Atsivėrė pirmosios durys
28-erių A. Pudževytė yra kilusi iš Šilalės. Būdama 16-os įstojo į Klaipėdos technologijų mokymo centrą, kuriame studijavo interjero dizainą. Baigusi šią mokyklą išvyko į Balį, kur ir atsirado meilė kelionėms.
„Visada norėjau keliauti. Mokyklos laikais stengiausi kuo dažniau kur nors išvykti. Man atrodo, kad pasaulis yra didelis, tad kaip galima sėdėti vienoje vietoje? Būdama 19-os išvykau į Indoneziją, kur šiek tiek studijavau Indonezijos architektūrą. Tik ten atvykusi supratau, kad aš juk net angliškai nemoku kalbėti. Bet tai man buvo tarsi pirmosios durys į šį platų pasaulį – susipažinau su daugybe keliautojų, įdomių žmonių. Jie mane įkvėpė ir išmokė daug dalykų“, – pasakojo menininkė.
Namo – be navigacijos
Pirmojoje kelionėje toli nuo namų netrūko ir tam tikrų iššūkių.
„Balyje viskas buvo gerai tris mėnesius, bet paskutinį, ketvirtą mėnesį, mano telefoną tiesiog iš rankų pagrobė. Tuo metu buvau ant išsinuomoto motociklo. Kaip atsidūriau namie be navigacijos, net nežinau. Buvau 19-os, nežinojau, ką daryti, praradau visas banko korteles, turėjau jas užblokuoti ir kažkaip gauti grynųjų. Iki grįžimo į Lietuvą buvo likęs mėnuo. Dėl telefono nuėjau į policiją. Pareigūnai pasiteiravo, ar pavogė tik telefoną, ir pasakė, kad man labai pasisekė, nes galėjo sulaužyti koją ar net išprievartauti. Sėdėjau ir galvojau, kad gal man to telefono ne taip ir reikėjo. Aišku, jo ir neatgavau“, – pasakojo A. Pudževytė ir pridūrė, kad nelaimingas nutikimas nuo tolesnių kelionių tikrai neatgrasė.
Požiūrį pakeitė Megė
Kadangi į Balį mergina keliavo su vokiečių organizacija, ji pastebėjo, kad daugelis vokiečių ir austrų nevalgė mėsos, o kavinėse ir jai siūlydavo paragauti vegetariškų patiekalų.
„Atsimenu, užsisakiau misos sriubos su tofu sojos sūriu. O aš buvau pratusi valgyti vištieną, kiaulieną, šašlykus, cepelinus ir panašiai, tad žiūrint į tą sriubą be mėsos mane apėmė pyktis. Bet paragavau ir pasakiau, kad jeigu ir tapsiu vegetare, tai tikrai ne dėl gyvūnų“, – sakė A. Pudževytė.
Tačiau nutikus vienam įvykiui, ši nuomonė pasikeitė. Anot menininkės, kadangi tuo metu ji jau piešdavo freskas, keli draugai motyvavo savo meną išmainyti į paslaugą, kaip tai daro daugybė menininkų pasaulyje.
Būtent tada su A. Pudževyte susisiekė viena Balyje gyvenanti australų žurnalistė ir pasiūlė pagyventi pas ją dvi savaites viloje ir padekoruoti lauko sieną.
„Vila didelė, o ji tų gyvūnų labai daug turėjo: keturis šunis, dvi kates, vištą, kurios vardas buvo Megė, gaidį. Mano seneliai turėjo vištų ir aš niekada nebuvau paukščio glosčiusi, buvau pratusi, kad vištos bėga nuo manęs. Bet vieną dieną tapydama freską padariau pertraukėlę, atsisėdau ant laiptų ir pamačiau, kad ateina Megė. Ji buvo stora, prižiūrėta, sveika višta. Vaikštinėjo aplink mane, įmerkė savo skiauterę į mano dažus, vis artinosi prie manęs, tad pradėjau ją glostyti ir ji užmigo ant mano kelių. Nežinau, kaip apibūdinti, tiesiog atrodo, kad Dievas atsisėdo ant mano kelių, pagalvojau, kad jeigu nėra skirtumo tarp šuns ir vištos, tai kodėl aš tą vištą vis dar valgau. Nuo tos dienos negalėjau daugiau mėsos valgyti. Yra žmonių, kurie juokiasi iš šios istorijos ir sako, kad jeigu žuvis užmigs ant mano kelių, tai ir jos nevalgysiu“, – pasakojo A. Pudževytė.
