Prašo padainuoti
Daugiau kaip pusšimtį vaidmenų miuzikluose, operose ir operetėse sukūręs Ž. Voronovas dažnai prie automobilio prisikabina valtį ir važiuoja žvejoti. Ypač gražiomis, šiltomis naktimis, kai atsigulus ant valties dugno tyloje galima pasigėrėti žvaigždėtu dangumi.
Tačiau romantika ir ramybė – su saiku. Pusvalanduką. Didžiąją dalį žvejybos laiko tenka skirti rimtesniems reikalams. Ne tik žuvies gaudymui. Ž. Voronovas žvejybos ėmė mokyti kitus ir tai pavertė šeimai naudingu papildomu darbu.
„Taip išėjo, kad prieš keletą metų mano hobis šiek tiek tapo papildomu darbu. Išsiėmiau individualios veiklos pažymą ir mokau kitus žvejoti. Tai yra vadinamasis gidavimas. Papildomi pinigai niekada netrukdo“, – „Kauno dienai” sakė Ž. Voronovas.
Jis papasakojo, kaip vyksta gidavimas ir kokie įsimintini netikėtumai pasitaiko.
„Ateina žmogus, sėdasi į mano laivelį, duodu jam meškerę, masalus, išplaukiame pagal jo pageidavimą – į kokį nori ežerą. Jei nežino, kur nori, pasiūlau aš. Pasirinkimas gali priklausyti nuo to, kokią žuvį nori gaudyti“, – atkreipė dėmesį solistas.
Kai kurie būsimieji žvejai, sužinoję, kad jų mokytojas – operos solistas, prašo padainuoti.
„Bet aš sakau – būtų geriausia tiesiog nusipirkti bilietus į teatrą ir ateiti pasižiūrėti spektaklio. Ir ne vienas yra ėjęs, ir ne vienas žiūrėjęs. Sako, sunku patikėti, kad tu mus muštruoji valtyje, o paskui dainuoji teatro scenoje. Bet, sako, spektaklis yra daug įdomesnis, kai matai pažįstamą“, – pasakojo „Kauno dienos“ pašnekovas.
Žuvis ar daina?
Atrodo, kad Ž. Voronovas pirmą rimtą žuvį ištraukė anksčiau, nei užtraukė pirmą rimtą dainą.
Jis prisipažino, kad potraukį žvejybai nulėmė tėvų pirkinys.
Kai Žanui buvo maždaug šešeri metai, tėvai nusipirko kolektyvinį sodą. Jame buvo prūdas.
„Aš esu kaunietis nuo pat šaknų. Mano seneliai buvo kauniečiai. Visi draugai savaitgaliais važiuodavo į kaimą, o aš likdavau mieste. Prūdas tapo man labai svarbus, nes jame buvo žuvyčių. Meškerę išsipjoviau iš lazdyno. Paskui gimtadienio proga gavau bambukinę. Žvejoti mėgo ir draugai, tad po truputį įsisukau į žvejybą“, – pasakojo pašnekovas.
Išsiėmiau individualios veiklos pažymą ir mokau kitus žvejoti. Tai yra vadinamasis gidavimas. Papildomi pinigai niekada netrukdo.
Buvo kaip bomba
Sulaukus pilnametystės, žvejyba pateikė intriguojančių iššūkių.
„Kai pradėjau studentauti, kai jau galėjau kažką nusipirkti, įsigijau gerą meškerę, pirkdavau geros kokybės masalus. Paskui atsirado įdomesnių dalykų.
Vienoje feisbuko žvejų pokalbių grupėje susipažinau su žvejybos kolega, su kuriuo iki šiol bendrai žvejojame, perkame įrangą, dalijamės patirtimi. Kai anuomet susitikome, jis pasidomėjo, kokiais masalais aš žvejoju, ir parodė japonišką vilioką (angl. wobler). Tai toks į žuvytę panašus plastikinis masalas, kurio iki tol nebuvau matęs. Tuo metu tai buvo didelė naujiena ir labai brangi – viliokus reikėdavo parsisiųsti iš Japonijos. Sakau, duok pabandyti, ir pirmu metimu – bam – lydeka pusės kilogramo. Čia buvo bomba“, – apie žvejui svarbias akimirkas pasakojo Ž. Voronovas.
Netrukus žvejybos bendražygiai tapo gerais draugais. Nuotykiai tęsėsi.
„Vieną dieną sužinojau, kad numatomos žvejų varžybos. Gal, sakau kolegai, pabandome. Jis abejojo. Na, sakau, vieną kartą pabandome – jei nepatiks, daugiau nebevažiuosime. Varžybos buvo organizuojamos keturiais etapais: pavasario ir vasaros etapai ir du etapai rudenį. Įvairiose Lietuvos vietose varžyboms buvo parinkti skirtingi ežerai. Nuvažiavom, sudalyvavom pirmame etape ir maždaug tarp 40 komandų užėmėme gal 5 vietą. Pasiekimą įvertinome puikiai. Tada nusprendėme važiuoti į antrą etapą. Prieš antrą etapą pasitreniravome – nuvažiavome į varžyboms numatytą ežerą. Ir nieko nepagavome. Sakome, čia tai bėda, gal nevažiuojame į varžybas“, – tuometes dvejones prisiminė solistas.
