Su veterinarijos gydytoja Gabriele Puluikyte, kurios specializacija – smulkiųjų gyvūnų dermatologija, pasikalbėjome, kokios alergijos dažniausiai kamuoja keturkojus, kokie namuose laikomi mums įprasti daiktai gali būti jiems pavojingi ir koks maistas gyvūnams sukelia didžiausias alergines reakcijas.
Didžiausias iššūkis
– Kokiomis odos ligomis dažniausiai serga augintiniai? Ar atsiranda naujų odos ligų, kurias gydyti veterinarams dar sunku?
– Mano pacientai dažniausiai atvyksta dėl įvairių alergijų, paraudusios ir sudirgusios odos, ausų uždegimų, taip pat žaizdų, atsiradusių dėl intensyvaus kasymosi. Alerginės odos ligos šiuo metu yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurių augintinių šeimininkai kreipiasi į veterinarijos gydytojus.
Veterinarinė medicina šiandien labai pažengusi, todėl turime daug įvairių gydymo galimybių, galime gydyti net naujas ligas. Dažnai didesnis iššūkis būna ne pats gydymas, o tikslios diagnozės nustatymas, nes panašūs simptomai gali būti būdingi skirtingoms ligoms. Nustatę priežastį, daugeliu atvejų galime pasiūlyti veiksmingą gydymą bei ligos kontrolę ir užtikrinti gerą augintinio gyvenimo kokybę.
Pakelkite, kad nepasiektų
– Kokios namuose esančios priemonės dėl kvapų ar cheminės sudėties augintiniams gali sukelti alerginių reakcijų? Gal patys šeimininkai neįtaria, kad šuo, katė dėl, pvz., namų kvapų ar kitų priemonių ima negaluoti?
– Taip, tam tikri namų aplinkos veiksniai gali ne tik sukelti alergijų, bet ir paūminti jau esančias ligas.
Pvz., intensyvūs namų kvapai, oro gaivikliai, kvapnios žvakės, valymo priemonės ar dulkės gali dirginti jautresnių gyvūnų odą. Jei katės serga astma ar yra alergiškos, simptomus gali sustiprinti ir dulkantis kraikas.
Taip pat svarbu nepamiršti buitinės chemijos. Kai kurios priemonės gali būti ne tik dirginančios, bet ir toksiškos. Neseniai turėjome pacientą, kuris apsinuodijo kanalizacijos valikliu „Kurmis“. Todėl šeimininkams rekomenduoju visas chemines priemones laikyti gyvūnams nepasiekiamoje vietoje, o stiprų kvapą skleidžiančius produktus namuose naudoti atsargiai.
Jei, panaudojus naują priemonę, augintinis ima kosėti, čiaudėti, parausta oda ar atsiranda kitų negalavimo požymių, būtina įvertinti, ar tai nesusiję su aplinkos dirgikliais.
Dažniausi alergenai yra jautiena, vištiena, pieno produktai, kiaušiniai, kviečiai, soja. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad vištiena nebūtinai yra pagrindinis alergijų kaltininkas: nors daugelis šeimininkų įtaria būtent ją, alergija vištienai pasitaiko ne dažniau nei alergija kitiems dažnai vartojamiems baltymų šaltiniams.
Nustemba, ką suėda
– Kokių daiktų vertėtų vengti namuose turint augintinių? Kas jiems gali pakenkti mums nė neįtariant?
– Veterinarus dažnai stebina tai, kokių keistų daiktų sugeba praryti keturkojai, ypač katės. Tai gali būti plastikiniai maišeliai, pakavimo juostelės, plaukų gumytės, siūlai, virvelės ar net kaspinėliai, skirti puošti Kalėdų egulutę. Tokie daiktai gali sukelti žarnyno nepraeinamumą, dėl kurio gali prireikti skubios operacijos.
Labai svarbu atkreipti dėmesį į augalus. Katėms ypač pavojingos yra lelijos – net labai mažas jų kiekis gali sukelti ūminį inkstų nepakankamumą. Deja, praktikoje kačių, apsinuodijusių lelijomis, dažnai išgelbėti nepavyksta. Kiti dažniau pasitaikantys nuodingi augalai: difenbachijos, filodendrai, monsteros, zamiokulkai, sansevjeros, ciklamenai, azalijos ir narcizai.
Šunų šeimininkams patarčiau ypač saugoti maistą. Neretai pavojingiausi produktai būna tie, kuriuos laikome visiškai įprastais: šokoladas, razinos, vynuogės, ksilitoliu saldinti gaminiai, svogūnai ar česnakai.
Visai neseniai turėjome atvejį, kai šuo suėdė visą skardą ką tik iškeptų šokoladinių keksiukų. Laimei, šį kartą viskas baigėsi laimingai, tačiau tokios situacijos gali būti labai pavojingos ir baigtis sunkiais apsinuodijimais.
Mitas apie baltakailius
– Girdžiu sakant, kad baltakailių šunų oda jautresnė, todėl jie alergiškesni. Ar sutiktumėte su tuo? Ar baltakailiai iš tiesų yra lepesni?
