Įspūdinga kolekcija
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Endokrinologijos klinikos gydytojo V. Petrenko kabinetas nepanašus į įprastą mediko darbo vietą. Greta medicininių knygų ir dokumentų čia galima pamatyti paveikslėlių su pašto ženklais, senųjų Kaune gaminto insulino pakuočių, medicininių instrumentų. Tai tik maža dalis ilgamečio gydytojo pomėgio, kuris per daugelį metų tapo savotišku diabeto istorijos archyvu.
Pašto ženklus, susijusius su diabetu, jis renka jau daugelį metų. Vienuose įamžinti mokslininkai, atradę insuliną, kituose primenama apie diabeto prevenciją ar Pasaulinę diabeto dieną.
„Be to, kolekcionuoju pašto ženklus, kuriuose vaizduojami diabetu sirgę žmonės. Turiu su Charles’io de Gaulle, Winstono Churchillio, Mao Zedongo, Elvio Presley ir kitų atvaizdais. Jie įrodė, kad diabetas – ne nuosprendis, o gyvenimo būdas“, – pasakojo V. Petrenko, kurio kolekciją visai neseniai papildė dar vienas ypatingas eksponatas.
Ypatingas ne todėl, kad būtų rečiausias ar brangiausias, o todėl, kad sukurtas paties kolekcininko.
Naujasis pašto ženklas, kurį mudviem bekalbant V. Petrenko ištraukė iš stalčiaus, skirtas ilgametei Lietuvos jaunimo diabeto stovyklai paminėti.
„Tai nėra valstybinis pašto ženklas – jis priklauso vadinamųjų asmeninių pašto ženklų kategorijai, tačiau turi tokią pačią vertę kaip valstybiniai, eina į tarptautinę filatelistų organizaciją“, – ženklas, anot V. Petrenko, taps ne tik filateliniu leidiniu, bet ir simboliniu padėkos ženklu visiems, kurie per daugiau nei tris dešimtmečius kūrė šią bendruomenę.
Išskirtinis akcentas
Standartinių išmatavimų pašto ženkle panaudotas išskirtinis meninis akcentas – menininkės Agnės Kišonaitės sukurta žmogaus galva ir skaičius, liudijantis nueitą kelią.
„Maždaug 1,5 m aukščio skulptūrą Agnė sukūrė iš insulino švirkštų. Prieš keletą metų meno kūrinį eksponavome Pasauliniame diabeto kongrese (IDF) Abu Dabyje. Ten jis ir liko“, – užvėręs kabineto duris V. Petrenko stabtelėjo prie didžiulio pano. Jame insulino švirkštų fone į pacientus ir studentus kaskart žvelgia Oskaras Minkowskis.
„O. Minkowskio vardas visada figūruoja, kai kalbama apie diabetą. Beje, kaskart akcentuoju, kad visame pasaulyje garsus diabetologijos pradininkas O. Minkowskis gimė ir augo būtent Kaune, – dėmesį atkreipė pašnekovas. – XIX a. pabaigoje O. Minkowskio ir vokiečių gydytojo Josepho von Meringo atlikti tyrimai pirmą kartą įrodė kasos ryšį su diabetu. Šis atradimas tapo vienu svarbiausių žingsnių link insulino atradimo, kuris iš esmės pakeitė diabetu sergančių žmonių gyvenimą.“
Beje, prieš dešimtmetį V. Petrenko iniciatyva išleistas ir pasaulinio garso vokiečių patofiziologo, terapeuto O. Minkowskio atminimui skirtas pašto ženklas. Jis, kaip ir šiemet pasirodęs asmeninis pašto ženklas, tarsi sujungė dvi didžiausias gydytojo aistras – filateliją ir diabetologiją.
Kartu šis pašto ženklas priminė ir kitą svarbų faktą – V. Petrenko yra pirmasis Lietuvos diabetologas, apdovanotas prestižiniu Europos diabeto tyrimų asociacijos (EASD) Alberto Renoldo medaliu. Šis tarptautinis įvertinimas jam skirtas už ilgametį darbą kuriant diabetu sergančių paauglių stovyklas ir gerinant diabeto priežiūrą Lietuvoje.
Tampa istorija
Vis dėlto apie V. Petrenko gyvenimą ir darbą pasakoja ne tik pašto ženklai, bet ir LSMU Endokrinologijos klinikos sienas puošiantys A. Kišonaitės paveikslai, sukurti iš gliukozės matavimo juostelių ir liudijantys ilgametę bičiulystę bei bendrus projektus. Kitose erdvėse už vitrininių stiklų eksponuojamos senosios insulino pompos, pirmieji gliukozės matuokliai ir įvairūs švirkštai, primenantys pirmuosius diabeto gydymo etapus.
Tai nėra atsitiktinė ekspozicija. Kiekvienas eksponatas, anot gydytojo endokrinologo, primena, kaip sparčiai keitėsi diabeto gydymas. Prieš tris ar keturis dešimtmečius insulino pompos buvo didelės, sunkios, visai kitu dažniu buvo matuojamas ir cukraus kiekis kraujyje.
„Kai pradėjau dirbti, aparatukų nebuvo – kraujo tyrimus nešėme į laboratoriją“, – prisiminė gydytojas.
Kai pradėjau dirbti, aparatukų nebuvo – kraujo tyrimus nešėme į laboratoriją.
