Misija – išklausyti žmogų

Gyvenimo „stop“ momentas

– Nuo ko prasidėjo jūsų savanorystės istorija?

– Nuo gana paprasto gyvenimo etapo, kai su šeima persikėlėme iš Plungės į Klaipėdą. Iki tol Plungėje buvau dirbusi vienos degalinės direktore, todėl atrodė, kad turiu patirties ir galiu ieškotis darbo. Galvojau: arba reikia grįžti į ankstesnį darbą, arba pradėti ką nors naujo Klaipėdoje. Buvo toks gyvenimo „stop“ momentas, kai galvojau apie tai, kas dabar vyksta su manimi, kur aš galiu save realizuoti. Tuomet pajutau, kad noriu savanoriauti Pagalbos moterims linijoje.

– Kodėl būtent ten?

– Tuo metu labai norėjau padėti kitoms moterims. Atrodė, kad ateisiu ir tiesiog būsiu naudinga. Bet ten labai greitai supratau vieną dalyką, kad prieš pradėdama padėti kitiems, turiu labai daug ką išmokti apie save.

– Ar savanorystei reikalingas tam tikras pasiruošimas?

– Pagalbos moterims linija veikia Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje. Visur savanoriai ruošiami panašiai – yra specialūs mokymai, kurie  trunka tris–keturis mėnesius. Pamenu, susirinkdavome vakarais – būdavo 10–12 moterų grupė. Mokymuose analizuojamos temos nuo emocijų pažinimo iki smurto problematikos, krizinių situacijų, netekčių, pagalbos smurtą patiriančiam žmogui ir, žinoma, aktyvaus klausymosi.

– Ar iš tikrųjų tie mokymai pakeitė jūsų požiūrį į savanorystę?

– Labai. Ir čia turbūt yra viena įdomiausių šios savanorystės dalių. Tu galvoji, kad ateini mokytis padėti kitiems, tačiau iš tikrųjų daug ką pradedi taikyti savo gyvenime. Po mokymų moterys dažnai sako: „Aš pradėjau kitaip elgtis šeimoje“, „Pasikeitė mano santykiai su vaikais“, „Pradėjau kitaip klausytis“. Pripažinsiu, pati išmokau klausytis. Atrodo, kas čia tokio? Bet kai pradedi iš tikrųjų klausytis žmogaus ir nesistengi iš karto jo pataisyti, patarti ar pasakyti, ką jis turėtų daryti, supranti, kokia didelė yra paprasto buvimo šalia reikšmė.

Man tai buvo didžiulė vidinė transformacija. Pradėjau kitaip žiūrėti į savo šeimą, į savo praeitį. Tarsi pažiūrėjau į kai kuriuos dalykus kitomis akimis. Ir tada labai susidomėjau psichologija – pagalvojau, kad man tai įdomu, kad noriu daugiau suprasti žmogų. Baigusi mokymus pati parašiau laišką Pagalbos moterims linijos vadovei: „Gal ieškote darbuotojų?“ Ir kaip tik ieškojo – tada tapau netgi savanorių koordinatore.

Teko dirbti ir naktimis

– Vadinasi, savanorystė tapo jūsų darbu.

– Taip, aš pradėjau dirbti savanorių koordinatore. Vėliau susiradau dar vieną papildomą darbą – pradėjau dirbti ir pusdienio darželyje. Iš pradžių savanorystė buvo vienaip suprantama – tikėjau, kad aš dovanoju savo laiką, noriu padėti. Tačiau, kai pradedi dirbti su savanoriais iš organizacijos vidaus, pamatai ir kitą pusę.

– O kokia yra ta kita pusė?

– Nukrenta vadinamieji rožiniai akiniai. Iš šalies organizacija gali atrodyti labai gražiai, bet už to slypi daugybė kasdienio darbo. Savanorių koordinatore dirbau apie pusantrų metų. Po to tapau Pagalbos moterims linijos Klaipėdos padalinio vadove, teko dirbti ir konsultante naktimis, o dabar dirbu savanorių mokytoja.

