Tvarumas – tik iliuzija
Apie cheminių ginklų poveikį daugiausiai žinių turinti Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimų departamento direktorė Galina Garnaga-Budrė tikino, kad Baltijos jūroje yra paskandinta apie 15 tūkst. tonų cheminio ginklo.
„Tas kiekis nėra tikslus, nes ne visa informacija buvo archyvuota. Dabar atliekami tyrimai, kurie parodė, kad yra naujų vietų, kur aptinkama cheminio ginklo, taigi tie kiekiai gali būti didesni“, – teigė G. Garnaga-Budrė.
Mokslininkės teigimu, sprendimas laidoti cheminį ginklą jūros dugne buvo blogas.
Galbūt tuo metu tai atrodė geriausia išeitis, nes kaip nors reikėjo atsikratyti karo metu sukauptos ir nepanaudotos cheminės amunicijos.
Tačiau iš aplinkos taršalai niekur nedingsta.
Todėl jau ne vieną dešimtmetį Baltijos regiono šalių mokslininkai atlieka tyrimus, vertina jūros būklę, planuoja, kaip pašalinti cheminį ginklą iš Baltijos dugno.
Tad pakrantės tvarumas iš esmės yra trapi iliuzija, o vertinant geopolitinį kontekstą, gali būti ir dar blogiau.
Rizika nėra menka
Rizika, jog iš Baltijos jūros dugno „ištrūks“ cheminiai ginklai, vis didėja.
Kai kur talpyklos su chemikalais yra gana tvarkingai sudėtos senuose nuskandintuose laivuose, o kai kur – tiesiog išmėtytos po jūros dugną.
Daugiausia į jūrą nugulė iprito, kitaip vadinamo garstyčių dujomis.
Apie trečdalį tokių ginklų sudaro kitos medžiagos – klarkas I ir klarkas II, adamsitas, luizitas, jos turi nuodingojo arseno.
Žudantys ginklai Baltijoje palaidoti prie Bornholmo salos (maždaug 100 m gylyje) ir Gotlando įduboje (apie 100–120 m gylyje).
Dalis taip užterštos teritorijos patenka ir į Lietuvos ekonominę zoną.
Dugne guli dėžės ir statinės, kurias kariškiai tiesiog išmetė per laivo bortą, todėl šie objektai pasklido didesnėje teritorijoje.
Netoli Gotlando gali būti apie 10 tonų amunicijos, prie Bornholmo – apie 35 tonos.
„Įvertinome, kad nuplovimo į krantą tikimybė yra labai maža, nes srovės tose vietose yra nestiprios, ir gylis gana didelis, tačiau rizika išlieka, vykdant įvairias veiklas jūroje. Būna vienas du incidentai per metus, kai cheminį ginklą tinklais pagauna žvejai arba vykdant kitą veiklą, pavyzdžiui, statant vėjo jėgaines“, – vardijo G. Garnaga-Budrė.
Ne gintaras, o fosforas
Lietuvos pajūryje randama ir pavojingo žmonių sveikatai baltojo fosforo gabalėlių.
Ši medžiaga yra karo ar vėlesniais laikais jūroje vykdytų karinių pratybų ginkluotės likučiai.
Neskaidrūs, gelsvi gabaliukai gali suklaidinti paplūdimiuose gintarus renkančius žmones, todėl patartina gintarus berti ne į kišenę, o dėti į dėžutę ir leisti jiems pradžiūti, nes kontaktuodamas su oru fosforas gali sužeisti pačius gintaro rinkėjus.
Pastarąjį kartą tyrimus dėl cheminio ginklo ir nuo karo likusių sprogmenų Baltijos jūroje Lietuvos mokslininkai atliko pernai.
Rezultatai parodė, kad Lietuvos vandenyse cheminis ginklas kol kas nėra labai didelė problema.
„Pernai mes vėl apsilankėme toje vietoje. Gera žinia, kad neaptikome tų medžiagų koncentracijų. Pablogėjimo nėra, bet nereiškia, kad nėra problemos. Ta teritorija yra didelė, mes tyrėme tik tam tikrose vietose. Ėmėme vandens ir dugno nuosėdų mėginius ne tik dėl cheminio ginklo, bet ir kitos amunicijos, nes povandeninės bombos ir minos taip pat toksiškos aplinkai“, – teigė G. Garnaga-Budrė.