Freskos – 32 šalyse
Šiuo metu menininkės freskos puošia 32 pasaulio šalis. Jos kūrinių galima rasti ir Klaipėdoje bei kituose Lietuvos miestuose. Be to, ji kuria ne tik freskas, bet ir paveikslus, iliustracijas.
Lietuvė taip pat akcentavo, kad kelionės į užsienį nėra nemokamos.
„Viskas vyksta taip: išsiunčiu daug laiškų įvairiems viešbučiams, prisistatau, kas esu, kokią turiu misiją ir kada būsiu konkrečiame mieste. Sudarome sandorį priklausomai nuo freskos dydžio. Tad, tarkime, galiu gyventi du mėnesius viešbutyje „viskas įskaičiuota“. Jeigu aš esu atvykusi trumpam, tariamės, kad freska nebūtų per didelė, o jos vertė būtų tokia pat, kaip ir apgyvendinimo. Pasaulyje daug žmonių tai daro, vieni viešbučiams siūlo fotografijų, vaizdo įrašų kūrimą, jogos pamokas. Menininkams tai puiki erdvė, nes jų kūrybą pamato daug žmonių“, – kalbėjo A. Pudževytė.
Sužavėjo Amerikos dangoraižiai
Menininkė trejus su puse metų gyveno Nyderlanduose, o prieš kelias savaites Roterdame pristatė savo darbų parodą, įkvėptą jūrinių motyvų. Jie atsispindi ir daugelyje kitų menininkės kūrinių.
Mergina taip pat yra keliavusi po Ispaniją, Italiją, Albaniją ir daugybę kitų Europos šalių. Kūryba nuvedė ir į Čikagą, kur tris mėnesius ji kūrė, mezgė naujus kontaktus.
Viešnagės metu ji taip pat sutiko nemažai tame mieste gyvenančių lietuvių, su kuriais užsimezgusios pažintys tapo dar viena svarbia kelionės dalimi.
„Nedaug kur Amerikoje buvau, tris mėnesius praleidau Čikagoje. Man viskas pasirodė kaip iš filmo, nes dangoraižių nebuvau mačiusi, tad man juos pamatyti buvo kažkas „vau“. Visada dėkoju likimui, kad esu iš mažo miestelio, nes jeigu būčiau iš kokio Niujorko, gal neįvertinčiau paprastų dalykų. O dabar esu iš provincijos, ten mūsų aukščiausias pastatas yra bažnyčia“, – šmaikštavo A. Pudževytė.
„Agentas“ pasisavino pinigus
Afrikoje A. Pudževytė praleido daugiau nei dvejus metus, keliavo po Tanzaniją, Zambiją, Malavį, Botsvaną, Zimbabvę, Namibiją ir Zanzibaro salas.
Gyvenimas įvairiose Afrikos šalyse taip pat buvo įdomus. Ten menininkė susipažino su vietiniais, matė laukinius Afrikos safario gyvūnus: dramblius, žirafas, krokodilus. Būta ne tik malonių akimirkų.
„Zambijoje ieškojome buto nuomai. Agentu prisistatęs žmogus mums aprodė butą, pasirašėme kontraktą, aš jam padaviau grynuosius, jis pasakė, kad raktą atveš kitą dieną, bet taip ir neatvežė. Po to, žinoma, paaiškėjo, kad jis joks ne agentas. Trijų mėnesių nuoma dingo akimirksniu. Bet ar dėl to turėčiau nekęsti šalies? Tikrai ne. Tiesiog mokausi iš savo klaidų. O pinigai sugrįžo labai įdomiu keliu. Zambijoje netikėtai sutikau savo draugą, kuriam kūriau fotosienelę, papasakojau jam viską, kas įvyko, ir jo šeima man padėjo“, – pasakojo lietuvė.
Afrikiečiai – išradingi
Būdama Tanzanijoje A. Pudževytė gavo klientą Zambijoje. Prieš kelionę iškilus problemų dėl vizos, vyras vienu skambučiu padėjo jas išspręsti.
Vėliau paaiškėjo, kad jis buvo įtakingas verslininkas, pažinojęs daugybę šalies politikų. Menininkė buvo pakviesta į jo šeimos vilą, kurioje nutapė freską.
