Ši grupė veikia Nemuno gatvėje, Kaune, o savaitgalį ji minėjo penkerių metų veiklos jubiliejų.
Kol rinkosi dalyviai ir svečiai, žurnalistus pasitikęs grupės narys pasidalijo asmenine patirtimi. Vėliau visiems apie savo sveikimo kelią pasakojo dvi moterys. Kodėl? Svarbu parodyti, kad žmogus, praradęs viltį, gali atrasti kelią į sveikimą. Sveikimas suprantamas kaip nuolatinis procesas, todėl bendruomenės susirinkimai ir tarnystė kitiems išlieka svarbia kasdienio gyvenimo dalimi net ir po daugelio blaivybės metų.
Renginio dalyviai kalbėjo apie vieną dažniausiai visuomenėje pasitaikančių klaidingų įsitikinimų – kad alkoholizmas yra tik valios trūkumas. Ilgametė jų patirtis rodo priešingai. Alkoholizmas yra liga, todėl vien valios pastangų dažnai nepakanka. Žmogus gali nuoširdžiai norėti nebegerti, tačiau liga verčia jį sugrįžti prie alkoholio. Būtent todėl tokį svarbus bendruomenės vaidmuo, tarpusavio pagalba ir nuoseklus sveikimo kelias.
Kalbėdami apie sveikimo kelią, bendruomenės nariai pabrėžė, kad didžiausi pokyčiai prasideda, kai žmogus nustoja gyventi vien savo rūpesčiais ir pradeda galvoti, kuo gali būti naudingas kitam. Pasak jų, pagalba kitam alkoholikui tampa viena svarbiausių sąlygų siekiant savo paties blaivybės.
– Ko reikia žmogui, kuris nusprendė ateiti į AA susirinkimus? Ar reikia iš anksto registruotis? Ar užtenka vien noro pasveikti ir ką nors pakeisti? – pasiteiravome AA grupės nario Žilvino.
– Dažniausiai žmonės ateina ne norėdami visai nebegerti, o išmokti gerti atseit normaliai. Bent jau man taip buvo. Norėjosi išgerti su draugais, bet neprisidaryti bėdų: nesusitikti su policija, nesusimušti, nepridaryti kvailysčių. Daugelis dar turi vilties, kad gal kaip nors pavyks gerti saikingai.
Būtent šią iliuziją programa ir padeda sugriauti. Mūsų grupėje naujokams dažnai sakoma: jei dar abejoji, ar esi alkoholikas, pabandyk dar kartą išgerti ir būk visiškai sąžiningas su savimi. Tada pats pamatysi atsakymą.
Žmonės kartais atkrinta ir po ilgesnio blaivybės laiko. Jeigu nėra visiško suvokimo, kad pats negali atsispirti pirmai taurei, labai sunku sveikti. Pas mus yra posakis: „Nekelk pirmos.“ Jeigu aš būčiau žinojęs, kaip nepakelti pirmos taurės, prie AA nebūčiau prisijungęs.
– Visos bėdos prasideda nuo pirmo gurkšnio alkoholio?
– Aš seniai žinojau, kad visos mano problemos prasideda nuo pirmo bokalo ar pirmos taurelės. Problema buvo ne tai suprasti, o tai, kad nežinojau, kaip tos taurelės nepakelti. Būdavo, prisigeriu iki tokios būsenos, kad daugiau nebenoriu net žiūrėti į alkoholį. Galvoju – viskas, gana. Praeina kelios valandos, pasijuntu šiek tiek geriau, kažkas paskambina ir protas jau pradeda kalbėti: „Ko čia kankinsiesi? Truputį išgersi – bus lengviau.“ Taip viskas prasideda iš naujo.
Todėl sakome, kad tai ne tik fizinė, bet ir psichikos liga. Kaip rašoma AA literatūroje, alkoholiko organizmas į alkoholį reaguoja kitaip – tai tarsi alerginė reakcija.
Net mano draugai, su kuriais gerdavau, bet kurie nebuvo alkoholikai, nesuprasdavo. Jie sakydavo: „Kaip tu negali sustoti? Mes dvi dienas pagėrėme, rytoj reikia važiuoti namo, ir viskas.“ Aš negalėdavau. Man reikėdavo tęsti.
Todėl pirmiausia turėjau pripažinti savo bejėgiškumą prieš tą pirmą taurę. Tik tada galėjau pradėti ką nors keisti.
– Kokį kelią nuėjote, kol sau tai pripažinote?
