Pabaigti pradėtą darbą
Lietuvos nacionalinio muziejaus mokslininkė, archeologė Lijana Muradian su tyrėjų komanda trečią vasarą darbuojasi Klaipėdos rajone, Mišeikių pilkapyne.
Jiems talkina ir Klaipėdos universiteto studentai.
Čia kasinėjamas pilkapynas, datuojamas pirmu tūkstantmečiu prieš Kr., žinomas nuo XIX a. pabaigos.
Šią vietą 1891 m. spalį, taigi maždaug prieš 135 metus, tyrinėjo vokiečių archeologas Adalbertas Bezzenbergeris.
Jis čia darbavosi maždaug savaitę, jam padėjo keturi darbininkai, o žymus krašto dvarininkas Hugo Šojus mokslininką apgyvendino Lėbartų dvare.
Po to ši vieta nebuvo daugiau kasinėta ir tirta.
Apskritai pilkapiai Vakarų Lietuvoje pastarąjį kartą tyrinėti prieš 30 metų.
Į Mišeikių pilkapyną L. Muradian atkreipė dėmesį prieš porą metų.
Mokslininkei užkliuvo reljefo duomenys, kur akivaizdžiai buvo matyti nepabaigti tirti pilkapiai ir piršosi išvada, kad už jų galėtų būti užlaidotos ir kitos vietos.
Tuomet ir kilo mintis pabaigti tirti Mišeikių pilkapyną.
Berlyne yra išlikę A. Bezzenbergerio brėžiniai bei užrašai, kuriais L. Muradian naudojosi.
„Užsibrėžėme patikrinti pilkapyno aplinką ir ištirti likusią pilkapio dalį, nes A. Bezzenbergeris ne viską buvo ištyręs. Radome kelis degintinius kapus. Panašu, kad palaikai buvo urnose. Tie kapai paprastai būdavo apdedami akmenimis. Viename kape radome bronzinę įkapę. Patikslinome datavimą ir nustatėme, kad kapai yra VIII–IV a. prieš Kr. Tai yra labai retas objektas, nes Vakarų Lietuvoje pilkapynų nėra išlikę tiek daug“, – kalbėjo L. Muradian.
Vietiniai ar atėjūnai?
Mokslininkės teigimu, pajūrio regione yra išlikę vos 20 šio laikotarpio pilkapynų, tad naujieji radiniai labai papildė lig tol sukauptas tyrinėtojų žinias.
Anot L. Muradian, pačių pilkapynų konstrukcijos yra sudėtingos – sudėti akmenų vainikai, jų panaudota šimtais, supiltas antpilas.
„Kai A. Bezzenbergeris pradėjo juos tyrinėti, pilkapio aukštis buvo net pusantro metro aukščio ir 10 metrų skersmens su 7 ar 8 kapais pačiame pilkapyje. Mes aptikome dar keletą kapų. Veikiausiai tai yra vienos šeimos ar bendruomenės palaidojimo vieta. Dabar, aptikę kaulų liekanas, galėsime įvertinti, kuo tie žmonės maitinosi“, – teigė tyrėja.
Mokslininkės teigimu, prieš daugiau nei 130 metų vokiečių surinkti duomenys ir rasti artefaktai yra dingę.
„Mūsų aptikti šio pilkapyno radiniai bus vieninteliai, jie bus saugomi, eksponuojami ir toliau tiriami įvairiausiais laboratoriniais metodais. Ketiname atlikti archeobotaninę analizę, atlikti antropologinius tyrimus, išsiaiškinti palaidotųjų amžių, lytį. Galiausiai iš degintinių kaulų dabar jau galima nustatyti, ar čia palaidoti vietiniai žmonės, ar atėjūnai“, – pasakojo L. Muradian.
Liko svarbių klausimų
Po tyrimo pilkapynas bus užkastas, vieta atrodys tokia, kaip buvo, o po kelerių metų vėl apaugs mišku, ir bus sunku atpažinti, kad čia apskritai dirbo archeologai.
Tai yra valstybinė žemė, priklausanti Šernų girininkijai, šios aplinkybės galbūt ir padėjo išlikti pilkapiams.
Mums svarbu atsakyti į klausimą, kodėl vienus bendruomenės narius laidodavo sudėtingoje pilkapių konstrukcijoje, o kitus – už jo ribų.
Ši vieta neturėtų būti užstatyta ir ateityje, tad tikėtina, kad pilkapiai išliks civilizacijos nesunaikinti.
Be šio pilkapio fragmento, kuris šiemet buvo tiriamas, šalia yra dar du puikiai išlikę pilkapiai, kurie dar netyrinėti.
„Yra nuostata, kad tuo metu buvo laidota tik pilkapyje. Norėjome patikrinti, ar Mišeikiai irgi tokia vietovė. Pradėję tirti teritoriją, kapų aptikome ir tarp pilkapių, ir už jų vainikų. Nors vizualiai matome tik kelis pilkapius, bet ir aplink juos yra pilna degintinių kapų. Todėl mums svarbu atsakyti į klausimą, kodėl vienus bendruomenės narius laidodavo sudėtingoje pilkapių konstrukcijoje, o kitus – už jo ribų“, – kalbėjo mokslininkė.
Naujausi komentarai