Polinkis prie technikos
– Iš kur esate kilęs?
– Esu gimęs Kulių ambulatorijoje, netoli Plungės, turbūt tuo metu tėvai gyveno netoliese, o paskui persikraustėme į Plungę, vėliau vėl gyvenome kaime. Dar vėliau atsikėlėme į Gargždus, kur ir baigiau mokyklą.
– Ką pamenate apie tuos laikus?
– Kažin ar tai įdomu šiandieniniam skaitytojui? Tie seni laikai šiandien tvoskia naftalinu. Manau, šiandieninis žmogus sunkiai gali suprasti tą laikotarpį. Tai buvo natūrinio ūkio metas, kai parduotuvėse pardavinėjo pamėlusias vištas, o į kaimus vieną kartą per savaitę sekmadieniais atvažiuodavo vadinamosios autoparduotuvės, kur galėdavome nusipirkti limonado. Ir kai pradedame pasakoti apie tuos laikus, sunku įsivaizduoti, kad taip iš viso galėjome gyventi.
– Ar buvote išdykęs vaikas?
– Nėra žmonių, užaugusių be išdaigų. Buvo toks nutikimas. Mano tėvas turėjo motociklą „Emka“, labai galingą, juo turbūt net laukus galima buvo arti. Juos Sovietų Sąjungoje pradėta gaminti nukopijavus vokiškus motociklus su lopšeliu. Ir tėvas mane dar mažą pasisodindavo ant to motociklo degalų bako priekyje ir veždavosi kartu. Tais laikais po kaimus važinėdavo ir be šalmų, niekas nekreipė dėmesio. Pamenu, kažkada tėvas raktų neturėjo, ir pamačiau, kaip jis sukišo kelis degtukus į degimo spynelę, degimas įsijungė ir motociklą jis užvedė. Buvo atvejis, kai tas motociklas stovėjo kieme, o priešais jį, už kokių 5 metrų, buvo stulpas. Prisimenu, susisodinau būrį kaimo vaikų į tą motociklą, sukišau tuos degtukus į degimo spynelę, negaliu pasakyti, kaip pasiekiau pedalą, kad užvesčiau motociklą, bet užvedžiau ir pabandžiau juo važiuoti. Gerai, kad priešakyje buvo stulpas. Motociklas taip ir sustojo, atsitrenkęs į tą stulpą, visi vaikai išsibėgiojo. Tuo baigėsi mano pirma kelionė transporto priemone.
– Filosofas ir politologas Alvydas Jokubaitis buvo jūsų klasės draugas ir artimas bičiulis. Kokią įtaką vienas kitam turėjote?
– Paskutiniais metais vidurinėje mokykloje Alvydas man turėjo didelę įtaką. Tuomet dar buvo gilūs Sovietų Sąjungos laikai, gal kokie 1975 m., niekas dar nė negalvojo, kad kažkas politikoje kada nors pasikeis. Mudu buvome geri draugai, sėdėdavome jo tėvų namo verandoje. Jis iš kažkur gaudavo čekiškų žurnalų, kuriuose būdavo nuotraukų iš „Formulės 1“ lenktynių. Beje, Alvydas kažkada norėjo iš manęs padaryti šuolininką į aukštį ir net tenisininką. Jis buvo tarsi treneris, bet aš, aišku, netapau nei vienu, nei kitu. Alvydas parodė mums, kas tie „The Beatles“, kiti to meto Vakarų muzikantai, jis mus nukreipė progresyviu keliu. Tada juk gauti kažkokią informaciją apie tai buvo beveik neįmanoma. Tik tiek, kiek išgirsdavome per „Amerikos balsą“ ar Liuksemburgo radijo stotį, o visa kita buvo aklina siena su Vakarais.
Pažintis su automobilizmu
– O kada prasidėjo jūsų pažintis su automobilizmu?
– Buvo toks bjaurus įvykis. Tėvas kokius 20 metų taupė, kol nusipirko „Žigulį“, tam reikėjo dar paskyrą gauti. Tai nebuvo taip paprasta. Kai tėvo nebūdavo namie, dažnai pasiimdavau mašiną ir važinėdavau po Gargždus žvyruotomis gatvėmis, tada asfaltuotų buvo nedaug. Man labai patikdavo jausti, kaip mašina slysta. Bet netrukus visa tai baigėsi. Tai buvo mano pirmas apsivertimas ant stogo ir aš tą mašiną sudaužiau.
– Ar tėtis pyko ant jūsų dėl to motociklo, sudaužytos mašinos?