– Kas šiandien labiausiai keičiasi skambinančiųjų kalbose?

– Labai aiškiai matome, kaip per laiką pasikeitė temos. Linijoje skambučiai yra visiškai anonimiški – mes nematome telefono numerio, nežinome žmogaus vardo ar buvimo vietos. Skambinantysis taip pat nežino, kas yra savanoris. Tačiau statistika vedama. Po pokalbio savanoris pažymi, kokia buvo pagrindinė pokalbio tema, kokie jausmai vyravo. Šie duomenys kaupiami jau apie 20 metų. Ilgą laiką pirmoje vietoje buvo vienišumas, antroje – santykiai, trečioje – psichikos sveikata. Tačiau per pastaruosius penkerius–šešerius metus viskas pasikeitė – psichikos sveikatos tema iškilo į pirmą vietą.

Žmonės kalba apie nerimą, panikos atakas, depresiją, paskirtus vaistus, įvairias emocines būsenas. Ir linijoje dirbantys psichologai pastebi, kad tokių problemų daugėja, ypač tarp jaunų žmonių. Dažniausiai į mūsų liniją skambina žmonės nuo maždaug 30-ies metų, nes jaunesni dažniau renkasi Jaunimo liniją. Dažnai tai būna vieniši žmonės. Jie gali turėti šeimą, vaikų, tačiau galbūt realaus artimo ryšio neturi. Kartais iš žmogaus pasakojimo apie gyvenimą, retai aplankančius vaikus ar visišką atsiribojimą nuo artimųjų supranti, kad iš tikrųjų jis labai vienišas.

Pokyčiai: pastebima tendencija, kad į Pagalbos moterims liniją vis dažniau skambina ir vyrai. / T. Urbelionio / BNS nuotr.

Žmones nukamuoja vienatvė

– Ar vienišumas dažnai slepiasi už kitų problemų?

– Labai dažnai, nes žmogus retai paskambina ir pasako: „Aš esu vienišas.“ Jis kalba apie tai, kad sunku, kad liūdna, kad neramu, kad nėra su kuo pasikalbėti. O tu klausaisi ir po truputį supranti, kas slypi giliau. Turime ir nuolatinių skambintojų, kurių istorijas savanoriai jau žino.

Vidutiniškai emocinės pagalbos pokalbis trunka apie 45 minutes ar valandą. Tačiau būna ir dviejų valandų pokalbių. Kartais žmogus ilgai kaupė emocijas ir jam tiesiog reikia išsikalbėti. Būna ir visai trumpų skambučių, nes kartais žmogus nori tik pasisveikinti. Būna tylių skambučių, kai žmogus dar nedrįsta kalbėti arba ieško balso, prie kurio galėtų prisirišti. Kartais skambinama klausti, kaip padėti artimam žmogui. Tuomet pokalbis dažnai natūraliai pasisuka į paties skambinančiojo savijautą.

– Kokia istorija jums ypač įsiminė?

– Žinau, kad buvo viena moteris, kuri į liniją skambindavo maždaug penkiolika metų. Jos gyvenime buvo labai sunkus laikotarpis. O prieš metus ji paskambino visai kitu balsu – tokia žvali ir linksma. Papasakojo, kad jos gyvenimas pasikeitė – kad pasveiko, nebevartoja vaistų, susirado darbą ir draugą. Ji dėkojo savanoriams ir sakė, kad jai labai padėjo tie pokalbiai.

– Kiek iš tikrųjų gali padėti paprastas pokalbis?

– Yra labai daug žmonių, kurie skambina todėl, kad tam tikrą akimirką tiesiog reikia su kuo nors pabūti. Pavyzdžiui, žmogus gali atsikelti labai anksti, laukti eilėje pas gydytoją ir jausti didelį nerimą. Tada jam reikia, kad kažkas būtų šalia ir su juo pasikalbėtų. Kartais pagalba yra ne patarimas, o žinojimas, kad kas nors tavęs išklauso.