– Iš pradžių tiesiog klausydavausi kitų žmonių istorijų. Pamačiau, kad yra išeitis. Iki tol galvojau, kad blaivybė – kančia. Man atrodė, kad visi blaivūs žmonės tiesiog kenčia taip, kaip kentėdavau aš: piktas, įsitempęs, kupinas baimės ir nerimo. Atrodė, kad tik išgėrus pasaulis tampa pakeliamas.
Tačiau paaiškėjo, kad Dvylikos žingsnių programa – visai apie ką kita. Ji moko pripažinti, kad pats savęs nebesuvaldau ir kad yra aukštesnė jėga, kuria galiu pasitikėti. Trečiajame žingsnyje sakoma, kad savo valią ir gyvenimą patikime Dievui, kaip kiekvienas jį suprantame.
Svarbu suprasti, kad AA nekalba apie konkretų religinį Dievą. Kiekvienas žmogus tai supranta savaip. Svarbiausia – atrasti tai, kuo gali pasitikėti. Klausydamasis kitų žmonių istorijų supratau, kad toks ryšys – labai asmeniškas. Reikia žinoti, į ką kreiptis, kai tampa sunku, turėti tikėjimą, nes be jo labai sunku žengti ir kitus programos žingsnius.
– Minėjote nuoskaudas gyvenime.
– Ketvirtasis žingsnis – išsami savo sąžinės sąskaita. Tai viso gyvenimo peržiūra, pradedant vaikyste. Pirmiausia mokomės įvardyti nuoskaudas ir apmaudą – tuos jausmus, kai nuolat galvoji: „Kaip jis galėjo taip pasielgti?“ Vėliau nagrinėjame savo baimes, santykius, seksualinį elgesį ir visą gyvenimą vertiname jau iš dabartinės perspektyvos.
Pvz., pats supratau, kad santykius su moterimis pradėdavau ne nuo bendravimo, o iš karto nuo santykių, todėl tie santykiai dažniausiai ir neišsilaikydavo. Tik vėliau suvokiau, kad pirmiausia reikia išmokti pažinti žmogų.
Kai pradėjau dirbti su savimi, supratau, kad nors man buvo 42-eji, daug kur elgiausi labai vaikiškai. Turėjau savo įsivaizdavimą apie gyvenimą, bet paprasti žmogiški santykiai neveikė.
Klausydamasis kitų matai, kad jie iš tiesų keičiasi. Matai, kad jie laimingi ne tik susirinkimuose, bet ir gyvenime.
– Tada tos kančios nebelieka?
– Man noras gerti dingo maždaug po trijų mėnesių. Tiesiog vieną dieną pajutau, kad nebenoriu gerti. Fiziškai nebejaučiau jokio potraukio.
Pradžioje, kaip ir rekomenduojama, vengdavau vietų, kuriose gerdavau. Tačiau po Dvylikos žingsnių programos tokių problemų nebeliko. Dabar galiu dalyvauti furšetuose, banketuose, kai siūlo šampano ar viskio, ir jaučiuosi visiškai ramiai. Neturiu nei poreikio, nei noro gerti.
Tačiau matau žmonių, kurie nedirba su savimi. Jie ir po dvidešimties metų vis dar jaučia norą išgerti. Jie tiesiog bijo, stengiasi save saugoti, vengia tam tikrų situacijų. Gyvenimo kokybė tada visai kitokia.
Mes sakome, kad joks kitas žmogus negali manęs sulaikyti nuo pirmos taurės. Ta apsauga turi ateiti iš aukščiau. Todėl man svarbu tikėti, kad yra kažkas daugiau už mane.
Dirbdamas su globėju ir skaitydamas Didžiąją knygą pradėjau matyti, kad visas mano gyvenimas tarsi buvo vedimas. Net situacijos, kurios anuomet atrodė pačios baisiausios, ilgainiui pasirodė turėjusios prasmę ir atvedusios mane ten, kur esu šiandien. Supranti, kad daugelis dalykų įvyko taip, kaip turėjo įvykti, ir kad nėra nepataisomų klaidų.
Paskui ateina sąžinės sąskaita. Su globėju kalbi apie tai, ką ilgus metus slėpei net nuo savęs: apie pačius slapčiausius dalykus, dėl kurių labiausiai save kaltinai ir negalėjai sau atleisti.
Kai tai pasakai kitam alkoholikui, kuris pats yra nuėjęs tą patį kelią, jis dažnai atsako: „Aš irgi taip elgiausi.“ Tada supranti, kad nesi koks nors išskirtinai blogas žmogus. Tu sirgai ir nemokėjai kitaip elgtis. Žinojai, kas yra gerai ir kas blogai, bet vis tiek darydavai priešingai. Tas suvokimas labai išlaisvina. Supranti, kad negimei blogas, tiesiog esi sergantis žmogus.