Tačiau azartas vis dėlto nugalėjo – abejonės išgaravo.
„Varžybų rytą susiskambinome ir nusprendėme važiuoti. Ir užėmėme antrą vietą. Taigi paaiškėjo, kad esame tiesiog profai ir nėra mums varžovų. Ir tais metais, susumavus keturių etapų rezultatus, užėmėme trečią vietą. Ir nusprendėme, kad kitais metais būtinai dalyvausime. O kitais metais užėmėme pirmą vietą. Ar tai buvo sėkmė? Gal sakyčiau, nuojauta. Nes žvejyboje yra taip – 50 proc. specialiųjų žinių, supratimo ir 50 proc. nuojautos“, – svarstė Ž. Voronovas.
Neteko patrauklumo
Metams bėgant Ž. Voronovą varžybos nustojo dominti. Jis paaiškino, kodėl taip atsitiko.
„Žvejybos varžybų patrauklumas baigėsi. Dabar beveik viską lemia technologijos, jos absoliučiai dominuoja. Labai svarbu, kas nusipirks galingesnį variklį, kas greičiau nuplauks į svarbiausią vietą, kas turi elektrinį inkarą“, – vardijo pašnekovas.
Jis mano, kad ankstesnę sėkmę varžybose didžia dalimi lėmė ir vadinamieji viliokai, kuriais tada mažai kas gaudė, nes patys populiariausi buvo tradiciniai masalai.
„Paskui visi visko prisipirko ir varžybos išsiplėtė iki tokio lygio, kad jau dalyvaudavo per šimtą komandų. Kai išplaukia, visą ežerą uždengia. Anais laikais, jei pagaudavai dvi tris žuvis, jau būdavo gerai. O dabar viską matai per ekraną, numeti šalia žuvies masalą ir stebi, ar ji nusiteikusi jį praryti, ar ne. Jei nusiteikusi, tai sėkmė, bet gali būti ir nenusiteikus. Vieną dieną, žiūrėk, kimba visos, kitą dieną meti dvidešimčiai žuvų ir nė viena neužkimba, atsisako praryti. Gal jai slėgis blogas, gal vėjas ne toks, gal vandens temperatūra netinkama“, – apie žvejybos ypatumus kalbėjo Ž. Voronovas.
Tėvo valia
Solistas neslėpė bandęs laimę ir šiuolaikinėse varžybose.
„Treniruodavomės, naudodami įrangą, nustatydavome sėkmingai žvejybai tinkamiausias vietas. Vieną kitą etapą pavykdavo gerai iššauti į viršų, bet apskritai į vadinamąsias prizines vietas nebepatekdavome. Prasidėjo lenktynės dėl variklių galingumo. Tada jau nebespėji pasivyti, be to, mes ne taip baisiai ir stengdavomės vytis. Ir maždaug prieš aštuonerius metus nusprendėme – gal žvejojame tik savo malonumui“, – apie svarbų momentą pasakojo pašnekovas.
Įdomu, kad žvejų pasaulyje Ž. Voronovas turi savo savo prekės ženklą, kuris jungia ir žvejybos patirtį, ir dainavimą. O dainavimas Ž. Voronovo gyvenime atsirado panašiu metu kaip ir žvejyba.
„Tiksliai atsimenu, kaip pirmoje klasėje pas mus į tuometę 31-ąja vidurinę mokyklą atėjo „Varpelio“ choro vadovas ir klausė vaikų – gal norite ateiti padainuoti į chorą. Buvau iš tų, kuriuos atrinko. Berniukų ir jaunuolių chorą „Varpelis“ lankiau gal ketverius metus. Draugai nuolat sakydavo – koks choras, eime futbolą žaisti. Vieną dieną grįžau namo ir pasakiau – aš nelankysiu. Tėvas griežtai pasakė – lankysi. Ir teko lankyti. Tėvas vos ne už pakarpos mane gerus metus atvesdavo į choro repeticijas ir palikdavo. Aš ir vėl prisipratinau prie choro, vėl su malonumu ėjau, ėmiau dainuoti solo partijas“, – nelengvą etapą prisiminė Ž. Voronovas.
Laimėjo dviratį
Tobulėjantis dainininkas sulaukė pasiūlymo sudalyvauti „Dainų dainelėje“.
„Dalyvavau 1990 m. ir tapau laureatu. Laimėjau žiūrovų simpatijų prizą ir dviratį. Tą dviratį iš Vilniaus į Kauną gabenomės labai sudėtingu būdu – ardėme jį. 1992 m. vėl tapau laureatu ir vėl laimėjau žiūrovų simpatijų prizą. O paskui įvyko balso mutacija ir aš jau nebedalyvavau“, – pasakojo Ž. Voronovas.
Jaunasis dainininkas toliau mokėsi „Varpelio“ muzikos mokykloje.
