Renkasi alternatyvą
„Man teatras asocijuojasi su senove, klasika, kurios aš nesuprantu, dėl to ir nelabai vilioja ateiti“, – prisipažįsta penkiolikmetė Viktorija. Aštuoniolikmetis Justinas jai pritaria: „Jaunimui trūksta įdomumo teatre. Galbūt stereotipiškai pasakysiu, bet manau, kad teatras – labiau suaugusių arba labai mažų vaikų reikalas.“
„Norėčiau pamatyti pagal populiarius filmus pastatytų spektaklių, būtų įdomiau“, – mintimis dalijasi šešiolikmetė Rugilė. Jos bendraamžė Kamėja prisipažįsta dažniau pasirenkanti kiną: „Žinau, kad teatrą lankyti pravartu, bet visgi renkuosi kino sales.“
Kalbintų jaunuolių atsakymai išryškina ne vieną kliūtį: jauną žmogų nuo teatro gali skirti išankstinė nuostata, sunkiai atpažįstama teatro kalba ir kitų laisvalaikio formų gausa. Kaip mažinti šį atotrūkį, kalbėjo skirtingų Kauno teatrų atstovai.
Siūlo repertuarą
Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas sako, kad teatrui svarbu ne tik kurti jaunimui, bet ir išgirsti pačių jaunų žmonių nuomonę.
Teatro meno vadovas Edgaras Klivis, režisierius Justinas Vinciūnas ir edukacijų vadybininkai subūrė 15–19 metų jaunuolių Jaunimo tarybą. Jos nariai dalyvauja susitikimuose, išsako savo lūkesčius ir teikia pasiūlymus dėl repertuaro.
Dėl šios iniciatyvos teatro repertuare atsirado spektaklis „Lygiosios trunka akimirką“, sukurtas pagal Icchoko Mero romaną. E. Stancikas teigia, kad spektaklis sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo. 2026–2027 m. sezoną teatras pristatys dar vieną jaunimo pasiūlytą kūrinį – spektaklį „Svetimas“ pagal Albert’o Camus romaną.
„Jaunimo tarybos susitikimai padeda apčiuopti jaunosios kartos pulsą – suprasti, kokios temos rūpi, kokie klausimai kyla ir apie ką jie nori kalbėti. Norime žinoti, kas iš tiesų šiandien įdomu jaunam žmogui“, – pasakoja direktorius.
Teatro vadovas pripažįsta, kad dėl jauno žmogaus dėmesio šiandien varžosi koncertai, parodos, festivaliai ir daugybė kitų veiklų. Vis dėlto teatras gali tapti patrauklus, jeigu jaunuolis scenoje atpažįsta save ir jam rūpimus klausimus.
„Norime, kad teatras nebūtų vienkartinis apsilankymas su klase. Siekiame, kad jaunas žmogus į teatrą ateitų todėl, kad jam pačiam įdomu, ką ten atras“, – pabrėžia E. Stancikas.
Kaip vieną iš galimų kliūčių jis įvardija teatro lankymo įpročio trūkumą. Į kiną galima užsukti spontaniškai, o spektaklį dažniausiai reikia pasirinkti ir suplanuoti iš anksto. Jaunus žmones taip pat gali atbaidyti išankstinė nuostata, kad teatras – pernelyg sudėtingas, neįdomus ar skirtas ne jiems.
Ne amžius, o įprotis
Kauno miesto kamerinio teatro direktorė Jurga Knyvienė įsitikinusi, kad domėjimąsi teatru lemia ne žmogaus amžius, o susiformavę įpročiai.
„Anksčiau teatras būdavo įprastesnė vakaro praleidimo forma, bet dabar tiesiog daugiau pasirinkimų. Tačiau jei teatras būtų įvairesnis, juo domėtųsi daugiau ir įvairesnių žmonių“, – teigia J. Knyvienė.
