Pradžia – skelbimas dienraštyje
1990 m. rugsėjį dienraštyje „Klaipėda“ išspausdintas Klaipėdos zonos viršininko atsargos pulkininko leitenanto Cirilio Norkaus skelbimas, kviečiantis registruotis karininkus, norinčius padėti kurti nepriklausomos Lietuvos kariuomenę.
Tuomet užsiregistravo keli šimtai atsargos karių, tarp jų V. K. Urbas, Vytautas Sirevičius ir kiti karinio laivyno atsargos jūrininkai.
V. K. Urbo dukra Diana Gerasimovienė prisiminė, kad būtent šis skelbimas ir buvo viso ko pradžia, kuri vėliau davė impulsą Lietuvos karinių jūrų pajėgų (KJP) sukūrimui.
„Tėtis pamatė tą skelbimą, kuriuo C. Norkus pakvietė registruotis karininkus, norinčius padėti kurti Nepriklausomos Lietuvos kariuomenę. Jis buvo patriotas, atsiliepė į kvietimą, pasisiūlė ir buvo įtrauktas į sąrašus. KPJ kūrimo pradžia buvo labai sudėtinga, kol galiausiai buvo patvirtinta visa ši karinė struktūra“, – prisiminė V. K. Urbo dukra Diana.
KJP planai buvo svarstomi V. K. Urbo namuose. Anot Dianos, jos tėtis tuo metu aukojo visą savo laiką karo laivyno kūrimo strategijai.
„Pas mus ateidavo Vytautas Jurevičius (1931–2001) ir Juozapas Algis Leišis (1943–2019), nes oficialių patalpų, kol vyko KJP kūrimo procesas, nebuvo. Vyrų susikaupimas, bendrystė ir tikslo siekimas buvo įkvepiantis. Jie daug paaukojo, kad Lietuva turėtų savo Karines jūrų pajėgas“, – teigė V. K. Urbo dukra.
V. K. Urbas buvo kilęs iš tremtinių šeimos, sovietmečiu jam teko tarnauti povandeniniuose laivuose.
Kurį laiką jis su šeima gyveno tuomečiame Leningrade, pabaigęs karinę tarnybą, užsiiminėjo technologijų automatizavimo moksliniais tyrimais.
„Jis turėjo daug žinių ir kompetencijų apie karinį laivyną ir jas panaudojo, kuriant Lietuvos KJP. Atsiradus pirmai galimybei, grįžo į Lietuvą. Jo santykis su kolegomis visada buvo labai šiltas. Man teko su juo kartu tarnauti, į tarnybą KJP atėjau 1997 m. Su juo visada buvo labai lengva spręsti darbinius klausimus, su visais jis buvo labai pagarbus“, – pasakojo V. K. Urbo našlė Valerija Urbienė, kuri tuomet dirbo medicinos tarnybos vadove.
Startas buvo sudėtingas
Vyresnysis laivūnas Michailas Karpuzovas, dabar Lietuvos kariuomenės Gynybos štabo viršininko adjutantas, Lietuvos KJP pradėjo tarnauti 1992 m. lapkritį.
M. Karpuzovas tuo metu tarnavo KJP vadovybėje ir labai dažnai atliko vertėjo pareigas KJP vadovybės susitikimuose su užsienio kariniais partneriais.
M. Karpuzovui taip pat teko tarnauti kartu su V. K. Urbu.
„V. K. Urbas buvo labai imlus naujovėms. Jis sugebėdavo atlikti gausybę įvairių darbų vienu metu, pritaikydamas savo žinias. Jis suburdavo aplink save kolegas ir bendraminčius, dalindavosi savo žiniomis su jaunąja karta, buvo labai geranoriškas“, – apie V. K. Urbą kalbėjo M. Karpuzovas.
Anot M. Karpuzovo, KJP kūrimo pradžia buvo sudėtinga, nes viską reikėjo pradėti kurti nuo nulio.
Tai būdavo sveikas ginčas, kuris vesdavo prie vienos ar kitos tiesos ir geriausio sprendimo.