– Kas toliau?
– Paskui ateina pasirengimas prašyti, kad Aukštesnioji jėga pašalintų būdo trūkumus. Aš pats jaučiu, kad kai kurie dalykai manyje yra neteisingi, bet vien savo jėgomis jų pakeisti negaliu. Kai pirmą kartą apie tai atvirai kalbėjau su kitu žmogumi, pajutau tikrą palengvėjimą. Tarsi nusimestum didžiulį svorį, kurį metų metus nešiojaisi viduje.
Dalį dalykų, dėl kurių anksčiau save kaltinau, šiandien galiu pasakyti garsiai. Tai, kas atrodė didžiausia gėda, praranda savo galią.
Suprantu, kaip reikėtų elgtis teisingai, bet ne visada tam turiu jėgų. Todėl reikia tikėjimo, kad kažkas gali padėti keistis. Vis tiek šventas netampi – pyktis, baimė ar nerimas ateina ir toliau. Skirtumas, kad jau žinai, ką su tuo daryti.
Aš seniai žinojau, kad visos mano problemos prasideda nuo pirmo bokalo ar pirmos taurelės. Problema buvo ne tai suprasti, o tai, kad nežinojau, kaip tos taurelės nepakelti.
– Sunkiausias etapas – atlyginti skriaudas?
– Anksčiau būdavo taip: eini į parduotuvę, pamatai žmogų, kuriam ką nors blogo padarei, nuleidi akis ir bėgi į kitą skyrių, kad tik nesusitiktum. Nes esi skolingas, apgavęs, įžeidęs.
Dirbdamas programoje pradedi skambinti tiems žmonėms ir sakyti: „Aš tau padariau skriaudą.“ Kartais tai būna labai paprasti dalykai: grąžinti pinigus, sumokėti skolą, susitarti, kaip atlyginsi žalą.
Didžiausi pokyčiai vyksta bendraujant su artimaisiais: tėvais, vaikais. Mano mama visada norėjo žinoti, ar esu gyvas ir sveikas. Kol buvo gyva, skambindavo kiekvieną dieną. Tada tai atrodė kaip kontrolė, o dabar suprantu, kad jai tiesiog reikėjo ryšio su manimi.
Dešimtasis žingsnis moko pirmiausia žiūrėti į save. Anksčiau nuolat vertindavau kitus: kas neteisus, kas ką padarė. Dabar klausiu savęs: ar aš nepadariau kitam skriaudos? Ar nevaikštau jausdamas pyktį?
– Koks globėjo vaidmuo?
– Būtent todėl labai svarbus globėjas – žmogus, su kuriuo gali pasikalbėti apie situaciją. Kai situaciją įvardiji garsiai, ji dažnai atrodo visai kitaip. Kartais pakanka pajusti atgalinį ryšį ir supranti, kad klydo ne kitas, o tu pats.
Visa tai nuolatinė praktika – kaip valyti dantis. Ryte pabundi su dėkingumu, o vakare užbaigi dieną su dėkingumu.
Mano gyvenimo kokybė labai pasikeitė. Dėkoju už tai, ką turiu: maistą, dušą, žmonių šypsenas. Anksčiau nuolat lygindavausi su kitais ir galvodavau, ko neturiu. Dabar matau, kad turiu daugiau, nei man reikia. Iš tikrųjų jaučiuosi laimingas. Dėkingas žmogus negali būti nelaimingas. Anksčiau buvo daug savigailos ir pavydo – vis žiūrėdavau, kad kitas turi daugiau. Dabar tie dalykai po truputį keičiasi.
Dvyliktasis žingsnis – gyventi pagal šiuos principus ir perduoti žinią kitiems alkoholikams. Man tai ne prievolė. Tai mano sveikimo dalis. Jeigu problema manyje, tai ir sprendimas turi prasidėti nuo manęs. Aš negaliu pakeisti pasaulio, bet galiu keisti savo reakciją į jį.
Anksčiau, jei autobusas vėluodavo penkias minutes, pykdavau ant visų. Dabar kartais net pasijuokiu iš savęs. Kaip ir dėl oro – jis yra toks, koks yra. Kitoks šiandien nebus. Apskritai galbūt viskas vyksta taip, kaip turi vykti.
– Kaip vyksta pirmasis žmogui AA susirinkimas?
