikiui skyrė dar vieną psichiatrinę ekspertizę. Toks teismo sprendimas itin retas. Apeliacinės instancijos teisme psichiatrinė ekspertizė kaltinamajam skiriama tik kaip išimtinė priemonė.

Ekspertų išvados buvo ne V. Judeikio naudai. Tačiau ekspertų nustatytas psichikos sutrikimas nepanaikino jo pakaltinamumo. Toks asmuo supranta savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti.

Ekspertai pasisakė, kad jis suvokia, jog pažeidžia įstatymus, tiesiog jam nerūpi padariniai ir kitų žmonių gerovė. Todėl už įvykdytus nusikaltimus tokie asmenys atsako bendra tvarka ir yra baudžiami laisvės atėmimu, o ne siunčiami privalomo psichiatrinio gydymo.

Bylą nagrinėjant dar Klaipėdos teisme ekspertizės akte buvo aiškinama, kad savo veiksmais, niekindamas bejėgiškos būklės moksleivę, V. Judeikis siekė išreikšti priešišką poziciją moterų atžvilgiu. Jau tada Valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras prašė pakartotinės psichiatrinės ekspertizės, kad būtų išsklaidytos abejonės, kokios emocinės būsenos jis buvo nusikaltimo padarymo metu, kaip ta būsena paveikė jo elgesį, kokios tokio elgesio paskatos?

Lietuvos apeliacinio teismo paskirtos ekspertizės specialistai buvo tikslesni. Jie įvardijo, kad dėl nustatyto sutrikimo V. Judeikiui būdingas egocentriškumas, impulsyvumas, jis orientuotas į betarpišką, neatidėliotiną savo asmeninių poreikių ir malonumo patenkinimą, ignoruojant jam žinomas elgesio normas ir taisykles, savanaudiškas, nuolaidžiaujantis savo norams ir silpnybėms. V. Judeikiui akivaizdi empatijos stoka, ciniškumas.

Anot ekspertų, tokio tipo žmonės elgiasi, kaip jiems norisi ir kaip jiems naudinga, nei bausmės, nei neigiamos patirtys jų elgesio nekeičia.

Norėjo ir nužudyti

Lietuvos apeliacinis teismas nesuminkštėjo ir dėl V. Judeikio neva nuoširdaus prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką. Teismas į tai pažiūrėjo veikiau kaip į procesinę laikyseną.

Teisėjų kolegija nevertino jo formalaus prisipažinimo nei kaip inkriminuojamų nusikaltimų aplinkybių pripažinimo, nei juo labiau kaip nuoširdaus ar padėjusio atskleisti nusikaltimą. Priešingai, tokia V. Judeikio pozicija labiau klaidino teisėsaugos institucijas ir apsunkino nusikaltimo atskleidimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, jis atliko fizinius veiksmus, kurie kėlė grėsmę merginos gyvybei, – du kartus trenkė jos galvą į medį. Smaugiant sutriko kraujo apytaka ir mergina prarado sąmonę. Tokia būklė vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.

Jo paaiškinimas pirmos instancijos teisme, esą mėgino apskaičiuoti smaugimo intensyvumą, kad nenužudytų, niekuo nepagrįstas. Ekspertas pasisakė, kad nėra galimybės apskaičiuoti, kaip konkretaus žmogaus organizmas reaguos į smaugimą. Net ir tai, kad jam pačiam teko patirti smaugimą arba tai, kad jis anksčiau smaugė savo aukas, tik nepavyko jų nužudyti, nereiškia, kad merginos gyvybei negrėsė pavojus.

Juolab kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka V. Judeikis prisipažino į nusikaltimo vietą nusprendęs grįžti pasiimti buteliuko mineralinio vandens ir pamatė, kad mergaitė atsigavo. Tada nutarė ją „neutralizuoti“, kad ji negalėtų prisišaukti pagalbos.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad vis dėlto V. Judeikis norėjo nužudyti merginą: pamatęs, kad ji atsigavo, kad jam nepavyko jos nužudyti, vijosi, norėjo prismaugti, tačiau mergina sugebėjo pasipriešinti ir pabėgo.

Nejaučia kaltės

Pirmą savo auką V. Judeikis išžagino 1995-aisiais, būdamas vos septyniolikos. Tada nukentėjo paauglė. Vėliausią nusikaltimą, po kurio sėdėjo kalėjime, padarė 2018-aisiais. Tada su peiliu puolė ir ketino išžaginti 38-erių moterį, kuri kartu vežimėlyje vežėsi ir kūdikį.

Siekdami suprasti, kas pastūmėja žmones į tokius žiaurius ir pasikartojančius nusikaltimus, kriminologai ir psichologai dažnai atsigręžia į tam tikrus asmenybės tipus. Populiariojoje psichologijoje toks elgesio modelis dažniausiai priskiriamas psichopatinio tipo asmenybėms.