„Tuo metu labai svarbūs buvo Vakarų šalių karo laivų vizitai Klaipėdoje, kurie liudijo, kad pasaulis palaiko Lietuvos laisvės siekį. Po to labai greitai Vakarų šalyse prasidėjo ir Lietuvos karininkų apmokymai. Jau nuo 1993 m. buvo bandoma pritraukti mus į bendras pratybas. Tas Vakarų noras įtraukti mus į bendradarbiavimą buvo labai akivaizdus“, – teigė M. Karpuzovas, pridūręs, kad tai buvo didelis KJP vadovybės, taip pat V. K. Urbo nuopelnas.
Lietuvos KJP oficialiai įkurtos 1992 m. lapkritį, sudėtingu šaliai metu, nes tik po dar 10 mėnesių iš Lietuvos buvo išvesta sovietų kariuomenė.
M. Karpuzovo teigimu, tokių žmonių, kaip V. K. Urbas ir jo kolegų, diplomatinių gebėjimų, jų atkaklumo dėka, pavyko išvengti nesusipratimų su okupacine kariuomene.
„Mano žiniomis, sovietinių laivų tuo metu Klaipėdoje nebuvo, tik sausumos jūrų pajėgų dalinys. Klaipėda nebuvo naudojama kaip sovietų jūrų pajėgų bazė, čia būdavo tik pasienio laivai, bet tuo metu jų čia jau nebebuvo likę“, – prisiminė M. Karpuzovas.
Neskaičiavo darbo valandų
Atsargos komandoras Artūras Andrušaitis, pirmasis fregatos „Aukštaitis“ vadas (nuo 1992 m. rudens) V. K. Urbą atsiminė kaip labai energingą žmogų, kuris, kaip kiti jo kolegos, jei reikėjo, dirbdavo neskaičiuodamas darbo valandų.
„Vytautas buvo labai malonus žmogus su juo miela buvo dirbti. Ginčydavomės, jei kažkokiu klausimu nuomonės nesutapdavo, bet tai būdavo sveikas ginčas, kuris vesdavo prie vienos ar kitos tiesos ir geriausio sprendimo“, – teigė A. Andrušaitis.
Pirmasis fregatos „Aukštaitis“ vadas teigė, kad jau nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pradžios buvo aišku, kad Lietuva išlieka jūrinė valstybė ir jai bus būtinos vienokios ar kitokios jūrų pajėgos, užtikrinančios valstybės jūrinės sienos saugumą.
A. Andrušaičio teigimu, tikėtina, kad jei ne grupė patriotų, tarp kurių tuomet buvo ir V. K. Urbas, KJP kūrimas galbūt būtų buvęs ne toks sklandus ir greitas.
Kėlė aukštus reikalavimus
Klaipėdietis Algirdas Grublys Nepriklausomybės pradžioje tarnavo miesto karinėje komendantūroje, vėliau tapo Valstybės saugumo departamento Klaipėdos skyriaus viršininku.
Įkūrus KJP, jam nuolat teko palaikyti ryšius su vienu jų įkūrėju V. K. Urbu.
A. Grublys buvo kontržvalgybininkas, jo ryšys su KJP tuo metu buvo nuolatinis.
Ne paslaptis, dauguma į jūrų pajėgas atėjusių jūrininkų buvo vakarykščiai sovietų karininkai, tad lojalumas jaunai Lietuvos valstybei buvo labai svarbus.
„Visokių buvo, kurie norėjo įsilieti į Lietuvos KJP. Bet tiek V. K. Urbas, tiek jūrų kapitonas, pirmasis Pakrančių apsaugos rinktinės vadas J. A. Leišis labai atsakingai žiūrėjo į personalo atranką. Jie kėlė labai aukštus reikalavimus. Buvo tokių buvusių sovietinių karininkų, kurie siekė tarnybos Lietuvos kariuomenėje, kad tik užsitikrintų lietuvišką pensiją, tokių pretendentų buvo nemažai atmesta“, – pasakojo A. Grublys.
Iš pradžių KJP kūrėsi kaip pasienio apsaugos dalinys. Paskui, kai tuometis Lietuvos karšto apsaugos ministras Audrius Butkevičius susitarė su Rusija dėl kelių karo laivų įsigijimo, susiformavo rimtas jūrų pajėgų branduolys.
