Įvairia technika, skirtingais stiliais kurianti dailininkė nuo 2023 m. yra surengusi daugiau kaip dešimt personalinių parodų Lietuvoje, dalyvavo tarptautiniuose meno renginiuose: pernai rudenį, šiemet pavasarį Romos menų savaitėje, pernai dalyvavo tarptautinėje parodoje Turkijoje „Labas, vasara“, autorės kūriniai publikuojami tarptautiniuose leidiniuose Indijoje ir Vokietijoje.
Kūrybos paslapčių kaunietė sėmėsi iš tapytojų Edmundo Kartano ir Jono Kunicko. Jos kūryboje vyrauja abstraktūs peizažai, aktai ir Zodiako ženklų motyvai. Nuolat naujų temų ieškančiai L. Kavaliauskienei rūpi gamta, žmogaus santykis su aplinka, savimi. Jai svarbūs spalvų ir formų deriniai, skirtingų technikų jungimas, meniniai eksperimentai, emocinis spalvų, formų sponataniškumas ir jausmų harmonija. Jai spalva nėra vien tiek kūrybinė priemonė, o forma – ne vien tik kompozicijos įrankis. Tačiau naujausiame darbų cikle, skirtame Zodiako ženklams ir stichijoms, per formą ir spalvą atsiveria pasaulis.
Kiekvienas paveikslas – kelionė į kitokį pasaulį. Vienur žiūrovas atsiduria prie vandens, kitur žvelgia į žemės horizontą, patiria oro lengvumą ar ugnies intensyvumą. Tai keturios stichijos, kurios čia gali būti suvokiamos ne tik kaip gamtos elementai, bet ir kaip keturios žmogaus būsenos.
Keturi pasaulio pradmenys, per kuriuos galima iš naujo perskaityti ir žmogų. Žemė – tai, kas išlieka. Ji L. Kavaliauskienės tapyboje gali būti suvokiama kaip atmintis; ji byloja apie šaknis, vietą, kūnišką buvimą pasaulyje. Tai stichija, kuri nesiveržia į priekį. Menininkės kūryboje realistinis ir abstraktus matymas nėra priešybės. Jie susitinka vienoje erdvėje – ten, kur tikrasis peizažas tampa emociniu peizažu. Taip medis gali būti ne vien medis, horizontas – ne vien horizontas, o spalvinė dėmė – ne vien spalva. Vaizdas tampa ženklu. Būtent čia prasideda menininkės tapybinės kelionės paslaptis: žiūrovas kviečiamas ne tik žiūrėti. Jis kviečiamas atpažinti.
Vanduo – tai, kas keičiasi. Vanduo – bene tinkamiausia metafora emocijai. Jis atspindi, iškreipia, slepia ir kartu atveria. Kaip ir žmogaus jausmai, vanduo niekada nebūna visiškai statiškas. L. Kavaliauskienės spalvinėje kalboje svarbūs subtilūs kontrastai, emocinis spalvos poveikis ir šviesos pojūtis. Jos kūrybos aprašuose pabrėžiama, kad gamtą drobėje perteikia pirmiausia emocija ir spalva. Todėl vandens stichiją galima matyti kaip vidinio pasaulio metaforą – tą akimirką, kai paveikslas pradeda kalbėti ne apie tai, kas pavaizduota, o apie tai, ką jaučiame. Tai viena stipriausių šių kūrinių savybių. Ji neįpareigoja žiūrovo turėti vienintelį atsakymą. Ji leidžia turėti savąjį.
Oras tapytojos kūryboje – tai laisvės ženklas ir simbolis. Oras yra tai, ko nematome, bet nuolat jaučiame. Tapyboje jį perteikia erdvė, šviesa, judesys ir spalvų ritmas. Tai ta kūrinio dalis, kuri leidžia žvilgsniui neužsibūti viename taške. L. Kavaliauskienės tapybinis pasaulis nėra statiškas. Net ir ramus peizažas gali turėti vidinį judėjimą. Švelnus potėpis gali tapti vėjo nuojauta, spalvų susitikimas – tolimo horizonto virpėjimu. Čia atsiskleidžia ir menininkės kūrybinio kelio įvairovė. Ji pasitelkia įvairių tapybos technikų, naudoja mišrias medijas ir skirtingų formatų drobes. Tai leidžia kalbėti apie tapybą kaip apie gyvą procesą – nuolat besikeičiantį, ieškantį ir nebijantį eksperimento.
Ugnis – tai drąsa. Jeigu žemė kalba apie atmintį, vanduo apie jausmą, oras apie laisvę, tai ugnis kalba apie pasirinkimą. Apie drąsą būti matomam. Apie spalvą, kuri nebešnabžda, o kalba. Apie menininkę, kuri ne tik stebi aplinkinį pasaulį, bet ir kuria savąjį.
Apibendrinant tapytojos L. Kavaliauskienės kūrybinę viziją ir meninę kelionę galima teigti, kad tai jau nebe vien asmeninis eksperimentas. Tai – į tarptautinį meno lauką žengiančios tapytojos kelias.
Kas? L. Kavaliauskienės paroda „4-ios stichijos, 12-a Zodiako ženklų“.
Kur? Tekstilininkų ir dailininkų gildijos galerijoje „Balta“.
Kada? Rugsėjo 2 d. 18 val. atidarymas, paroda veiks iki rugsėjo 19 d.
Naujausi komentarai