Šiandien sergantieji diabetu vis dažniau naudoja nedidelius gliukozės matavimo prietaisus. Prie odos pritvirtinti jutikliai nuolat stebi gliukozės kiekį ir perduoda rodiklius į išmanųjį telefoną ar specialų skaitytuvą. Šios technologijos leidžia geriau suprasti organizmo pokyčius, laiku reaguoti į gliukozės svyravimus ir suteikia daugiau laisvės kasdienybėje. Technologijų pažanga pakeitė ne tik gydymą – ji pakeitė ir gyvenimo su diabetu patirtį.
„Puikiai prisimenu pirmąsias stovyklas, kai dešimčiai dienų gaudavau telefoną ir jį turėdavau vienas. Dabar telefonus turi visi. Anksčiau dar galėdavome daryti dieną be telefonų, bet dabar įrenginių surinkti nebegalime – daugeliui vaikų telefonas tapo cukraligės kontrolės priemone. Per jį matomi jutiklių duomenys, o tėvai gali stebėti vaiko gliukozės rodiklius net būdami už šimtų kilometrų“, – pasakojimą tęsė V. Petrenko.
Technologijų pažanga iš esmės pakeitė ir pačias stovyklas. Kadaise nemaža dalis laiko buvo skiriama gliukozės matavimams, injekcijoms, praktiniams mokymams, o dabar daugelį šių funkcijų perėmė išmaniosios sistemos, todėl daugiau dėmesio galima skirti tam, dėl ko vaikai ir atvyksta – poilsiui, draugystei, savarankiškumo ugdymui, psichologinės būklės stiprinimui.
Priešistorė – JAV
Paprašytas prisiminti Lietuvos jaunimo diabeto stovyklos pradžią, gydytojas endokrinologas mintimis grįžo į 1990-uosius.
„JAV lietuviai Algis ir Rūta Grigas pakvietė mane ir keturis vaikus į JAV su sąlyga, kad grįžęs tokią stovyklą organizuosiu Lietuvoje“, – pasakojo gydytojas.
Būdamas JAV jis pirmą kartą iš arti pamatė, kaip gali atrodyti šiuolaikiška diabetu sergančiųjų stovykla. Didžiausią įspūdį jam paliko ne medicininė programa, o pati filosofija – paaugliai visą dieną buvo užimti prasmingomis veiklomis, mokėsi vieni iš kitų, o diabeto valdymas tapo natūralia kasdienio gyvenimo dalimi.
„Būdamas Amerikoje pasimokiau, kad laisvo laiko stovyklose nebūna. Mankšta, įvairūs užsiėmimai, veiklos, bet ne paskaitos“, – šyptelėjo V. Petrenko.
Jau po metų ši idėja buvo įgyvendinta Lietuvoje. Pirmuosius kelis metus stovykla vyko Birštone, vėliau persikėlė į Jonavos rajoną, „Achemos“ poilsiavietę „Atgaiva tau“, dar vėliau – į Molėtų rajono stovyklavietę, o pastaraisiais metais įsikūrė Jadagonyse.
Užauginta bendruomenė
Prie stovyklų sėkmės prisidėjo ir gausi komanda: gydytojai endokrinologai, diabeto mokytojos, slaugytojos, psichologai, kineziterapeutai, pedagogai ir renginių organizatoriai. Ypatingas vaidmuo teko ir vadovams.
„Jie patys kadaise buvo stovyklautojai. Dabar – studentai ar rezidentai. Visi praėjo tą patį kelią ir puikiai žino, ką išgyvena vaikai“, – per daugelį metų užauginta bendruomene džiaugiasi gydytojas.
Per dešimtmečius keitėsi ir stovyklautojų atrankos tvarka. Iš pradžių gydytojai endokrinologai rekomenduodavo paauglius iš visos Lietuvos, o nuo 1993 m., pradėjus naudoti sergančiųjų cukriniu diabetu registrą, šešiolikmečiai į stovyklas buvo kviečiami asmeniškai. Taip pat jose dalyvaudavo konkursuose pasižymėję jaunuoliai ir neseniai susirgę 16–18 metų paaugliai, kuriems bendruomenės palaikymas ypač svarbus.
Pasak gydytojo, šiandien stovyklose dalyvauja visai kitokie jaunuoliai nei prieš tris dešimtmečius. Jie gerokai savarankiškesni, drąsesni, puikiai išmano technologijas ir neretai patys moko suaugusiuosius naudotis naujausiomis diabeto valdymo sistemomis. Laikas, anot V. Petrenko, nepakeitė tik vieno: pagrindinės stovyklos misijos parodyti, kad diabetas nėra nuosprendis. Baigdamas pokalbį medikas darsyk pasidžiaugė, kad per 35 metus stovykla tapo kur kas daugiau nei vasaros poilsio vieta. Čia užsimezga draugystės, kurios tęsiasi dešimtmečius. Tokia bendruomenė, anot V. Petrenko, ypač svarbi žinant, kad diabetas išlieka viena sparčiausiai plintančių lėtinių ligų pasaulyje. Skaičiuojama, kad juo serga daugiau kaip 463 mln. 20–70 metų amžiaus žmonių, apie 90 proc. visų atvejų sudaro antro tipo diabetas, likusiuosius – pirmo.
Naujausi komentarai