Galingi gamtos plaučiai
Prancūzų botanikas Patrickas Blancas šią idėją išpopuliarino dar devintajame dešimtmetyje, o šiandien Europoje jau žinomas ne vienas įspūdingas vertikaliojo sodo objektas, rašo „Africanews“.
Vienas ryškiausių – Milano „Bosco Verticale“ („Vertikalus miškas“). Tai du gyvenamieji dangoraižiai, kurių terasose auga daugiau nei 21 tūkst. įvairių augalų, tarp jų – šimtai medžių ir tūkstančiai krūmų. Šie gyvieji Milano statiniai liudija, kad vertikalieji sodai – ne tik estetinė palaima akims.
Skaičiuojama, kad „Bosco Verticale“ kasmet sugeria beveik 20 t anglies dvideginio ir tapo namais ne mažiau kaip dvidešimčiai paukščių rūšių.
Moksliniai tyrimai rodo, kad žaliosios sienos gali drastiškai sumažinti pastatų paviršiaus temperatūrą, pagerinti šiluminį komfortą tankiai apstatytose vietovėse ir filtruoti kietąsias daleles iš oro. Tai ypač aktualu ten, kur nėra vietos tradiciniams parkams.
Džiunglių pamokos
Nors vertikaliųjų sodų koncepcija gimė Europoje, būtent Lotynų Amerika šią idėją pritaikė neregėtu mastu.
Ispanų botanikas Ignacio Solano pastebi ryškų kontrastą: „Europoje įprasta, kad didžiosios sostinės turi vieną ar du reikšmingus vertikaliuosius sodus. Palyginkite tai su Buenos Airėmis, Meksiku ar Gvatemala – ten jų skaičiuojama šimtais.“
I. Solano, vadovaujantis bendrovei „Paisajismo Urbano“, vertikaliuosius sodus kuria remdamasis daugiau nei keturiolika metų trukusiais tropinių ekosistemų tyrimais – nuo Kolumbijos džiunglių iki Madagaskaro.
Anot jo, sėkmės paslaptis yra ne tiesiog pasodinti augalus, o būtent sukurti veikiančią ekosistemą. Dauguma šių sodų auga be dirvožemio – augalai maitinami per specialią hidroponinę sistemą, kuria tiekiamas maistinių medžiagų prisotintas vanduo.
I. Solano teigia, kad tokia sistema pagamina tris kartus daugiau deguonies ir auga tris kartus greičiau nei tradiciniai antžeminiai želdynai. Be to, šiuolaikinės technologijos leidžia nešvaistyti vandens, o rimtesnės priežiūros tokiam sodui prireikia vos kartą per metus.
Užtenka aistros ir noro
Vienas didžiausių mitų – kad vertikalųjį sodą gali įrengti tik aukščiausios kvalifikacijos inžinieriai ar architektai.
Ispanų botanikas aktyviai dalijasi savo metodika ir veda intensyvius kursus, kurių metu bet kuris entuziastas per penkias dienas gali išmokti identifikuoti augalų šeimas, parinkti jiems tinkamiausią vietą ant sienos ir suprasti visą veikimo modelį.
„Jums nereikia būti botaniku ar inžinieriumi, – sako I. Solano. – Užtenka aistros ir noro mokytis.“
Pasak botaniko, apie 85 proc. jo kursų dalyvių vėliau sėkmingai įgyvendina realius žalinimo projektus savo miestuose.
Akivaizdu – žmonijai išgyvenant vis karštesnes vasaras, vertikalieji sodai tampa nebe pasirinkimu, o būtinybe. Tai praktiškas, tvarus ir neabejotinai vizualus būdas pilkus betono luitus paversti gyvybingomis ir sveikatinančiomis oazėmis.
(be temos)