– Susirinkimai nemokami. Nei laikas, nei pagalba neapmokestinami. Registruotis nereikia. Tiesiog ateini. Prisimenu savo pirmąsias savaites. Buvau labai susikaustęs. Atrodė, kad reikės kokio nors leidimo ar ypatingo prisistatymo. Net kitu vardu prisistatydavau, nes labai bijojau, kad sutiksiu pažįstamų.
Tačiau pas mus gali ateiti bet kuris žmogus bet kurią dieną. Net jeigu ateina išgėręs, žmogus neišvaromas. Tik paprašome tą vakarą nesidalyti savo patirtimi, nes dažniausiai žmogus būna labai emocionalus: verkia, pyksta arba bando mokyti kitus, kaip reikia negerti.
Svarbiausia – ateiti. Jeigu nori pabandyti sveikti, mes galbūt galime padėti.
– Kada ir kur vyksta susirinkimai?
– Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais, nuo 19 val. Nemuno g. 16, III aukšte. Kiekvienas susirinkimas yra šiek tiek kitoks. Dalijamės savo patirtimi, pasakojame, kaip kokį patarimą realiai pritaikėme gyvenime, kaip sekėsi tai daryti. Kartais temą pasiūlo žmogus, atėjęs dėl konkrečios problemos. Tada visi grupės nariai dalijasi savo patirtimi, kaip panašias situacijas sprendė savo gyvenime.
Mintimis dalijasi visi norintys. Jeigu nenori kalbėti, gali tiesiog pasakyti: praleidžiu. Jokio spaudimo nėra. Netgi sakome, kad Dievas žmogui davė dvi ausis ir vieną burną, todėl galbūt verta daugiau klausytis negu kalbėti.
– Esate daug visko prisiklausęs?
– Neskatiname pasakoti ilgų gėrimo istorijų. Po dvidešimties blaivybės metų jos jau nebeturi didelės prasmės. Daug svarbiau kalbėti apie tai, ką žmogus jaučia šiandien.
Kai pirmą kartą atėjau į grupę, nesusitapatinau su pasakojimais apie tai, kas kiek išgėrė ar kur miegojo. Tačiau kai žmonės pradėjo kalbėti apie savo jausmus: pyktį, baimę, nerimą, vienišumą, santykius su vaikais ar tėvais, supratau, kad jie kalba apie mane.
Situacijos gali būti skirtingos, bet jausmai – tie patys. Pamenu, kaip eidavau į parduotuvę ir pavydėdavau žmonėms, kurie tiesiog nusiperka pieno. Jie gali nusipirkti pieno ir važiuoti namo pas šeimą. Aš tuo metu nebeturėjau nei šeimos, nei artimų draugų – pats buvau nuo visų atsiskyręs. Vienas geras bičiulis yra pasakęs: „Savigaila – kai pats įlendi į tamsiausią kampą, o paskui pyksti, kad tavęs niekas neranda.“
Alkoholizmas paskutiniame etape ir veda į visišką vienatvę. Arba nebesutari su žmonėmis, nes jie nekalba taip, kaip norėtum, arba pats užsisklendi.
– Kaip viskas dažniausiai prasideda?
– Nuo įpročio. Pradžioje užsuki į tą patį barą retkarčiais, paskui pradedi eiti kasdien, ir tai tampa norma. Lygiai taip pat girdime moterų istorijas. Pradžioje – viena taurė vyno vakare. Po mėnesio jau reikia viso butelio, vėliau – dviejų. Galiausiai atsiduria ligoninėje ir vis dar sako: „Aš tikrai nesu alkoholikė. Aš tik prieš miegą išgeriu tris butelius šampano.“ Kol žmogus pats to nepripažįsta, niekas jo neįtikins.
Taip būna ir pas mus. Žmogus ateina ir sako: „Aš dar ne toks. Aš geriu tik kelis kartus per metus.“ Tačiau pradėjęs sąžiningai analizuoti su globėju savo gyvenimą supranta, kad iš tikrųjų geria kasdien – gal po mažą buteliuką, gal po porą šimtų gramų. Alkoholis tampa tarsi vaistu nuo pačios alkoholizmo ligos. Tačiau liga vis tiek progresuoja.
Paradoksas, kad pačiam alkoholikui toks gyvenimas ilgą laiką atrodo normalus. Atrodo, kad visi taip gyvena, o jei dabar geria daugiau, tai tik todėl, kad sudėtingesnis gyvenimo etapas. Taip liga ir toliau apgaudinėja žmogų.
Anoniminių alkoholikų grupė
Susirinkimai vyksta kiekvieną pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį nuo 19 val. Nemuno g. 16, III aukšte, Kaune.
Naujausi komentarai