Janulevičius: apokalipsės nepiešiu, tačiau už viską susimokėti reikės nemažai

– Jeigu žmogus, šiandien jūsų klausantis, susitikęs paklaustų, ar viskas gerai su Lietuvos ekonomika, ką jam atsakytumėte?

– Su Lietuvos ekonomika, matyt, pagal bendrąjį vidaus produktą yra neblogai. Nepaisant to, kad OECD šalys ir Tarptautinis valiutos fondas sumažino mūsų augimo prognozę 0,1 procentinio punkto – iki 2,8 proc., sakyčiau, kad tai yra geras rezultatas visoje Europoje. Žiūrint apibendrintai į visą mūsų ekonomiką, pajamos renkamos, vartojimas yra didelis. Pridėtinės vertės mokesčio, akcizų, pajamų mokesčio surinkimas galbūt dar nepasiekė savo apogėjaus. Tikriausiai tai pamatysime kitais metais, įvedus naujus mokesčius nuo sausio 1 d., o metų pabaigoje matysime, kiek ir ko buvo surinkta. Tačiau jeigu kalbame apie gamybą ir pramonę, šioje vietoje didelio džiugesio pasakyti negaliu. Liepos mėnesį turėjome šiokį tokį atsigavimą. Atrodė, kad situacija gerėja, tačiau viskas, žinoma, susiję ir su energetikos kaštais. Liepą atrodė, kad kainos po truputį mažėja, stabilizavosi, nors jau buvo prasidėję pirmieji neramumai dėl įtampos tarp JAV ir Irano. Turėjome viltį, kad situacija gerės, tačiau dabar, kai kas mėnesį išleidžiame savo indeksą, matome, kad jis yra žemiausias per pastaruosius 18 mėnesių.

– Kas yra indeksas?

– Šis indeksas apima 17 su pramone susijusių sričių ir krypčių: eksportą, naujus užsakymus, vadovų ar komercijos skyrių vadovų vertinimus, bendrą situaciją įmonėse ir kitus rodiklius. Iš jų išvedame indeksą, kuris parodo lūkesčius ateinančiam ir dabartiniam mėnesiui bei leidžia šiek tiek prognozuoti, kaip atrodė praėjęs mėnuo, kokia yra dabartinė situacija ir ko galima tikėtis ateityje. Vakar kaip tik paskelbėme naujausius duomenis, ir indeksas yra žemiausias per gana ilgą laiką. Pramonės bendruomenėje daugiausia yra vadovai ir vadybininkai. Priminsiu, kad pramonė dabar sudaro maždaug 17–18 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai yra gana reikšminga dalis. Lietuvos pramonininkų konfederacija šiandien atstovauja įmonėms, kurios kartu sukuria maždaug 40–45 proc. šalies BVP.

– Mūsų BVP rodiklis yra geras, tačiau pramonės lūkesčiai – blogi. Kodėl toks paradoksas?

– Čia ne paradoksas, o dėsningumas. Mes vartojame, tampame vartotojų ekonomika, o ne ekonomika, paremta pramone ir eksportu. Šiandien mūsų disbalansas yra didžiulis. Vis tiek eksportuojame mažiau, negu importuojame – skirtumas siekia beveik 5 mlrd. Čia jau skaičiuojamos ir paslaugos. Jeigu viską sudėtume, galbūt skirtumas priartėtų prie vieno ar pusantro milijardo per metus. Kalbu apie prekybos balanso skirtumą, tačiau tai vis tiek nėra 2019–2020 m. situacija, kai per pandemiją disbalansas buvo šoktelėjęs iki 8 mlrd. Mūsų prekybos balansas buvo neigiamas. Vėliau jis buvo pagerėjęs iki 4 mlrd., o 2022 m. – iki 3,8 mlrd., kai pramonė smarkiai augo ir mūsų bendrasis vidaus produktas padidėjo 21 procentiniu punktu. Ne kartą esu minėjęs ir pas jus, kad nuo 2019 m. iki 2022 m. pabaigos mūsų ekonomika, mūsų BVP, išaugo 37 proc. Pramonė augo praktiškai proporcingai tiek pat, o tai, sakyčiau, buvo didžiulis mūsų pasiekimas. Tačiau net jeigu augimas siekė 37 proc. ir, tarkime, atimtume pusę tų 17 proc., vis tiek tai buvo labai reikšmingas ir geras augimas. Reikia suvokti, mano akimis, kad ta pati JAV ekonomika yra stipriai paveikta infliacijos. Pasižiūrėkime, kas buvo prieš du dešimtmečius nuvykus į JAV ir ką tuomet buvo galima nusipirkti už vieną dolerį. Tada ten buvo pigiau negu Vakarų Europoje.

