Čia šie gyvūnai nėra tik augintiniai. Jie yra tikras inuitų išlikimo pamatas, gyva istorija ir vienas iš nedaugelio likusių tiltų, jungiančių šiuolaikinį pasaulį su didžiausios pasaulyje salos praeitimi.
Tvarka labai griežta
Iš Grenlandijos grįžome prieš savaitę. Prieš kelionę dar svarstėme, kad į šią išskirtinę vietą skrisime su savo garbanotuoju bišonu, tačiau sužinojau, kad, skrendant į Kangerlusuaką, tai būtų tiesiog neįmanoma. Atsiskraidinti čia bet kokį šunį yra draudžiama.
Priežastis paprasta – grenlandai itin saugo savo vietinės veislės šunis ir nenori, kad jie imtų kryžmintis su kitomis. Griežta tvarka leidžia apsisaugoti ir nuo parazitų, ligų. Pasirodo, anksčiau yra buvę atvejų, kai atsivežti gyvūnai pridarė rūpesčių vietos keturkojams, todėl tokia tvarka galioja ne šiaip sau.
„O kas būtų, jei vis dėlto būčiau atsiskraidinusi savo šunį? – klausiu vietinio gyventojo. Jis atsako: „Arba būtų nušautas, arba jam būtų skirtas karantinas."
Taip ir nesupratau, ar dėl pirmojo varianto jis juokavo, ar tai tebuvo atšiaurus juodasis humoras. Tačiau žinant, kad Grenlandijoje ginklais prekiaujama tiesiog maisto prekių parduotuvėse ir juos gali pirkti praktiškai bet kas (pagal atnaujintas Grenlandijos ginklų kontrolės taisykles, asmuo turi būti sulaukęs bent 15 metų amžiaus, kad galėtų savarankiškai įsigyti, turėti, nešiotis ir naudoti tradicinį medžioklinį šautuvą), nebuvo jauku išgirsti tokį atsakymą.
Tačiau grįžkime prie šunų. Kaip pasakojo vietiniai, Grenlandijos šunys gyvena virš poliarinio rato ir rytinėje salos dalyje. Taigi, jokie kiti šunys į šiuos regionus neleidžiami. Jei išveži Grenlandijos kinkinių šunį iš šios srities – jis niekada negalės sugrįžti.
O štai Nuke, Grenlandijos sostinėje, tvarka jau daug laisvesnė. Ten galima auginti įvairių veislių šunis, o pietų Grenlandijoje šunys daugiausia laikomi avims ganyti ir jie laksto laisvai.
Kuo išsiskiria?
Grenlandijos šunys yra neatsiejama jų istorijos ir kultūros dalis. Šunys į salą atkeliavo su paleoinuitais, kai šie migravo į rytus per Šiaurės Amerikos Arktį. Taigi, šie keturkojai saloje atsirado maždaug 2500 m. pr. Kristų.
Grenlandijos kinkomasis šuo neseniai įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip viena seniausių pasaulyje išlikusių šunų veislių. Atvykę kartu su ankstyvaisiais naujakuriais, jie tarnavo kaip nepakeičiamas darbinis gyvūnas ir kompanionas.
Pagrindinės Grenlandijos šuns temperamento savybės – energija, psichologinė ištvermė ir drąsa. Tai nenuilstantis šuo, kuris, nors ir draugiškas žmonėms, neprisiriša labai prie vieno asmens ir netinka būti sargu.
Ši veislė pasižymi stipriu instinktu medžioti baltuosius lokius ir ruonius.
Pagrindinės Grenlandijos šunų temperamento savybės – energija, psichologinė ištvermė ir drąsa. Tai nenuilstantis šuo, kuris, nors ir draugiškas žmonėms, neprisiriša labai prie vieno asmens ir netinka būti sargu.
Prisitaikę idealiai
Skirtingai nuo daugelio šiuolaikinių veislių, kurias žmogus išvedė siekdamas tam tikrų estetinių išvaizdos savybių, Grenlandijos šunį suformavo pati griežčiausia selekcininkė – Arkties gamta.
Vienas pagrindinių šios veislės išskirtinumų – neįtikėtinas fiziologinis prisitaikymas prie šalčio. Šie šunys turi dvigubą kailį: tankią pavilnę, kuri nesulaiko drėgmės ir sukuria nepriekaištingą termoizoliaciją, ir ilgus, riebaliniu sluoksniu padengtus plaukus, atstumiančius vandenį ir sniegą.
Net spaudžiant –30 °C ar net –50 °C šalčiui, šuo tiesiog susiraito į kamuoliuką, įspraudžia nosį į pūkuotą uodegą ir ramiai miega ant ledo, kol jį užpusto sniegas.
Be to, Grenlandijos šunys pasižymi ypatinga gaujos hierarchija. Jie išlaikė stiprų medžioklės instinktą, o jų bendravimas remiasi griežta dominuojančių individų nustatyta tvarka. Įdomu tai, kad jie neloja taip, kaip įprasti naminiai šunys – jie bendrauja charakteringu, melodingu staugimu, primenančiu vilkų stūgavimus.
Vis dėlto susipažinęs su šios veislės atstovais iš arčiau, įsitikini, kad jie taikūs ir draugiški.
Dar neišlipus iš automobilio, atvykėlius pasitiko penki smalsūs, uodegas vizginantys šuniukai. Dviejų mėnesių mažyliai atkakliai prašė dėmesio, neprieštaravo glostymams ar trumpiems panešiojimams.