– Praktikoje tikrai dažnai susiduriame su alergiškais baltakailiais šunimis, tačiau nebūtinai dėl kailio spalvos. Dažniau tai susiję su veisle ir genetiniu polinkiu. Tarp alergiškų pacientų dažnai matome Vakarų Škotijos baltuosius terjerus (vestus), Maltos bišonus ir kai kurias kitas šviesaus kailio veisles.
Todėl nesakyčiau, kad visi balti šunys yra lepesni ar dažniau alergiški. Vis dėlto tam tikroms baltakailėms veislėms odos alergijos, niežulys, pasikartojantys ausų uždegimai ar letenų laižymas iš tiesų pasitaiko dažniau. Didžiausią įtaką turi genetika, o ne kailio spalva.
Baltą kailį prižiūrėti dažnai būna sudėtingiau. Aplink akis, burną ar letenas kailis gali gelsti, tamsėti, įgauti rusvą atspalvį dėl ašarų, seilių ar aplinkos veiksnių. Todėl šeimininkams tenka skirti daugiau dėmesio kailio priežiūrai ir higienai. Galbūt dėl to baltakailiai augintiniai kartais atrodo lepesni.
Man visada smagu pamatyti pacientą su tikrai gražiu, sniego baltumo kailiuku. Tai dažnai rodo ne tik gerą priežiūrą, bet ir gerą bendrą augintinio sveikatos būklę.
Kada sunerimti?
– Pastebime, kad šunys ir katės nei iš šio, nei iš to pradeda kasyti ausis, jas trinti į žemę, purtyti galvą. Kada reikia susirūpinti ir pasirodyti pas veterinarą? Kada tokio elgesio geriau neignoruoti?
– Dažniausiai sveiki šunys ir katės ausų nesikaso. Žinoma, kaip ir žmogus kartais pasikaso galvą, taip ir augintinis retkarčiais gali pasikasyti ausį, tai visiškai normalu. Tačiau jei augintinis nuolat kasosi ausis, trina jas į grindis ar baldus, intensyviai purto galvą, tokio elgesio ignoruoti nereikėtų.
Sunerimti reikėtų, jei vidinė ausies kaušelio pusė yra paraudusi, karšta, skausminga liečiant arba jei iš ausies sklinda nemalonus kvapas. Taip pat verta pasirodyti veterinarijos gydytojui, jei ausis valote reguliariai, tačiau vos po kelių dienų jos vėl tampa labai purvinos ar prisipildo išskyrų.
Dažniausios tokių simptomų priežastys yra ausų uždegimai, mieliagrybiai, ausų erkutės ar alergijos. Ausų problemos gana dažnai būna vienas pirmųjų alergijos požymių, todėl pasikartojančių ausų uždegimų nereikėtų laikyti tik ausų problema.
Dažniau su ausimis vargsta nulėpausiai šunys, pvz., kokerspanieliai, kavalieriaus karaliaus Karolio spanieliai, basetai, labradorai ar auksaspalviai retriveriai. Dėl prasčiau ventiliuojamo ausies kanalo juose lengviau kaupiasi drėgmė ir vystosi uždegimai. Prancūzų buldogai ir mopsai dažniau susiduria su ausų problemomis dėl specifinės ausų anatomijos ir didesnio polinkio į alergijas.
Kuo anksčiau nustatoma priežastis, tuo gydymas paprastesnis, todėl, pastebėjus nuolatinį ausų kasymąsi ar galvos purtymą, geriau nelaukti, kol problema įsisenės.
Katėms ypač pavojingos yra lelijos – net labai mažas jų kiekis gali sukelti ūminį inkstų nepakankamumą. Deja, praktikoje kačių, apsinuodijusių lelijomis, dažnai išgelbėti nepavyksta.
Alergiškiausios veislės
– Kokios šunų ir kačių veislės yra labiausiai linkusios į alergijas?
– Nors alergijų gali išsivystyti bet kurios veislės šuniui ar katei, praktikoje tikrai matome veislių, kurios su šiomis problemomis susiduria dažniau. Tarp šunų dažniausiai alergijas diagnozuojame Vakarų Škotijos baltiesiems terjerams (vestams), prancūzų buldogams, anglų buldogams, Labradoro ir auksaspalviams retriveriams, bokseriams, mopsams, pudeliams, Maltos bišonams, kai kuriems spanieliams, taip pat vengrų vižlams ir veimaraneriams.
Pagrindinė priežastis – genetika. Šios veislės paveldi didesnį polinkį į pernelyg jautrią imuninės sistemos reakciją į aplinkos alergenus, tokius kaip žiedadulkės, dulkių erkutės ar tam tikri maisto ingredientai. Taip pat svarbus odos barjeras.
