Pabandė ir patiko
Aštuoni taiklūs šūviai iš dešimties. Tiek jų užteko, kad šešiolikmetis Rojus Užukauskas susidomėtų šaudymu. Tiesa, tą dieną vaikinas nė neįtarė, kad po trejų metų šis spontaniškas bandymas atves jį ant pasaulio čempionato prizininkų pakylos.
„Pabandom?“ – mudviejų pokalbio pradžioje Rojus prisiminė viešnagę pas tėčio draugą ir pirmuosius sėkmingus šūvius pirtyje. To užteko, kad smalsumas virstų rimtesniu užsiėmimu. Netrukus prasidėjo treniruotės, o pirmasis treneris Simas Silvestravičius vaikiną užrašė ir į pirmąsias varžybas Marijampolėje.
„Labai gerai atsimenu, kad buvo 100 taikinių – keturios aikštelės po 25. Pirmose trijose aikštelėse gerai sekėsi, o paskutinėje nervinausi ir nepavyko“, – varžybų adrenaliną, kurį tąkart pajuto, Rojus prisiminė kaip vieną iš dalykų, paskatinusių susidomėti šiuo sportu.
Įdomiausia, kad šaudymo iš pradžių net nebuvo jo planuose. Priešingai nei studijų pasirinkimo. Jau nuo dešimtos klasės Rojus žinojo, kad studijuos finansus – matematika jam sekėsi gerai, todėl pasirinkimas buvo apgalvotas.
„Turėjau tik planą A, jokio plano B. Buvau užtikrintas, kad tikrai įstosiu“, – ISM Vadybos ir ekonomikos universitete finansų studijas pirmakursis įvardijo savo pagrindiniu keliu, o šaudymą – aistra, atvedusia į rimtas pergales.
Pernai Rojus laimėjo „Grand Prix“ Kipre, o šiemet pasiekė kol kas didžiausią karjeros rezultatą – pasaulio čempionate iškovojo bronzą jaunimo kategorijoje.
Trečias pasaulyje
Rojus šaudo FITASC „Compak Sporting“ rungtyje – tai viena iš šaudymo į skriejančius taikinius rūšių. Į specialiais aparatais paleidžiamus trapius, iš ekologiškos medžiagos pagamintus taikinius šaudoma lygiavamzdžiu šautuvu, užtaisytu smulkiais šratais.
„Aš pasirinkau neolimpinę rungtį – „Compak Sporting“. Čia šaudoma į skirtingomis trajektorijomis skriejančius taikinius“, – Rojus trumpai paaiškino, kaip viskas vyksta.
„Compak Sporting“ aikštelėje penkios šaudymo vietos išdėstytos vienoje linijoje, maždaug 3–5 m atstumu. Aplink jas įrengtos šešios taikinius paleidžiančios mašinėlės. Taikiniai skrieja skirtingomis trajektorijomis, todėl sportininkas turi greitai reaguoti ir įvertinti, iš kur ir kokiu kampu pasirodys kitas taikinys.
Šioje rungtyje Rojui šiemet teko išbandyti save ir pasaulio čempionate. Keturias dienas iš eilės stipriausi jaunimo kategorijos šauliai varžėsi dėl vietos tarp geriausiųjų. Per jas reikėjo numušti 200 taikinių – po pusšimtį kasdien.
„Buvo +40 °C karščio, o reikėjo stovėti keturias dienas su ginklu, kuris nėra lengvas, ir dar šaudyti“, – Rojus pabrėžė, kad užsiimant šia sporto šaka svarbu ne tik tikslumas – būtina ir fizinė ištvermė, kuri didinama sporto salėje.
Po keturių dienų lietuvis 189 kartą pataikė, aplenkė daugiau nei 70 jaunimo kategorijos varžovų ir pelnė čempionato bronzą. Pirmąsias dvi vietas jaunimo kategorijoje užėmė italai Mattia Degliantoni, numušęs 191 taikinį, ir Samuelis Ligi – 190. Beje, sėkmingai pasirodė ne tik Rojus.
Lietuvos vyrų rinktinė: Žygimantas Šimaitis, Simas Petraitis ir Tomas Momkus – tarp 24 komandų užėmė dešimtąją vietą. Iš viso Lietuvos delegaciją sudarė aštuoniolika šaulių.
Šaudymo technikų yra įvairių. Svarbiausia čia – psichologija.
Šūvis prasideda galvoje
„Be jo nebūčiau tiek pasiekęs...“ – kalbėdamas apie didžiausią savo sportinio kelio lūžį, Rojus dėkojo treneriui iš Latvijos Arniui Romanui. Susipažinęs su juo devyniolikmetis pradėjo rimčiau dirbti ne tik mokydamasis technikos, bet ir su tuo, kas šaudymo sporte svarbiausia, – psichologija.
Šis sportas, anot šaulio, kitoks nei komandinis – jame nėra kasdienių treniruočių su visa grupe, o didžiąją laiko dalį jis šaudo vienas.
„Esu dėkingas savo tėčiui, kad man padeda. Kartu su juo važiuojame ir į varžybas“, – jei po jų kyla klausimų, Rojus vyksta pas trenerį į Latviją arba, atvirkščiai, treneris pas jį. Vis dėlto vien tik technikos, Rojaus teigimu, neužtenka. Geram šauliui reikia kur kas daugiau.