Metų klausimas, kada mes gyvensime prie supuvusio kiaušinio kvapu dvelkiančios srutų duobės.
Chemikalai ir sprogmenys
Kas nutiktų, jei vienu metu suirtų visos talpyklos ir jose esantis cheminis ginklas pasklistų vandenyje?
Mokslininkė mano, kad to turbūt nenutiks, nes talpyklos nuskandintos labai giliai, temperatūra ten žema, deguonies koncentracija maža, o srovės silpnos.
Todėl cheminių medžiagų irimo procesas vyksta labai lėtai. Jos gali būti kietos būsenos ir jų patekimas į aplinką yra lėtas.
Būtų pavojingiausia, jei cheminis ginklas būtų ištrauktas iš vandens.
Klaipėdos mokslininkai ėmė grunto mėginius Lietuvos zonoje netoli cheminio ginklo laidojimo vietų, o kitų šalių mokslininkai tyrė žuvis, sugautas skirtingose Baltijos jūros vietose.
Žuvyse buvo fiksuota cheminių medžiagų skaidymosi produktų.
„Gera žinia, kad kituose rajonuose, toliau nuo cheminio ginklo palaidojimo vietų, cheminių medžiagų koncentracijos žuvyse nebuvo aptikta. Yra draudžiama gaudyti žuvis tuose rajonuose. Jei žvejai laikosi tų draudimų, tai tikėtina, kad viskas gerai“, – vylėsi G. Garnaga-Budrė.
Šios vietos yra pažymėtos jūrlapiuose ir gerai žinomos. Ten žvejybos laivams draudžiama naudoti priedugninį tralą ar mesti inkarą, nes į dugną nuleistos vaizdo kameros parodė, kad kai kurios metalinės statinės yra prakiurusios, į aplinką jau sklinda chemikalai.
Ne ką mažesnė bėda – sprogmenų keliamas pavojus.
Pasirodo, net ir nesprogę jie yra toksiški, o sprogdinant radimo vietoje sukeliama dvejopa tarša.
Sprogimų metu pakeliamos dugno nuosėdos, kuriose gali būti cheminių teršalų.
Palikti dugne sprogmenis taip pat labai pavojinga, nes jūroje žmonių veikla – labai aktyvi.
Kas tręšia vandenis?
Tačiau ir be cheminio ginklo Baltijos ekologinė būklė gana sudėtinga.
Tobulėjant cheminės taršos tyrimų technologijoms, sužinoma apie daugiau taršos rūšių.
Viena jų – tarša sunkiaisiais metalais – truputį mažėja.
Sunkiųjų metalų koncentracija Baltijos jūroje vienaip ar kitaip mažėja, bet tam tikru būdu gyvuosiuose organizmuose ji keliauja per maisto grandinę ir mus pasiekia.
Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcijos ekologas Erlandas Paplauskis teigė, kad tai, kas mūsų nenunuodija iš karto, nereiškia, kad nėra nuodai.
Dešimt valstybių, esančių aplink Baltijos jūrą, yra stipriai išsivysčiusios, ir vis vien per nuotekų tinklus dalis teršalų vis tiek atiteka į jūrą.
Jie per ekosistemas patenka į gyvuosius organizmus ir galiausiai pasiekia mūsų stalą.
Ekologas ypač kritiškai vertina žemdirbių požiūrį į aplink supančią gamtą.
„Tai susiję ne su sunkiaisiais metalais, bet su tais „geraisiais“ neretai protestuojančiais ūkininkais, kurie rengė mitingus Vilniuje dėl to, kad jiems neleidžia pilti trąšų arčiau nei 5 metrus prie vandens telkinių“, – pastebėjo E. Paplauskis.
Jo teigimu, Lietuvos ūkininkai siekė, kad ta apsaugos zona būtų dar labiau sumažinta ir viskas – dėl pelno, nes du trečdaliai Lietuvoje užauginamų grūdų yra skirti eksportui.