– Bet man užkliuvo tai, kad vis tiek infliacija juda į tą pusę. Mes turime beveik 6 proc.  infliaciją, vos keliais procentiniais punktais atsilikdami nuo Europos vidurkio. Lietuva – antroje vietoje, Rumunija, man atrodo, pirmoje. Ar čia jau pikas? Jūsų nuomone, rudenį dar pakilsime?

– Manau, kad tai jau gali būti pikas ir daugiau nei 6 proc. infliacija neturėtų šoktelėti.

– Matote, dujų kainos, šildymo sąskaitos... Marius Dubnikas sakė, kad šią žiemą prie šildymo sąskaitų reikėtų pridėti apie 30 proc.

– Nes buvo panaikintos pridėtinės vertės mokesčio lengvatos gyventojams. Antras dalykas – dujų kaina ir biomasės kaina, kuri atitinkamai reaguoja į dujų kainą. Manau, kad toks scenarijus tikrai tikėtinas. Tačiau tuomet žmonės mažiau vartos, mažiau leis pinigų, galbūt daugiau taupys ir tokiu būdu mums pavyks šiek tiek pristabdyti infliaciją. Iš pramonės pusės mūsų produkcija auga maždaug 1,5 procentinio punkto, tačiau energetikos kaštai daro didelę įtaką. Jeigu žiūrėsime į visą Europą, Lietuvoje šis rodiklis galbūt net mažesnis – apie 0,9 proc. Tai taip pat parodo, kad šioje vietoje mes nesivejame Europos ir bandome išlaikyti bendrą balansą. Žvelgiant į ateitį, vėlgi labai daug priklausys nuo bendrosios politikos ir bendrosios pozicijos. Turime didžiulį disbalansą su Vokietija, o Vokietija turi didžiulį prekybos disbalansą su Kinija, kuris praėjusiais metais išaugo 332 proc.

– Dalis mūsų žmonių gali prisiminti jūsų gana skambų perspėjimą, kad „ateina krizė rudenį“ ir ji gali būti tokia, kokios neturėjome ir nematėme. Kolegos turbūt kartais su humoro gaidele ir šiandien primena: „Ką čia, Vidmantai, mus gąsdinai?“ Tačiau ateities mes nežinome. Kokia, jūsų nuomone, galėtų būti ta rudens „juodoji gulbė“ grynai ekonomine prasme? Gal geopolitiką palikime nuošalyje.

– Tai „juodoji gulbė“ aišku gali būti susijusi su Ukraina ir Rusija. Neduok Dieve, įvyktų išpuoliai prieš mūsų infrastruktūrą – energetikos objektus, gyvenamuosius namus ar kitus svarbius objektus. Jie galėtų iššaukti didžiulę žmonių baimę. Sustotų vartojimas, visi pradėtų taupyti, žmonės imtų galvoti apie antrąjį būstą Ispanijoje, kad ir nebrangų, ir galėtume turėti didelį ekonomikos kolapsą. Šios rizikos negaliu visiškai atskirti nuo geopolitinės situacijos. Tačiau jeigu žiūrėtume grynai ekonomiškai ir tarkime, kad viskas išliks taip, kaip yra, nieko baisaus nenutiks, didžiausias klausimas bus dujų kaina. Apie tai kalbėjau pačioje pradžioje – nuo to niekas nesikeičia. Naftos kaina šiandien yra 95 su trupučiu dolerio už „Brent“ barelį. Mes grįžtame prie tų pačių pikų, kurie buvo pasiekti vasario–kovo mėnesiais. Tačiau tuomet buvo pavasaris ir jau žinojome, kad ateis vasara, todėl dujų poreikis sumažės.

– Ar dujų kainos atžvilgiu mes kažką padarėme ne taip?