Vienas kryptingiausių Kauno kamerinio teatro bandymų suartinti jauną auditoriją ir kūrėjus – tarptautinis jaunimo teatro festivalis „Išeities taškas“. Šį rudenį jis vyks jau vienuoliktą kartą. Festivalyje pristatomi ne tik Lietuvos, bet ir užsienio jaunųjų menininkų darbai, rengiamas eskizų konkursas, kūrybinės dirbtuvės su menininkais.
„Kamerinis teatras jau dešimt metų kryptingai dirba, kad menininkai ir jauna auditorija susitiktų, keistųsi idėjomis, palaikytų tarpusavio ryšį. Tam ir buvo sukurtas jaunimo teatro festivalis „Išeities taškas“ ir todėl šio festivalio misija yra būti susitikimo ir mainų platforma“, – pasakoja Kauno kamerinio teatro direktorė.
Globoti užaugintą auditoriją
Kauno valstybinio lėlių teatro vadovė Rasa Bartninkaitė atkreipia dėmesį į teatro sistemoje įsisenėjusią spragą: iš lėlių teatro išaugusiam žiūrovui ne visada buvo aišku, į kurią teatro salę eiti toliau.
„Lietuvos teatrų sistema pati sukūrė tokias sąlygas, po lėlių teatro nebuvo jokio kito teatro, kuris perimtų užaugintą jaunimo auditoriją, todėl labai gera, kad šalia mūsų yra kamerinis teatras, kuris atvėrė duris jauniems kūrėjams“, – sako R. Bartninkaitė.
Lėlių teatras jauną žiūrovą mėgina pasiekti ir per mokykloje nagrinėjamus literatūros kūrinius. R. Bartninkaitės teigimu, spektaklis „Dievų miškas“ pademonstravo, kad jaunimui tokia medžiaga tebėra aktuali. Beje, spektaklį įvertino ir kritikai: 2021 m. jo kūrėjai apdovanoti Auksiniu scenos kryžiumi Lėlių ir objektų spektaklių kategorijoje.
„Manau, teatras, turėdamas įtaigią muziką, aktorių vaidybą, šviesas, geba atskleisti tuos literatūros kūrinius, kurie verčiant puslapį po puslapio nėra lengvai suprantami“, – teigia teatro vadovė.
Pats lėlių teatras šį sezoną yra pasiruošęs sulaukti jaunuomenės – pristatys net šešias premjeras, iš kurių dvi skirtos paaugliams ir suaugusiesiems: rugsėjį žiūrovų laukia „Čiurlionio užrašai“, o pavasarį – „Altorių šešėly“.
Kviečia miuziklais
Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovo pavaduotojas Rimantas Lekavičius sako, kad jų teatras kelio pas jaunus žiūrovus pirmiausia ieško per repertuarą. Jis atkreipia dėmesį, kad nemažai jaunų žmonių nuo mažens domisi muzika, todėl yra reiklūs ir repertuarui, ir atlikimo kokybei.
„Didesnei jaunimo daliai priimtinesnis žanras yra miuziklas, jų repertuare kiekvienais metais vis daugėja“, – teigia R. Lekavičius. Vis dėlto jis pabrėžia, kad jauni žmonės – labai skirtingi, o teatrui tenka varžytis su gausybe lengviau prieinamų ir pasiekiamų veiklų.
Kartu teatro vadovo pavaduotojas pastebi teigiamą pokytį: „Didėja mūsų teatro jaunų gerbėjų ratas, o vidutinis teatro lankytojo amžius kiekvienais metais po truputį mažėja.“
Kauno teatrai renkasi skirtingus būdus – nuo miuziklų ir jaunųjų kūrėjų festivalio iki naujai scenoje perskaitomos klasikos. Kelias pas jauną žiūrovą prasideda ne nuo mėginimų įrodyti, kad teatrą lankyti „pravartu“, o nuo galimybės scenoje atpažinti save, savo kartos klausimus ir šiandienos pasaulį.
Naujausi komentarai