Psichologai pastebi, kad darydami nusikaltimą jie nejaučia kaltės jausmo. Psichopato organizmas neišskiria įprasto streso hormono kiekio. Kol paprastas žmogus jaustų paniką ar virpulį, psichopatas išlieka ramus ir susikaupęs.

Jų smegenų sritys, atsakingos už kitų žmonių skausmo supratimą, yra neaktyvios, tiksliau, jie geba šį jausmą išjungti savo noru. Aukos ašaros ar maldos jiems sukelia ne užuojautą, o traktuojamos tiesiog kaip techninė kliūtis arba žaidimo dalis. Nusikaltimo momentu jie mato tik savo naudą – pinigus, valdžią, seksualinį pasitenkinimą ar tiesiog kontrolės jausmą.

Ko jie gailisi iš tikrųjų? Gailestis dėl nesėkmės, o ne dėl aukos. Jei psichopatas po nusikaltimo demonstruoja liūdesį ar sako „gailiuosi“, jis gailisi tik to, kad buvo pagautas. Jam gaila savo prarastos laisvės, komforto ar statuso, bet ne sužaloto žmogaus.

Jei nusikaltimas pavyko ir psichopatas neįtariamas, jis jaučia pasitenkinimą arba visišką ramybę: gali ramiai eiti miegoti ar vakarieniauti iškart po žiauraus poelgio. Jie yra puikūs aktoriai. Teisme ar apklausose jie gali imituoti ašaras ir gilų gailestį, nes žino, kad visuomenė to tikisi ir tai padės sumažinti bausmę. Tai tėra manipuliacija.

Kadangi jie neturi vidinio moralinio kompaso, nenaudoja sudėtingų savęs pateisinimo strategijų. Jų vidinė logika paprasta: „Pasaulyje yra vilkai ir yra avys. Tu buvai avis, aš tave sumedžiojau. Pats kaltas, kad buvai silpnas.“

Komentaras

Kristina Mišinienė,

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė:

Didelė pagarba Lietuvos apeliacinio teismo teisėjams, rimtai įvertinusiems prievartautojo pavojingumą. Džiaugiamės, kad nenuoširdus vyro gailėjimasis teisme nebuvo pripažintas kaip lengvinanti aplinkybė. Tikrai sunku suprasti, kodėl neretai teismai įsitraukia į akivaizdų farsą – žmogus netveria savo kailyje, nori tuoj pat, čia ir dabar padaryti ką nors bloga, užpuola ir žalodamas prievartauja pirmą sutiktą merginą, prieš ją atlieka kitus, beveik mirtinus, sadistinius veiksmus, tačiau užtenka jam nerišliai paskaityti iš lapelio, kad „nu nežinau, kodėl taip elgiausi, nu daugiau taip nedarysiu“ ir jau visi džiūgauja – juk teisiamasis gailisi.

Ne paslaptis, kad šis žmogus, jo paties žodžiais tariant, „emocinės iškrovos“ ieškojo toje pačioje vietoje, kur jau anksčiau buvo užpuolęs jauną moterį, taigi vieša vieta Klaipėdos miesto centre jam asocijavosi su galimybe kankinti, prievartauti ir patirti seksualinį malonumą. Ar kokias nors išvadas po šių serijinių nusikaltimų padarė miesto saugumo tarnybos, gal savivaldybės sveikatos, švietimo skyriai ėmėsi kokių nors prevencinių priemonių mergaitėms ir moterims įspėti, informuoti apie pavojus? Paskutinė prievartautojo auka, moksleivė, mums teigė, kad mokykloje niekada nebuvo girdėjusi apie nesaugias erdves mieste, ko ir kaip reikėtų saugotis.

Kristina Mišinienė / Regimanto Zakšensko nuotr.

Kitas klausimas – kaip tuos keturiolika metų įkalinimo įstaigoje praleis nuteistasis? Savo problemas jis labai aiškiai yra išsakęs per teismo posėdžius – įkalinimo įstaigose pats yra patyręs prievartą, žiaurius mušimus. Žmogus neslepia, kad seksualiai susijaudina matydamas kraują. Tad visuomenė turi žinoti, kokią realią pagalbą šiandien įstaigos yra pajėgios suteikti tokiems savo gyventojams. Mus visus labai lengva apkvailinti, užliūliuoti melagingais įsipareigojimais ir fiktyviomis ataskaitomis – „kalėjimuose dirba patyrę psichologai, jie remiasi patikrintomis metodikomis, pagalba yra prieinama visiems“. Mes neturime galimybių patekti į šias įstaigas, sužinoti, kas ten vyksta. Tačiau sprendžiant iš to, kaip tokie serijiniai prievartautojai elgiasi vos kelias dienas pabuvę laisvėje, daryčiau išvadą, kad jokios pagalbos nėra, įkalinti prievartautojai tik regresuoja ir tampa asocialesni.

Norėčiau atkakliai pakartoti mūsų centro siūlymą valstybei – šiandien turime skubiai kurti Seksualinių nusikaltėlių registrą šalyje ar jo analogą.