– Turbūt viduje labai pyko. Juk tiek metų dirbo ir laukė, kol galės ją nusipirkti. O aš tuo „Žiguliu“ taip apvirtau, kad stogas atsidūrė po vandeniu, pamenu, atsisegiau diržą, o galva paniro į vandenį. Bet viskas laimingai baigėsi, paskui tų avarijų buvo ir daugiau. Tais laikais sportas skyrėsi nuo šiandieninio. Atvažiuoti su šalmu ant galvos į treniruotę būdavo gėda. Paskui automobilių sportu rimtai užsiėmiau jau studijų metais. Visai kitokie laikai buvo. Dabar žmonės, jei turi tokį potraukį, lėšų ar rėmėjų, gali išsinuomoti bet kokią mašiną ir lenktyniauti. Anuomet automobilį lenktynėms reikėdavo paruošti garaže, tai buvo didelis darbas. Tie pasiekimai automobilizme buvo studijų metais. Man labai pasisekė, kad sutikau Gailutį Štelmoką ir mes kartu sportavome. Mes tada tapome ir Sovietų Sąjungos vicečempionais, ir Lietuvos. Tai yra komandinis dalykas. Paskui, kai grįžome į Klaipėdą, kol dirbau tuomečiame „Autobusų parke“, dar kažkiek sportavau, bet kai gimė sūnus, žmona pasakė, kad jau pakaks, taip tas sportavimas ir baigėsi.
– Sako, kad lemtingomis akimirkomis visas gyvenimas prabėga per akimirką. Ar yra jums tekę tokį dalyką patirti? Juk 2009-aisiais teko išgyventi baisią avariją, kai po eismo įvykio reanimacijos palatoje atsidūrė trys iš keturių „Klasco“ vadovų, tarp jų ir jūs.
– Ne, tada situacija buvo kitokia. Supratome, kad kažkas tuoj nutiks, kai vairuotojas pradėjo šaukti, kad negali sustabdyti automobilio. Priešakyje matėsi tiltas. Tikėtina, kad vairuotojas buvo prisnūdęs, o kai pabudo, nesusiorientavo, taip ir nuvažiavome nuo to tilto tiesiai į kapinaites.
– Tikrąja ta žodžio prasme?
– Tikrąja ta žodžio prasme. Ten tikrai yra senos kapinaitės. Matyt, tos kapinaitės „laukė“ mūsų, bet nutiko taip, kaip nutiko.
– Tai buvo vairuotojo klaida?
– Taip, vairuotojas buvo nuteistas. Aš atleidau jam, nekėliau jokių pretenzijų, bet vienas nukentėjusiųjų jas iškėlė. Buvo teismas ir pripažino vairuotojo kaltę. Nors iš pradžių po avarijos buvo pareikšta, kad kažkas nupjovė stabdžių žarneles.
Patirtis „Autobusų parke“
– Užsiminėte, kad dirbote „Autobusų parke“. Tuomet turbūt vyko garsusis darbuotojų streikas?
– Į „Autobusų parko“ Eksploatacijos skyrių atėjau dirbti po studijų, baigiau inžinieriaus-mechaniko specialybę Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Vilnius TECH). Tuomet po studijų negalėjai pasirinkti dirbti kur nori, būdavo paskyrimai. Turėjau galimybę rinktis dirbti įmonėje „Gargždų nafta“, M. Gorkio automobilių gamykloje (dabar Žemutinis Naugardas, Rusija – A. D.) arba Klaipėdos „Autobusų parke“. Pasirinkau Klaipėdą. Netrukus tapau Eksploatacijos skyriaus viršininku. Tos pareigos buvo labai sunkios, autobusų trūko, tuomet visuomeninis transportas buvo labai populiarus, čia buvo daug gamyklų, didelė ligoninė, kur dirbo daug žmonių, daugybė jų dirbo uoste ir visi naudojosi visuomeniniu transportu. Autobusų maršruto grafike būdavo nurodyta, tarkime, kad turi atvažiuoti 15 autobusų, o realiai atvažiuodavo tik aštuoni. Dirbant Eksploatacijos skyriuje, kiekvieną dieną turėdavau atsakinėti į skundus ir aiškintis, kodėl nėra autobusų. O streikas jau tuo metu vyko, pamenu, jie rinkdavosi po mano kabineto langais, lyg ir pats A. Brazauskas buvo atvažiavęs kalbėtis su streikuotojais ar kitas kažkoks labai svarbus žmogus iš Komunistų partijos Centro komiteto.
– Yra išlikę to meto KGB dokumentai dėl to „Klaipėdos autobusų parko“ vairuotojų streiko. Iš jų matyti, kad buvo ketinama susidoroti su streiko organizatoriais, kaip tuomet įprasta Sovietų Sąjungoje. Gal ką nors apie tai žinote?
– Taip, tuomet nemažai žmonių iš KGB sukinėjosi po administracines patalpas. Tas streikas buvo didelis pareiškimas prieš esamą santvarką. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad kažkas galėtų išdrįsti streikuoti. „Autobusų parke“ buvo labai stipri profsąjunga, vairuotojų buvo nepaprastai daug. Profsąjunga nuolat keldavo klausimus dėl darbo užmokesčio, dėl darbo laiko.
Ragavo dokininko duonos
– Kokia buvo jūsų pirma pažintis su Klaipėdos uostu?
– Prieš studijas institute teko padirbėti dokininku. Tada įstoti studijuoti į Mechaninės technologijos fakultetą buvo tas pats, kaip ir į Medicinos institutą. Prieš studijas keturis mėnesius padirbėjau dokininku.
– Dabar ir tada. Kuo skiriasi dokininko darbas?