Karinio laivyno kūrimą į savo rankas perėmė profesionalai, kurie neįsileido į procesą chaoso.
„V. K. Urbas į viską žiūrėjo profesionalo akimis. Iš jo visur buvo galima mokytis tokio pedantiško tvarkingumo. Pajėgų kūrimo laikotarpiu visi skubėjo, kažką pamiršdavo, kažką padarydavo bet kaip. O Vytautas viskas darydavo ramiai ir nuosekliai. Kaip štabo viršininkas jis buvo idealus“, – pabrėžė A. Grublys.
Anot A. Grublio, tuo metu kai kuriems buvo būdingas perdėtas patriotizmas, o V. K. Urbas buvo labai nuosaikus, užsiminė, kad yra tremtinių vaikas, pasakojo, kad gyvendamas Leningrade dalyvavo Lietuvių draugijos veikloje, tačiau savo vaidmens niekur neaukštino.
Buvo išvengta chaoso
A. Grublys neslėpė, kad kuriant Lietuvos karines pajėgas iš pradžių buvo labai daug sumaišties.
„Pradžioje buvo tai vienokie, tai kitokie savanoriai, tai mūsiškiai, tai ne mūsiškiai. Kažkas tinkamas, kažkas netinkamas. O karinio laivyno kūrimą į savo rankas perėmė profesionalai, kurie neįsileido į procesą chaoso. Pirmiausia sukūrė pagrindinius dokumentus, kuriais vadovaujantis būtų galima veikti. Sureguliuoti atsakomybės, statutiniai klausimai“, – kalbėjo A. Grublys, iš arti stebėjęs šį procesą.
Kuriant KJP, viskas buvo vykdoma nuosekliai, įskaitant kovinės vėliavos ir kovinės priesaikos patvirtinimą.
A. Grublys prisiminė pirmąjį Lietuvos karo laivo vizitą į Latviją.
Tuomet lietuviai pas kaimynus plaukė su „Sūduviu“, kuris dabar jau atitarnavęs, prišvartuotas Dangės upėje ir pritaikytas muziejaus reikmėms.
„Tam vizitui vadovavo pats V. K. Urbas. Viskas vyko griežtai pagal protokolą, pradedant laivo švartavimu, apsilankymu Lietuvos ambasadoje ir susitikimu su Latvijos karinio laivyno vadovybe. Jautėsi, kad savo rankose viską tvirtai laiko tikras kovinis vadas. Tai buvo pirmas oficialus draugiškas Lietuvos karo laivo vizitas užsienio šalyje po Nepriklausomybės atkūrimo, ir viskas vyko labai solidžiai“, – prisiminė A. Grublys.
V. K. Urbo biografijos faktai:
Gimė 1944 m. balandžio d. Deglėnų kaime, Pasvalio rajone, pasiturinčių ūkininkų šeimoje, kurioje augo 3 vaikai. Tėvas buvo pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvis.
Įskundus kaimynui, 1949 m. šeima ištremta į Sibirą, Irkutsko sritį.
Tremtyje išbuvo 9 metus, į Lietuvą grįžo 1958 m.
Vytautas išvyko pas tėvo seserį į Marijampolę, ten baigė J. Jablonskio vidurinę mokyklą.
1970 m. Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) baigė Petrodvoreco aukštąją karo laivyno elektronikos mokyklą.
7 metus tarnavo sovietų kariniame Šiaurės laivyne.
Išėjęs į atsargą, 13 metų Leningrade dirbo mokslo tyrimo institute, projektavo karo laivus.
1989 m. išrinktas Leningrado lietuvių draugijos pirmininko pavaduotoju.
1989 m. grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Klaipėdoje.
1991 m. birželį kartu su Algiu Leišiu pateikė Lietuvos karinio jūrų laivyno atkūrimo planą.
Iki išleidimo į atsargą 1999 m. balandžio mėn. tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir kūrė Karines jūrų pajėgas.
Už nuopelnus Lietuvai ir krašto apsaugos sistemai apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medaliu ir Krašto apsaugos ministerijos garbės ženklu „Už nuopelnus krašto apsaugai“.
Mirė 2026 m. rugpjūčio 27 d., palaidotas Klaipėdos Joniškės kapinėse.
Naujausi komentarai