Pagalbos ieško ir vyrai

– Gal paskambina ir vyrai?

– Taip. Anksčiau vyrai sudarydavo maždaug 20 proc. skambučių, o dabar jų dalis siekia apie 40 proc. Man atrodo, kad tai rodo labai svarbų dalyką – vyrai vis mažiau bijo ieškoti pagalbos ir kalbėti apie savo išgyvenimus. Kartais vyrai sako, kad nenori atsiverti kitam vyrui – nori kalbėtis būtent su moterimi, o anonimiškumas suteikia saugumo. Niekas tavęs nepažįsta, nežino, kas esi, ir nereikia bijoti, kad kas nors tavo istoriją įvertins. Būna, skambina net vyrai, kurie smurtauja prieš moterį.

– Ar smurto temą žmonės iš karto įvardija?

– Labai retai. Ypač moterys dažnai iš karto nepasako: „Aš patiriu smurtą.“ Pokalbis gali prasidėti nuo liūdesio, fizinių pojūčių, buitinio konflikto ar santykių problemų. Tik tada, kai atsiranda pasitikėjimas, pradeda aiškėti tikroji situacija.

– O kas sunkiausia?

– Sunkūs būna pokalbiai apie netektis, kai žmogus išgyvena artimojo mirtį. Tada kartais nereikia jokių didelių žodžių, nes reikia tiesiog būti ir išklausyti. Kartais skambina ir žmonės, kurių elgesys pats savaime yra labai sudėtingas. Savanoris turi išmokti suvaldyti savo emocijas – padeda pauzė, aktyvaus klausymosi technikos. Tu negali ateiti su savo išankstinėmis nuostatomis. Turi būti tarsi baltas lapas – išklausyti žmogų jo neteisdamas.

– Ką ši veikla davė jums pačiai?

– Vidinį stuburą, savivertę bei gebėjimą geriau suprasti save ir savo poreikius. Išmokau brėžti ribas, ramiau reaguoti, geriau komunikuoti. Ir labai svarbu – supratau, kad ne visada reikia iš karto spręsti kito žmogaus problemą. Kartais užtenka būti šalia. Man savanorystė tapo ne tik pagalba kitam. Ji labai daug davė ir mano pačios gyvenimui.

Turi būti tarsi baltas lapas – išklausyti žmogų jo neteisdamas.

– Šiandien daug žmonių emocinius klausimus bando spręsti ir „kalbėdamiesi“ su dirbtiniu intelektu. Ar jis gali pakeisti žmogišką pokalbį?

– Manau, kad kol kas – ne. Žinoma, visi bandome, nes tai naujovė. Aš pati išbandžiau, bet galiausiai supranti, kad tai yra algoritmai. Kai kuriems žmonėms parašyti dirbtiniam intelektui gali būti lengviau negu pakelti ragelį ir paskambinti psichologui ar kitam žmogui. Tai suprantama, tačiau gyvo žmogaus ryšio, jo energijos, patirties ir tikro buvimo šalia technologija kol kas neatstoja. Galima dirbtinį intelektą mokyti dėlioti mintis konstruktyviau, bet vis tiek tai nėra žmogus.

– Kaip sekasi suderinti darbą Pagalbos moterims linijoje ir darbą su vaikais?

– Dirbdama su vaikais supratau, kad man tai labai patinka. Vaikai dūksta, žaidžia, o aš nuo jų nepavargstu. Man patinka su jais šokti, žaisti, būti kartu. Taip atsirado mintis įkurti savo pusdienio darželį „Pypliukų namai“. Jis yra dar viena mano gyvenimo dalis, kaip ir savanorystė – nenoriu jos paleisti. Noriu eiti savo keliu ir daryti tai, kas suteikia energijos.