– Skirtumas labai didelis. Tada buvo labai daug rankinio darbo. Brigadoje būdavo 20–25 darbuotojai. Tuo metu iš mechanizmų buvo kone tik portalinis kranas. Didžioji dalis krovinių buvo atgabenama maišuose. Maišai būdavo po 50 kg arba 70 kg. Tas kranas į triumą nuleisdavo milžinišką medinį padėklą ir dalis dokininkų turėdavo tuos maišus perkrauti rankomis ant to padėklo, kurį kranas paskui iškeldavo į krantą. Laivas buvo iškraunamas per 10–20 dienų. Dabar yra viskas mechanizuota, konteinerizuota. Pamainą atidirbti buvo labai sunku. Reikėjo labai daug fizinės jėgos ir ištvermės. Toje brigadoje buvau jauniausias, man sekėsi važinėti pakrovėju, brigadininkas mane skirdavo tuos iškeltus padėklus su kroviniu pervežti. Sunkiausia būdavo krauti cukraus žaliavą. Cukraus maišą jau reikėdavo krauti dviem žmonėms. Ta cukraus žaliava gliti, dvokia, apsivemti gali tame triume nuo tų kvapų. Ant plaštakų užsidėdavome tokius kablius ir tais „nagais“ imdavome tuos maišus. Pats nemaloniausias krovinys – žuvų miltai, jų kvapas – neįmanomai šlykštus, jais paskui dvokdavo rūbai. Dabar arba tų miltų nebekraunama uoste, arba jie supakuoti taip, kad neskleistų kvapo ir būtų galima iškrauti mechanizuotai. Sunku tada buvo dirbti, nors Klaipėdos uostas jau tada buvo vienas progresyviausių Sovietų Sąjungoje.
– O kaip jums tada atrodė tie užsienio laivai?
– Vakarų šalys mums buvo uždarytos, tad tie užsienio laivai buvo tarsi kitas pasaulis. Ten net kvapas buvo kitoks, kvepėjo vakarietiškomis cigaretėmis. Iškrovę laivą, eidavome pas kapitoną, kuris visada mus kuo nors apdovanodavo. Mums tai buvo kažkas ypatinga.
Išliko aistra technologijoms
– O paskui kada grįžote dirbti į uostą?
– 1999 m. buvo privatizuota „Klasco“, tada ir atėjau dirbti.
– Jūs „Klasco“ vadovavote Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) projektui. Sumanymas buvo truputį kitoks, nei dabar yra?
– Turbūt 2010 m. mane paskyrė SGD terminalo grupės vadovu. Pamenu tą dieną, kai į „Klasco“ buvo atvažiavusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bronislovas Lubys tada pasakė, kad jis gavo sutikimą statyti terminalą. Ir jis rimtai tuo užsiėmė, parengėme dokumentus, kaip tas terminalas turi atrodyti. Buvo svarstomi du variantai: arba laivas-saugykla, arba dujinis laivas, kuris atgabena dujas ir čia jas iškrauna. Viską buvo planuojama įrengti Tarptautinės perkėlos terminale, kuris vėliau buvo iškeltas į Centrinį terminalą. Buvo pajungta nemažai jėgų, kvalifikuotų žmonių, kurie tikrai tą dalyką išmanė. Plėtros planas buvo paskutinis dokumentas, kurį suderinę būtume gavę leidimą statyti. B. Lubio tuo metu mačiau nedidelę abejonę, jis svarstė, gal vertėtų išbandyti ir dar vieną variantą, kurį pamatėme Anglijoje. Tai buvo 2011 m. spalio pradžia, o po kelių savaičių jis mirė.
– B. Lubiui mirus, projektas sustojo?
– Tada dar ne. Pradžioje buvo atmestas Plėtros planas, reikėjo pataisyti. Jį pataisius, reikėjo derinti, ir, kaip bebūtų keista, planas buvo sustabdytas ir neleista vystyti toliau šitos institucijos, kurioje mes esame šiandien (Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija – KVJUD – A. D.). Buvo įvardinta, kad tai yra perteklinė veikla Klaipėdos uoste. Bet, kita vertus, suprantu, kad, B. Lubiui mirus, šį projektą įgyvendinti buvo nebeįmanoma. Kad jį įgyvendintų, reikėjo to užsispyrimo, jėgos, autoriteto, priešingu atveju, to padaryti buvo neįmanoma.
– Šiandien vadovaujate uostui, jis visiškai kitoks nei prieš kelis dešimtmečius, diegiate įvairių technologijų. Panašu, jums jos patinka – pernai per Jūros šventę šalia jūsų žingsniavo šuo-robotas. Kur jis yra dabar?
– Tai jau senas dalykas. Pernai iš Vilniaus atsivežėme tuos du šuniukus-robotus, bet nelabai pasisekė, jie negalėjo nueiti tokio ilgo kelio, vienas šuo „sustreikavo“, buvo pakeistas kitu, bet ir tas maršruto nebaigė. Šiemet turbūt būtų reikėję eiti eisenoje su kokiu nors humanoidu, bet buvo atvykę garbių svečių, o ir Jūros eisenos tema šiemet buvo kitokia, tad sumanymą atidėjome kitam kartui.