Alergijos dažniausiai pasireiškia niežuliu, letenų laižymu, pasikartojančiais ausų uždegimais, odos paraudimu ar kailio retėjimu. Praktikoje dažnai matome, kad pirmieji simptomai pasireiškia dar jauname amžiuje, todėl ankstyvas jų atpažinimas gali padėti greičiau suvaldyti ligą ir pagerinti augintinio gyvenimo kokybę.
Katėms aiškus veislinis polinkis pasireiškia rečiau, tačiau klinikoje dažniau sutinkame Siamo, Abisinijos ir devonreksų veislių kačių.
Visa tiesa apie maistą
– Kokie pašaro ingredientai augintiniams kelia alergiją?
– Dažniausiai maisto alergijas šunims ir katėms sukelia baltymai. Dažniausi alergenai yra jautiena, vištiena, pieno produktai, kiaušiniai, kviečiai, soja. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad vištiena nebūtinai yra pagrindinis alergijų kaltininkas: nors daugelis šeimininkų įtaria būtent ją, alergija vištienai pasitaiko ne dažniau nei alergija kitiems dažnai vartojamiems baltymų šaltiniams.
Labai svarbu paminėti,kad ne visais atvejais alerginę reakciją sukelia pats pašaro ingredientas. Kartais odos problemos gali paūmėti dėl aplinkos alergenų (dulkių erkučių, žiedadulkių), o dulkių erkutės gali kauptis ir netinkamai laikomame sausame pašare.
Dėl to svarbu ne tik pasirinkti tinkamą dietą, bet ir tinkamai laikyti pašarą – sandariose talpose, sausoje ir vėsioje vietoje. Šiuo metu maisto alergijos diagnostikos vadinamasis aukso standartas šunims yra eliminacinė dieta, po kurios atliekama provokacija įtariamu alergenu.
Vasara – pavojų metas
– Vasarą šunys ir kai kurios katės daugiau laiko leidžia saulėje, prie jūros, ežerų. Ar pastebite, kad būtent vasarą padaugėja odos sudirgimų? Kas dažniausiai tai išprovokuoja?
– Taip, vasarą odos problemų gali padaugėti. Dažnai į kliniką atvežami šunys su šlapiuojančiomis žaizdomis (egzemomis) ar kitais odos uždegimais, kurie išsivysto po maudynių ir dėl ilgiau išliekančios drėgmės kailyje. Kai kurių veislių šunis po maudynių svarbu kruopščiai išdžiovinti, ypač turinčius tankų ar ilgą kailį.
Vasarą dažniau pasitaiko kontaktinių reakcijų į žoles ir kitus augalus: dažniausiai bėrimai atsiranda pilvo srityje, pažastyse ar kitose vietose, kurios tiesiogiai liečiasi su aplinka. Neretai paūmėja ir ausų uždegimai, ypač daug plaukiojantiems šunims.
Dažna priežastis – vabzdžių įkandimai. Į kliniką dažnai atvežami šunys su staiga ištinusiais snukiais, akių vokais ar kitomis kūno vietomis po bičių, vapsvų ar kitų vabzdžių įgėlimų.
Įsimintiniausias pacientas
– Gal galėtumėte pasidalyti sudėtingiausiu atveju iš savo gydymo praktikos? Ką diagnozavote, kokio amžiaus gyvūnui? Kokia buvo gydymo eiga ir trukmė? Kodėl Jums tas atvejis buvo išskirtinis?
– Ypač įsiminė vidutinio amžiaus australų aviganio atvejis – jo šeimininkai į mane kreipėsi dėl antros nuomonės. Šuo ilgiau nei pusę metų kentėjo nuo negyjančių odos pažeidimų pilvo srityje: žaizdos buvo paraudusios, erozinės, šlapiuojančios. Dėl nuolatinio laižymo jam ilgą laiką teko nešioti apsauginį gaubtą.
Iki kreipimosi buvo išbandyta daug įvairių gydymo būdų: vietiniai preparatai, antibiotikai, kiti vaistai, tačiau dalis jų ne tik nepadėjo, bet būklę dar labiau pablogino. Šuniui buvo atlikta daugybė tyrimų. Kartu mes atlikome odos biopsijas, kad galėtume atmesti kitas galimas ligas.
Galiausiai paaiškėjo, kad pagrindinė problema buvo sunkiai kontroliuojamas alerginis dermatitas, o dalis gydymo priemonių sukėlė papildomų nepageidaujamų reakcijų. Tokie pacientai yra ypač sudėtingi, nes reikalauja ne tik išsamios diagnostikos, bet ir labai glaudaus bendradarbiavimo su šeimininkais ir kolegomis.
Šis atvejis man buvo išskirtinis tuo, kad dar kartą priminė, kokia svarbi yra tiksli diagnozė ir kantrybė. Dermatologijoje greitų rezultatų būna ne visada, kartais pagerėjimo tenka siekti mėnesius ar net ilgiau nei pusę metų. Būtent tokie atvejai parodo, kad sėkmingam gydymui reikia nuoseklumo, atkaklumo ir pasitikėjimo tarp gydytojo bei gyvūno šeimininkų.
– Ačiū už pokalbį.
Naujausi komentarai