„Ją baigiau būdamas 18 metų. O ką toliau daryti? Ką aš moku? Nieko. Tada gal į Muzikos akademiją? Gerai. Ketvirtame Muzikos akademijos kurse mane pasikvietė į Kauno muzikinį teatrą. Kaip studentas atlikau keletą vaidmenukų. Pradėjau dažniau gauti vaidmenis ir kai baigiau magistrantūrą, mane iš karto priėmė į teatrą ir tada prasidėjo kalnas vaidmenų“, – apie savo profesinę karjerą pasakojo solistas.
Prekės ženklas
Dainavimo talentą solistas panaudojo ir žvejyboje ir tokiu būdu atsirado savotiškas Ž. Voronovo prekės ženklas.
„Dabar populiarėja taisyklė „pagavai – paleisk“. Kadangi žuvies valgyti nemėgstu, man tai labai tinka. Labai džiaugiuosi, kad galima tai daryti. Mūsų komanda vadinasi „Zazaiza“ ir tas pavadinimas turi gana ilgą istoriją. Tais laikas, kai mes su kolega tiktai buvome pradėję žvejoti, buvo rengiamos nuotolinės varžybos. Pagauni žuvį ir būtinai turi ją paleisti ir paleisdamas turi pasakyti „zazaiza“, Nežinau, kodėl būtent tokį žodį sugalvojo. Kadangi aš esu dainuojantis, tai man sakyti „zazaiza“ yra neįdomu, aš sudainuodavau dainelę iš filmuko „Ogis ir tarakonai“ – zaizazaiza... ir paleisdavau“, – sakė solistas.
Anot jo, varžybose visiems įstrigdavo tas sudainuojamas motyvas, tad buvo nuspręsta pasivadinti būtent „Zazaiza“ komanda.
„Vienas klaipėdietis prekiauja masalu „Zazaiza“. Man vienas kolegas pataria išsiimt to pavadinimo patentą. Manau, pasinaudosiu tuo patarimu“, – svarstė Ž. Voronovas.
Mėgsta naktį
Ar lieka laiko pažvejoti vien tik savo malonumui?
„Būna, kai spjaunu į viską ir važiuoju vienas. Išplaukiu naktį vienas. Naktį žuvys geriau kimba. Visada. Jei dieną iš dešimties užkimba dvi, tai naktį iš dešimties – devynios“, – paaiškino pašnekovas.
Anot Ž. Voronovo, dabar ypač puikus metas žvejybai.
„Rytoj važiuoju su dukra Ugne į naktinę žvejybą. Išvažiuosime vakare, kai baigsis kamščiai, apie septintą valandą. Apie devintą vakaro būsime vietoje ir žvejosime iki ryto. Man naktį visada labiau patinka. Ugnė ir žmona Asta su mano pomėgiu apsiprato. Žmonai pasakiau – tu juk supranti, kad aš žvejas ir bent kartą per savaitę turiu pažvejoti. Sakau, žiemą aš nežvejoju, todėl žiemą esu visas jūsų. Į žvejybą sugrįžtu gegužės mėnesį. Kartais susiruošiame žvejoti visi drauge. Jos pasiima miegmaišius. Vakare pasako – pažadink, kai užkibs. Ryte prabunda ir klausia – kiek pagavai?
Taip maniakiškai, kaip aš, jos nenori žvejoti. Neprašo – duok man ištraukti ir panašiai“, – apie šeiminius santykius žvejybos srityje pasakojo kaunietis.
Ž. Voronovas neslėpė, kad žuvies valgymas jo šeimos nevilioja.
„Mūsų šeima visiškai nevalgo žuvies. Vienintelė žuvis, kurią valgome, yra starkis, nes jis neturi žuvies kvapo. Net dukrą tenka apgaudinėti – išpjaunu žuvies file, pavartau manų kruopose, iškepu, sakau, čia vištienos kepsneliai, o jinai – skanu. Jei žinotų, kad žuvis, nevalgytų“, – juokiasi pokštauti mėgstantis tėtis.
Taps Šreku
Nors ir kokia patraukli kartais gali atrodyti žvejyba, ji neturi galimybių nustelbti Ž. Voronovo pašaukimo – dainavimo.
„Užpernai pastatėme spektaklį „Džaze tik merginos“. Tas spektaklis dabar vienas mėgstamiausių – merginas vaidiname. Labi rimtai ir kantriai treniravomės vaikščioti su aukštakulniais. Kojas mėšlungis traukė, nugarą skaudėjo. Buvo košmaras. Dabar, kai ilgesnį laiką nevaidini, apsiauni aukštakulnius, suvaidini savo vaidmenį spektaklyje ir visi skausmai sugrįžta. Moterys mums sako: matote, kaip mes kenčiame. O kas jūsų prašo kentėti? Sako, mes norime būti gražios. Jūs mums visada gražios“, – nepajudinamą vyrišką tiesą priminė solistas.
Ž. Voronovas papasakojo, kad dabar ruošiasi naujo sezono atidarymui su „Šreku“.
„Aš gavau Šreko vaidmenį. Manau, kad bus įdomu“, – apie intriguojančius kūrybinius išbandymus užsiminė profesionalus solistas ir prisiekęs žvejas Ž. Voronovas.
Naujausi komentarai