– Manau, taip. Tačiau tai visos Europos, o ne vien Lietuvos problema.

– Ką padarėme ne taip?

– 32 eurai už megavatvalandę kovo pabaigoje ir 75 eurai už megavatvalandę vakar. Ačiū Dievui, šiandien kaina šiek tiek atsitiesė – iki 71–72 eurų. Tačiau skirtumas yra daugiau nei dvigubas. Kada reikėjo pildyti dujų atsargas? Kada reikėjo tikėtis, kad dujos vėl bus pigesnės nei 32 ar 31 euras, o tai ir šiaip, sakyčiau, yra sąlyginai labai gera kaina?

– „Igničiui“ prieš porą metų lupo kailį, kad pripirko brangių dujų. Dabar žmonės baimingai laukia geresnių kainų.

– Jeigu grįžtume prie mūsų pavasario pokalbio, noriu priminti, ką tuomet kalbėjome. Tuo metu dalis įmonių, matydamos elektros energijos kainų kritimą, buvo pasiruošusios, kad jos kris dar labiau, todėl kainų nefiksavo. Tie, kurie kainas užfiksavo, dabar yra geresnėje padėtyje. Dėl to ir pramonės situacija nėra vienalytė. Iš tos pačios srities dvi panašios, didelės plastiko sektoriaus įmonės gali turėti visiškai skirtingus rezultatus. Viena fiksavo kainas ir šią vasarą turėjo viršpelnių, nes elektros kaina buvo labai maža. Dėl saulės ir vėjo energijos vasarą turėjome žemiausias elektros kainas per visą mūsų istoriją. Tuo metu, kai pramonės įmonės dirbo, kai kurios jų tikrai turėjo viršpelnių. O tos, kurios kainų neužfiksavo ir pateko į tą kainų burbulą, patyrė didžiausius nuostolius. Dvi panašios įmonės, dirbančios panašioje srityje, gali turėti visiškai skirtingus rezultatus. Todėl nuspėti, kaip ir kas toliau bus, labai sudėtinga. Ruduo taip pat bus sudėtingas. Dujų kaina pramonei neabejotinai turės įtakos. Dalis pramonės įmonių jau dabar stabdo apie 50 proc. savo pajėgumų, nes dujų kaina išaugo tiek, kad gaminti Europoje nebėra apsimoka – iš trečiųjų šalių įvežama produkcija yra pigesnė. Jeigu kaina toliau augs, kritinė riba, mano manymu, yra 80 eurų už megavatvalandę, o virš 90 eurų situacija jau būtų labai kritiška. Daugiau nei 100 eurų už megavatvalandę būtų ypač sudėtinga, nes tai būtų daugiau nei tris kartus didesnė kaina nei pavasarį. Tuomet, be abejo, įtakos turės ir šildymo sezonas, ir visi kiti veiksniai. Naftos kainų augimas taip pat neabejotinai atsilieps plastiko gamintojams, nes plastiko gamyba susijusi su naftos perdirbimo produktais. Visa tai paveiks ir bendrą infliacijos lygį. Minėjote 5,8 proc. infliaciją – manau, kad apie 2 procentinius punktus jos sudaro vien energetikos kainos. Visas šis procesas mus veikia. Mes vis dar labai priklausomi nuo pasaulinių tiekimo grandinių. Kitas klausimas – doleris. Kol kas nematome jo stiprėjimo tendencijų, tačiau jeigu doleris dar stiprėtų, smūgis būtų dvigubas, nes nafta skaičiuojama doleriais. Jeigu doleris silpnės, kaip šiuo metu ir atrodo, galbūt šiek tiek atsigausime ir bent jau vidaus rinkoje galėsime sakyti, kad mūsų tai taip stipriai nepaveikia. Pavasarį prognozavau, kad mūsų rezervai buvo labai menki, ir būtent dėl to kalbėjau apie galimą krizę. Jeigu Europos Sąjungos energetikos komisaras sako, kad aviacinio kuro turime dviem ar trims savaitėms, sakyti, kad viskas pas mus gerai, ko gero, taip pat nėra pagrindo. Apokalipsės tikrai nepiešiu, tačiau už viską susimokėti reikės nemažai, o tai gali sukelti papildomų sunkumų. Nuo savo ankstesnės pozicijos dar labai neatsitraukiu, nes bendra pramonės padėtis Europoje tikrai nėra gera. Europa šiuo klausimu yra susiskaldžiusi. Apie tai jau kalbėjau Vokietijos kontekste: viena didžiulė konfederacija palaiko glaudesnius ryšius su Kinija, o kita, matydama 332 proc. per metus išaugusį Kinijos eksporto į Vokietiją mastą, jau kelia klausimą, ar galime toliau taip gyventi.

