Kvėpuoti su mišku
Vos tik įžengus į „Jaunųjų platformos“ parodų ciklo erdvę, pirmasis pasitinka G. Lukaitės „Amžinesnis miškas“. Šviesotamsoje mirgantys paveikslai – tai menininkės sluoksniuoti raižiniai, dengti tapyba. Kiekvienas jų individualiai apšviesas – taip vaizdas nuolat keičiasi, siekiant sukurti kvėpuojančio miško įspūdį ir parodyti jo kintančią būseną.
Plastiką G. Lukaitė pasirinko supriešindama miško ir šios žmogaus sukurtos medžiagos ilgaamžiškumą. „Miškas man – ramybės oazė“, – pabrėžia autorė, parodoje kviesdama žiūrovą pasinerti į dialogą. Organiniame stikle atsiskleidžia spalvos ir detalūs prisilietimai. Šviečiantys peizažai parodoje sukuria dvi laiko formas: gamtos cikliškumą ir žmogaus bene amžiną pėdsaką.
Žmogaus vieta pasaulyje
Pasukę į L. Kulbytės parodos „Kur kalno šaknys, ten ir šerdis“ salę, persikeliame į žmogaus ryšio su Žeme ir gilaus lauko pojūčio tyrinėjimus. Galime vaizduotis girdintys pulsuojantį ugnikalnį ar jaučiantys lavos karštį. Specialiai šiai instaliacijai sukurtas Jono Vaitiekūno garso takelis ugninės spalvos salę sujungia į visumą. Vos įžengus į salę žvilgsnį prikausto žuvies formą primenantis objektas.
Menininkė savo kūryboje siekia permąstyti žmogaus vietą pasaulyje, o laiką suvokia kaip gyvą, tekantį, kai praeitis nuolat įsilieja į dabartį. „Man svarbiausia ne papasakoti istoriją, o sukurti erdvę patyrimui, kuri skatintų lėčiau stebėti, įsiklausyti į medžiagas ir permąstyti savo santykį su aplinka. Kviečiu trumpam pakeisti perspektyvą ir pažvelgti į pasaulį geologinio laiko masteliu“, – dalijasi autorė.
Dažniausiai su natūraliomis ir organinėmis medžiagomis dirbanti menininkė šįsyk papildyti videoprojekcijas pasirinko skulptūra ir instaliacijomis iš bičių vaško, žuvies odos, lavos atliejų, kitų organinių medžiagų.
L. Kulbytė atkreipia dėmesį, kad jos kūryboje svarbią vietą užima erdvė: ji – ne fonas, o vienas svarbiausių kūrinio elementų. Esą taip stoglangiuose atsirado vitražai ir natūrali šviesa tapo kūrinio dalimi; tarsi pulsuodama ji nuolat keičia erdvės atmosferą ir leidžia kiekvieną kartą parodą patirti šiek tiek kitaip.
(Ne)savas pasaulis
Trečioji salė užpildyta šviesa – čia pasitinka I. Butkutės paroda „Keružis sąvartoje“. Melsva spalva nuramina, nukelia į iš pirmo žvilgsnio žemiškus kraštus. Tačiau menininkės tyrinėjami kraštovaizdžiai – cheminių atliekų, fosfogipso sąvarta, dirbtinai suformuota Kėdainių apylinkėse. Akį patraukia po poliesteriu pridengtais stoglangiais įkurdinti medeliai ir sąvartoje surinkti objektai.
Medeliai, bandantys šaknimis kabintis į sąvartoje surinktas atliekas – į Lietuvos raudonąją knygą įtraukto beržo keružio sodinukai. „Ši paroda man yra apie šiuolaikinio žmogaus bandymą prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios aplinkos ir galimybę ją perkurti. Tobulėjant technologijoms, intensyvėjant kasybai, atliekų kraštovaizdžių problema tampa vis aktualesnė. Todėl svarstau, kas nutiktų, jei nuolat augančius atliekų kraštovaizdžius ne išstumtume iš miesto, o bandytume integruoti? Būtent kraštovaizdžio metamorfozė man svarbiausia parodoje“, – sako I. Butkutė.
Menininkei tyrimas artimas ir asmeniškas ne tik dėl to, kad problema lokali, bet ir dėl to, kad šiose vietovėse ji praleido vaikystę. „Penkerius metus augau Kėdainiuose, o baltasis cheminių atliekų kraštovaizdis atrodė kone ranka pasiekiamas, nors kartu ir svetimas. Pramoninis miestovaizdis visuomet traukė dėl savo paslaptingumo, nesaugumo ir mastelio. Todėl menine kalba ėmiau pasakoti gyvybiškai svarbių, bet nuo miesto atskirtų pramoninių infrastruktūrų istorijas“, – teigia I. Butkutė.
Jos kūryboje labai svarbų vaidmenį užima buvimas industrinėje aplinkoje, kur I. Butkutė dokumentuoja ir kolekcionuoja kasdien įprastai nematomus kraštovaizdžius, pradedant fiziniais objektais – cheminėmis atliekomis, kasybos likučiais, vietoje augančiais augalais ir baigiant neapčiuopiama atvaizdų ir garsų kolekcija ar skaitmeniniais modeliais.
Architektė Į pasaulį žvelgia labai kompleksiškai, todėl parodą kviečia pamatyti kaip geografijoje ir laike ištęstą tyrimą: mat viskas, kas mus supa, yra susiję su visoje planetoje nedalomai vykstančiais procesais. „Žemė yra tarsi mašina, vienas didžiulis pramonės organizmas, kuriame vyksta geologinio laiko mainai, cirkuliuoja prekės ir paslaugos. Tik atliekomis atsikratoma ten, kur šios susidarė. Visumos matymas padeda suprasti, kad kai neįmanoma pakeisti sistemos, visuomet įmanoma atrasti būdų, kaip prie jos prisitaikyti“, – dalijasi I. Butkutė.
Kas? Parodos iš ciklo „Jaunųjų platformos“.
Kur? Kauno paveikslų galerijoje.
Kada? Veikia iki rugsėjo 13 d.
Susitikimas su menininkėmis parodoje – rugsėjo 11 d. 18 val.
Naujausi komentarai