„Šaudymo technikų yra įvairių. Svarbiausia – psichologija. Kai nepataikai, negali pradėti nervintis. Turi išlikti ramus ir susikaupti“, – Rojus įvardijo pagrindinę šaulio savybę. Koncentracija ypač svarbi varžybose, kai vienas netikslus šūvis gali kainuoti ne tik vietą, bet ir medalį. Būtent tai Rojus patyrė ir pasaulio čempionate. Po keturių dienų varžybų, per kurias reikėjo numušti 200 skriejančių taikinių, kartu su ispanu Francisco Rosa Ponce jis surinko vienodą taškų skaičių, todėl abiem šauliams teko šaudyti pakartotinai.
„Tiesiog susikaupiau. Atsiribojau nuo visko aplink ir padariau savo darbą“, – apie lemiamą momentą pasakojo šaulys.
Kovoje dėl bronzos lietuvis pataikė 24 iš 25 taikinių, varžovas – 22. Keliolika sekundžių ir tapo momentu, kai psichologija buvo ne mažiau svarbi nei technika. Padeda Rojui ir dar viena detalė – ausinės, visiškai pašalinančios aplinkos garsus.
„Anksčiau turėjau tokias, kad nesigirdėdavo šūvio garsas, bet ne aplinkos garsai. Tai mane blaškė. Su dabartinėmis girdžiu tik mintis ir savo širdies plakimą“, – savo būseną prieš šūvį bandė perteikti Rojus.
Tokio susikaupimo, jo teigimu, galima išmokti. Kaip ir taiklumo, kuris ateina su patirtimi, – kuo daugiau treniruojiesi, tuo geriau išmoksti kontroliuoti ne tik šūvį, bet ir savo mintis. Pradžioje progresas būna greitas, tačiau vėliau kiekvienas pataikytas taikinys tampa vis svarbesnis – nuo nulio iki 90 rezultatą pasiekti gana lengva, o paskui net vienas taiklus šūvis per metus gali būti didelis žingsnis į priekį.
Bronza – ne finišas
Pasaulio čempionato bronza Rojui svarbi ne tik kaip medalis. Ji tapo įrodymu, kad vos trejus metus šaudantis lietuvis gali konkuruoti su pasaulinio lygio sportininkais.
„Trečia vieta pasaulyje mane motyvuoja. Matau, kad galiu konkuruoti su kitais sportininkais, kurie šioje srityje dirba dešimt metų ar dar ilgiau ir turi savo asmenines šaudyklas, – ambicijų kilti aukščiau neslėpė Rojus. – Laimėtojas ar prizininkas esi tol, kol stovi ant pakylos, o nulipęs dirbi toliau. Tą ir darysiu.“
Paklaustas, ar Lietuvoje sudarytos sąlygos siekti sportinių aukštumų, devyniolikmetis ilgai nedelsė atsakyti. Galimybių čia esą tikrai nemažai. Šaudyklos įrengtos ne tik didmiesčiuose, todėl treniruotis galima ir gyvenant toliau nuo didžiųjų miestų.
„Esu dėkingas „Ehunt“ šaudymo centrui ir direktoriui Rokui Zabielai. Tai geriausia vieta šalyje treniruotis, o aikštelių šildymas žiemą turėtų dar labiau pagerinti sąlygas“, – pabrėžė Rojus.
Vis dėlto su šiltesnių kraštų sportininkais, šaulio manymu, lietuviams sunku konkuruoti.
„Nepalyginsi su kokiu Kipru, kur daug gerų šaulių, daug šaudyklų ir klimatas kitas“, – dėl to, sportininko teigimu, nemažai šaulių šaltuoju metų laiku treniruotis vyksta į užsienį. Pačiam Rojui tokios išvykos taip pat tampa svarbia pasiruošimo dalimi – kitokia aplinka leidžia daugiau laiko skirti treniruotėms ir pasiruošti varžyboms.
Po šūvio – vėl iš naujo
Profesionalaus sportininko kasdienybė – ne tik treniruotės ir varžybos. Pasirinkus šaudymo sportą svarbu ne tik tai, kiek laiko praleidi aikštelėje, bet ir kaip išnaudoji laiką už jos ribų. Poilsis, koncentracija ir gebėjimas tinkamai pasiruošti startui tampa neatsiejama pasiruošimo dalimi.
„Prieš pasaulio čempionatą dieną į rankas šautuvo neėmiau. Prieš svarbiausius startus reikia ne tik treniruotis, bet ir ilsėtis. Tai padeda išsaugoti jėgas, koncentraciją“, – salė Rojus, po trumpo atokvėpio vėl planuojantis nerti į įprastą rutiną.
Šaulio laukia kitų metų varžybos, o ir šiaip snausti nevalia – konkurencija auga.
„Kai atėjau, tokio lygio tikrai nebuvo, o dabar yra su kuo pakonkuruoti“, – šyptelėjo jis.
Nors šauliai už aikštelės ribų bendrauja, yra bičiuliai ir vieni kitus pažįsta, varžybų metu santykiai pasikeičia. Kiekvienas šaudydamas nori pasirodyti kuo geriau, aplenkti varžovą ir pasiekti savo geriausią rezultatą.
„Sportininkas nori laimėti. Juk dėl to ir dirbame“, – Rojus rėžė be užuolankų. Todėl konkurencija, jo manymu, yra ne tik neišvengiama, bet ir reikalinga, – būtent ji neleidžia sustoti ir skatina toliau gerinti rezultatą.
Pasaulio čempionato bronza šią vasarą parodė, kad Rojus jau gali varžytis aukščiausiu lygiu. Tačiau kartu tai tik dar labiau pakėlė kartelę jam pačiam. Kitąmet – paskutiniai metai jaunių kategorijoje, Europos ir pasaulio čempionatai, o iki jų – dar daugybė treniruočių ir varžybų.
Naujausi komentarai