Redakciją užplūdo šimtai panašių istorijų, o šis keistas reiškinys gavo pavadinimą. Ir nors tai nėra oficiali medicininė diagnozė, vis dar bandoma įminti šią mįslę. Viena populiariausių hipotezių susijusi su specifiniu knygų kvapu.
Tačiau kalbant apie senus leidinius reikia pastebėti, kad jų aplinkoje dominuoja vanilės aromatas, atsirandantis skylant popieriaus komponentui ligninui, o šiuolaikiniuose knygynuose pasitinka visai kitoks „cheminis kokteilis“: šviežio rašalo, klijų ir spausdinimo medžiagų lakieji junginiai. Manoma, kad net ir šie modernūs lakūs organiniai junginiai gali dirginti uoslę ir siųsti signalus nervų sistemai.
Vis dėlto eksperimentai neparodė tiesioginio ryšio tarp tokių kvapų ir virškinimo sistemos veiklos, o knygynų ar bibliotekų darbuotojai su tokiais simptomais susiduria itin retai.
Psichologai siūlo kitą paaiškinimą – „informacinę perkrovą“, kai smegenis vienu metu užplūsta tūkstančiai knygų pavadinimų, spalvų ir šriftų. Tokia staigi jutiminė apkrova esą gali sukelti pasąmoninę įtampą, į kurią kūnas reaguoja fiziologiškai.
Dar viena versija remiasi sąlyginiu refleksu: jei žmogus nuo mažens įpratęs skaityti tualete, knygų kvapas ir aplinka smegenims tiesiog tampa signalu „veikti“.
Naujausi komentarai