„Rezultatas yra tas, kad kasmet tūkstantis, gal du tūkstančiai vagonų trąšų patenka į Baltijos jūrą. Tai yra Baltijos jūros tręšimas. Tai gerai, ar blogai? Iš esmės ekosistema prie biogenų galėtų prisitaikyti. Tai yra augmenijos maitinimas. Tręšiame Baltijos jūrą. Tik tiek, kad Baltijos jūroje neauga kviečiai, neauga net ir nendrės, visą žaliąją masę, kuri gali įsisavinti trąšas, sudaro dumbliai“, – kalbėjo E. Paplauskis.
Todėl Baltija žydi, tačiau visi tie dumbliai kada nors baigia savo gyvenimą ir miršta, kaip ir visi gyvieji organizmai.
Ilgainiui jie turi supūti, o tam reikia deguonies.
Dumbliai pūdami naudoja deguonį iš jūros gelmių.
Kai gelmėse nelieka deguonies, bakterijų dėka gaminasi sieros vandenilis, kurio kvapas primena supuvusio kiaušinio smarvę.
Tuomet jūros dugne nelieka ir gyvybės.
Ekologas teigė, kad tokios negyvosios zonos Baltijoje jau šiandien sudaro Lietuvos teritorijos dydžio plotą ir jos nuolat didėja.
„Tai yra laiko klausimas, jeigu niekas nesikeis ir ūkininkai toliau pils trąšas, protestuos bei reikalaus toliau žudyti Baltijos jūrą, o mūsų valdžios neatsilaikys (nes juk – rinkėjai), metų klausimas, kada mes gyvensime prie supuvusio kiaušinio kvapu dvelkiančios srutų duobės“, – neatmeta tikimybės E. Paplauskis.
Vaistų likučiai gamtoje
Tai dar ne viskas. Dabar aptinkama vis daugiau naujos kartos teršalų, kurie dažniausiai fiksuojami itin mažomis koncentracijomis, o juos fiksuoti reikia itin tikslių prietaisų.
Kelerius pastaruosius metus mokslininkai aktyviau tiria vaistų likučius aplinkoje ir jau ne kartą skelbė, kad didžioji dalis vaistinių preparatų į ją patenka iš žmonių organizmų.
Tai yra, jie ne išmetami, o iš mūsų organizmų per kanalizaciją ir tolimesnius kelius patenka į jūrą.
„Pastaraisiais metais mes fokusuojamės į inovatyvius tyrimus, konkrečiai – mūsų tyrimai yra susiję su mikroteršalų tyrimais, tai yra tie teršalai, kurie gamtinėje aplinkoje sutinkami ypač mažomis koncentracijomis. Vienas pavyzdžių – vaistų likučiai arba farmacinės medžiagos, ką mes vartojame kasdien. Paaiškėjo, kad tai yra viena opiausių pastarųjų metų problemų, apie kurią buvo itin mažai kalbama“, – akcentavo Klaipėdos universiteto Jūrinių tyrimų instituto mokslininkas Sergejus Suzdalevas.
Mokslininko teigimu, tie tyrimai rodo, kad aplinkoje tų vaistų likučių yra apstu. Ką jie reiškia gamtai?
„Šiuo metu mes negalime labai drąsiai teigti apie kažkokią katastrofą, kuri galėtų nutikti po metų ar kelerių, tačiau pirmieji tyrimai rodo tam tikrą neigiamą vaistų poveikį aplinkai, joje gyvenančiai faunai, rodo, kad pasikeičia žuvų elgsena, net pastebimi lytiniai sutrikimai būtent žuvyse arba moliuskuose“, – teigė S. Suzdalevas.
Baltijos jūra užteršta kur kas labiau, nei įmanoma įsivaizduoti ir, jei ji nebus išvalyta, anot mokslininkų, perspektyva gana liūdna. Ji gali tapti tiesiog negyva, pavojinga žmonių sveikatai ir tuo pat metu nepalankia regionų verslams bei turizmui.
Naujausi komentarai