– Jūsų nuomone, ar kinai gali sunaikinti Europos pramonę?

– Jie ją po truputį žlugdo nuolat. Tai vyksta dešimtmečius ir dar užtruks. Kol Europos pramonė išleis paskutinį kvapą, dar praeis nemažai laiko. Šiuo metu didžiausias atsigavimas yra gynybos srityje, ir čia matome nišą Lietuvai. Mes taip pat einame į dvigubos paskirties produkcijos kūrimą, nes panašu, kad įtampa Europoje ir pasaulyje ateinantį dešimtmetį neslūgs. Vadinasi, poreikis bus. Esame stiprūs radioelektronikos ir elektronikos srityse, todėl tikiuosi, kad šioje vietoje sugebėsime rasti savo nišą. Sunkiosios technikos srityje taip pat matome galimybių. Turime gana gerų ir jau anonsuotų sprendimų dėl tam tikros sunkiosios technikos gamybos Lietuvoje. Kai kurių produktų būtų galima pagaminti net tūkstančius vienetų per tam tikrą laikotarpį. Tai rodo, kad Lietuva gali turėti savo vietą šioje srityje. Šia kryptimi tikrai šiek tiek judėsime, tačiau kyla klausimas, kas nutiks tradicinei pramonei ir ką darys Europa. Be Kinijos gyventi negalime – mums reikia jos kritinių žaliavų. Net Amerika negali be jų apsieiti. Matome tam tikrą atsitraukimą, tačiau niekas nesako, kad turime nutraukti santykius su Kinija. Juos vis tiek reikėtų puoselėti. Klausimas – kaip gyvensime toliau? Turime persiderėti ir ieškoti sprendimų. Apie tai kalba ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen – reikia persiderėti ir iš naujo peržiūrėti visas taisykles. Tačiau tai nereiškia, kad norime nutraukti santykius. Norime palaikyti normalius santykius, tačiau jie turi būti teisingesni visų mūsų gyventojų, vartotojų, pramonės ir verslo atžvilgiu.

– Mūsų Vyriausybė ieško kelių į Kiniją. Kaip jūs į tai žiūrite – teigiamai ar neigiamai?

– Manau, kad atstatyti diplomatinius santykius ir turėti atstovybę yra teisingas požiūris. Turime palaikyti santykius su visais.

– Vadinasi, sakote, kad ambasadą susitvarkyti reikia?

– Manau, kad reikia. Neturėti ambasados, neturėti santykių ir važinėti į Latviją ar dar kažkur nėra gerai. Šioje vietoje tikrai manau, kad santykius reikia atstatyti iki normalaus lygio. Tačiau kalbėti apie gilią draugystę ir sakyti, kad turime viską leisti, nereikėtų. Žinant, ką Kinija daro kartu su Rusija prieš Ukrainą, mes to negalime ignoruoti. Akivaizdu, kad daug komponentų keliauja į Rusiją, o karas toliau eskaluojamas ir sulaukia palaikymo. Mūsų pozicija šiuo klausimu yra absoliučiai priešinga. Tačiau palaikyti normalius santykius su antra pagal dydį pasaulio ekonomika yra būtina. Kinija ir ateinančiais dešimtmečiais bus viena pagrindinių žaliavų tiekėjų tose srityse, kurios turi ateitį. Turiu omenyje dirbtinį intelektą, mikroprocesorių ir mikročipų gamybą, silicį. Europoje šiuo metu neturime pakankamai tokių pajėgumų, o Amerikoje situacija taip pat sudėtinga. Amerika imasi labai rimtų žingsnių, kad atkurtų šias gamybos grandines, tačiau mes daug ką esame pardavę. Šiandien mikroprocesoriai, o kartu ir dirbtinio intelekto technologijos, gaminamos vos keliose šalyse. 

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: