Plačiau apie šunį Batatą pasakojo jo šeimininkė Marija Elžbieta Serbintaitė.
– Marija, kokia yra šio šuns istorija?
– Jis pas mane atsidūrė prieš metus. 2025 metų gegužę palaidojau savo ilgametį šuniuką ir draugams sakiau, jog dabar jau tikrai pailsėsiu ir man nereikės jokio šuns. Bet aš visą gyvenimą užaugusi su gyvūnais, nuo pat kūdikystės, tad galite įsivaizduoti, kad pripranti prie gyvūno, o ypač prie šuns.
Aš net nesupratau, kaip man atsikelti ryte ir neiti į lauką. Vakare grįždavau iš darbo ir eidavau tiesiog viena pati į mišką pasivaikščioti.
Vieną dieną žiūrėjau SOS gyvūnų prieglaudos tinklalapį ir pamačiau ausis, akutes, ir kažkaip tiesiog pajutau, kad šitas šuo turi būti su manimi. Užpildžiau anketą, o prieglauda man paskambino ir pasakė, kad Batatas yra reaktyvus, jautrus šuniukas, tad su juo reikės daug užsiimti ir dresiruoti.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Jis turi savo socialinių tinklų paskyrą. Kaip gimsta visos tos istorijos?
– Nežinau. Man tiesiog ateina idėja ir mintis ir aš pasidalinu. Pasirodo, kad daug gyvūnų, o tiksliau šunų šeimininkų, gali labai save susieti su tomis istorijomis. Kaip ten kartais užuolaidas apdergia ar, pavyzdžiui, suvalgai prieš jį traškučių pakelį, o jis turi triukus daryti, kad gautų skanuką.
– Ar nebaisu, kad šuo nukonkuruos ir turės daugiau sekėjų nei šeimininkė?
– Gali tekti su tuo susitaikyti, bet aš nieko prieš.
– Batatas, pavyzdžiui, šiandien susitikus su mumis ir operatoriumi net bijojo. Ar pačios misija yra ne tik linksminti sekėjus, bet ir ištraukti mažylį iš blogos aplinkos?
– Jį iš blogos aplinkos ištraukiau ne aš, o prieglauda, nes Kalvarijų turguje vietoj bulvių įdėjo tris šuniukus į maišiuką močiutei. Nežinau, kaip tas visas procesas atrodė, tad negaliu plačiau pakomentuoti, bet močiutė paskambino į prieglaudą.
Jie yra du broliukai ir sesutė. Prieglauda davė neįtikėtinus vardus – Batatas, Kroketas ir Fry. Kiek žinau, su broliuku mes dažnai toje pačioje mokyklėlėje susitinkame per dresūrą.
Pats Batatas yra jautrus ir bailiukas. Kai kuriuos žmones tai labai išgąsdina, nes, atrodytų, norisi pasiimti savo šuniuką kažkur į miestą pasivaikščioti, kur yra daugiau žmonių. Aš esu susitaikiusi, kad turbūt čia nebus Batato istorija, bet mes dresiruojamės. Jis vis tiek keliauja su manimi į mano biurą ir bandomės. Jei aš tik pajaučiu ir pamatau, kad šuniukui per baisu, sakau, jog tuoj į mišką važiuosime. Miškas yra labiau mūsų aplinka nei miestas. Šuo irgi turi savo charakterį ir baimes, tad pripranti prie to ir būni su tuo.
Naujausi komentarai