„Kai gyvenau pietinėje Afrikos dalyje, pamačiau, kad vietiniai turi tam tikrų stereotipų apie mus. Suahilių kalboje vartojamas žodis „mzungu“ reiškia baltaodį ar užsienietį. Šis terminas dažniausiai vartojamas Kenijoje, Tanzanijoje, Ugandoje, Malavyje ir Ruandoje. Jie mano, kad jeigu esi baltaodis, tai turi begalę pinigų, nors vaikštai su šlepetėmis ir šortais taip, kaip jie. Apskritai po Europos esą yra tik rojus“, – pasakojo A. Pudževytė.
Lietuvę nustebino ir vietos maisto tradicijos – prie Zambezi upės kai kurios gentys valgo didžiuosius vėžlius.
„Kur tik esu gyvenusi, niekada nemačiau, kad žmonės visiškai neturėtų ko valgyti. Sakyčiau, kad jie yra kūrybingi. Kai savanoriavau Tanzanijoje, gyvenau studentų namuose, tai nesuprasdavau, kaip galima turėti penkias riekes duonos ir pamaitinti 10–11 žmonių“, – dalijosi A. Pudževytė.
„Turiu keliautojo širdį“
Praėjusį rugsėjį A. Pudževytė persikėlė į Maroke esantį Tamraght miestelį, kur oficialiai įsikūrė. Apskritai Maroke ji jau yra aplankiusi apie 30 miestų ir kaimų.
„Tiesiog turiu keliautojo širdį ir man visada reikia plačių jūrų, plataus pasaulio“, – neabejojo menininkė.
Išvykti į Maroką ji nusprendė netikėtai. Kadangi gimtadienis – vasario mėnesį, kai už lango įprastai būna šlapdriba ir sniegas, nusprendė ieškoti šalies, kurioje lepintų saulė.
„Tąkart radau pigius bilietus į Marakešą, tad nusprendžiau išvykti. Apie Maroką buvau girdėjusi daug gražių dalykų. Susiradau porą klientų ir per dešimt dienų Maroke nutapiau keturias freskas. Man labai patiko kultūra. Užtruko šešis kartus aplankyti šalį ir septintą kartą nusprendžiau pasilikti“, – sakė A. Pudževytė.
Lėktuvas – tarsi autobusas
Šiuo metu lietuvė Maroke ieško kūrybinių projektų ir organizuoja stovyklas čia atvykstantiems lietuviams. Jie gali užsiimti kūryba ir išmokti plaukti banglente.
„Man lėktuvas tapo kaip autobusas. Jau nebesureikšminu, nes kažkaip reikia pasiekti savo kryptį. Kalbant apie Maroką, manau, kad jeigu atveri savo širdį, esi smalsus, tai gali užmegzti nuostabius ryšius. Marokiečiai yra paprasti žmonės, turi gerą atmintį, labai gerai atsiliepia apie Lietuvą. Nebeturiu jokių stereotipų, turiu vietinių draugų. Kai mano mama buvo atvykusi į Maroką, jai labiausiai įsiminė ne muziejai ar galerijos, bet pažintys su žmonėmis, nes būtent tada ji sužinojo daugiau apie kultūrą: kaip valgyti tradicinę duoną, kaip pilama arbata. Tai kasdieniai dalykai, kurių neperskaitysi internete ar muziejuje“, – pastebėjo A. Pudževytė.
„Pasaulyje yra grožio“
A. Pudževytė pasakojo, kad Maroke ją ypač žavi vietinių svetingumas ir gebėjimas dalytis.
Anot jos, arbatos ir cukraus yra kiekvieno, net ir skurdžiausiai gyvenančio marokiečio namuose, o užsukus į bet kurią šeimą svečiui visada atsiras papildoma lėkštė. Pasak menininkės, marokiečiai garsėja kaip puikūs kulinarai.
Kelionėse sutiktų žmonių istorijos, skirtingos kultūros ir patirtys neišvengiamai palieka pėdsaką ir pačios menininkės kūryboje.
„Kiekviena freska turi tam tikrą savo žinutę, priklausomai nuo temos, kurią tapau, arba nuo vietovės. Bet pagrindinė mano misija – priversti žmones šiek tiek stabtelėti ir pastebėti, kad pasaulyje vis dar yra grožio. Pažiūrėti į tą freską, pakelti akis ir nenustoti siekti savo tikslų. Juk nieko nėra neįmanomo“, – neabejojo A. Pudževytė.
Naujausi komentarai