O štai dideli, aptvaruose laiką leidžiantys šunys nerodė jokios agresijos. Jie įdėmiai mus nužiūrėjo, kas galėjo – priėjo artyn iš arčiau susipažinti. Mums vaikštinėjant aplink – nė vienas net neamtelėjo.
Kuo minta?
Kad žiemą šie šunys išlaikytų gerą formą, turėtų energijos, jie gauna ir atitinkamą meniu. Jų mitybos racionas tiesiogiai atspindi tradicinį inuitų gyvenimo būdą.
Tradicinis ir iki šiol pagrindinis darbo sezono metu vartojamas maistas yra jūrų žinduolių mėsa ir žuvys. Šunų mitybos pagrindą sudaro ruonių mėsa ir riebalai, Grenlandijos otais ir kitos žuvys, avijaučių mėsa ir medžioklės laimikio likučiai, kurie išdalijami šunų gaujai. Vasarą jiems duodama ir šiuolaikinio sauso ėdalo.
Šiltuoju metų laiku, kai šunys ilsisi ir kaupia jėgas, mitybos norma sumažinama, kad gyvūnai nenutuktų.
Įdomu tai, kad Grenlandijos šunys pasižymi unikaliu virškinimo traktu, gebančiu efektyviai pasisavinti maistines medžiagas iš sustingusio, užšalusio maisto. Jie gali ryte praryti įšalusius mėsos gabalus, ir jų skrandžio sultys greitai susidoroja su tokiu maistu.
Šunų mitybos pagrindą sudaro ruonių mėsa ir riebalai, Grenlandijos otai bei kitos žuvys, avijaučių mėsa ir medžioklės laimikio likučiai, kurie išdalijami šunų gaujai.
Vesdavo į ligoninę
Grenlandijoje, po kurios pakraščius yra išsimėtę didesni ar mažesni miesteliai, nėra jokio susisiekimo keliais. Paprastai sakant, iš vienos gyvenvietės nuvykti į kitą keliais – neįmanoma, nes jų paprasčiausiai nėra. O ir pačiuose miesteliuose nėra daug gyventojų, nepastebėjome ir jokios veterinarijos klinikos.
Vietinių klausiu, kaip gi jie skiepija ir gydo savo šunis? Kangerlusuake jau 30 metų gyvenantis danas Erikas juokėsi prisiminęs, kad anksčiau savo šuniukus skiepyti vesdavo į vietos ligoninę. „Ten buvo atskiras įėjimas. Šuniukai tuo grindiniu bijojo eiti, tai jie išsitiesdavo ant pilvo ir juos reikėdavo tempti. Žinokite, buvo ką veikti“, – šypsojosi Erikas.
Vėliau grenlandai tvarką supaprastino ir leido savininkams patiems skiepyti savo šunis ar suleisti jiems vaistus. Taip pat galima išklausyti nuotolinius mokymus ir taip semtis veterinarinių žinių.
Reikšmingi iki šiol
Grenlandijos šunų gyvenimo trukmė vidutiniškai siekia 10–14 metų. Tai itin aukštas rodiklis tokio dydžio darbiniams šunims, gyvenantiems tokiomis ekstremaliomis sąlygomis.
Šuns amžių ir gyvenimo kokybę daugiausia lemia jo fizinis krūvis ir priežiūra. Grenlandijoje šunys gyvena lauke visus metus. Taigi, jie nežino, kas yra minkšta sofa ar šiltas kambarys. Tiek vasaros karščius (liepos viduryje termometro stulpelis buvo pakilęs iki +17 °C), tiek atšiauriausias pūgas šunys išbūna pririšti už gyvenviečių ribų.
Keičiantis pasauliui, Grenlandijos šunys iš medžioklės ir transporto priemonės tapo viena svarbiausių šiaurės turizmo ašimi.
Šiandien tūkstančiai keliautojų iš viso pasaulio vyksta į Grenlandiją patirti to, kas vadinama „tikrąja Arkties dvasia“.
Ateitis – miglota
Tiesa, klimato kaita graso šunų kinkiniams. Tradiciškai jūros ledas būdavo pakankamai storas kelionėms nuo lapkričio iki gegužės. Dabar ledo danga susidaro kur kas vėliau, yra gerokai plonesnė ir greičiau ištirpsta. Dalyje vietovių maršrutai, kuriais vadeliotojai važinėdavo kartų kartomis, tapo pavojingi.
Be kita ko, išlaikyti Grenlandijos šunį yra brangu (reikia daug mėsos ir žuvies). Kadangi žiemos trumpos, o vasarą šunys neduoda pajamų, vietiniams gyventojams ir kelionių organizatoriams darosi ekonomiškai sunku išlaikyti dideles jų gaujas. Prieš kelis dešimtmečius Grenlandijoje buvo per 30 000 kinkomųjų šunų, o dabar šis skaičius nukrito iki maždaug 12 000–15 000.
Sutrumpėjus ledo kelių sezonui, daugelis vietinių medžiotojų ir gidų priversti rinktis sniego motociklus arba laivus, mat jais galima greičiau ir saugiau įveikti plonėjančio ledo ruožus. Vis dėlto tokios transporto priemonės nė iš tolo neprimena to, kokią emociją suteikia dideli, galingi, ištvermingi ir dainuojantys Grenlandijos šunys.
Naujausi komentarai