Iš ekonomisto – gera žinia pensininkams: augs ir augs stipriai

– Prieš eterį kalbėjomės apie valstybės skolos dinamiką ir ne tiek apie pačią skolą, kiek apie gana nemenką skolinimosi palūkanų augimą. Atkreipėte dėmesį, kad, nepaisant to, jog Lietuva yra gana sveika ekonomika ir yra prasiskolinusi nedaug, lyginant su kai kuriomis Pietų Europos valstybėmis, už skolinimąsi mokame vis brangiau. Jei gerai pamenu, minėjote apie 4 proc. Dabar mums gali tekti skolintis už tokią sumą?

– Simboliška, kad praėjusią savaitę iš tikrųjų buvo peržengta 4 proc. riba už dešimties metų Lietuvos skolą. Kitaip sakant, skolindamiesi dešimčiai metų galima tekti mokėti apie 4 proc. ar daugiau. Tai nėra kažkoks labai baisus skaičius, tačiau, jeigu pažiūrėtume į istoriją, didesnes palūkanas mokėjome tik po Rusijos invazijos į Ukrainą, 2022 m. rudenį. Prieš beveik ketverius metus buvo kilusios didelės baimės dėl viso regiono – niekas nesuprato, kaip ir kuo visa tai baigsis. Prisiminkime tuometinę geopolitinę įtampą ir energetinius šokus – buvo neramu, kaip išgyvens visas Rytų ir Vidurio Europos regionas.

– Kodėl dabar, gana ramiu metu, bent jau ekonomine prasme nematant tokių didelių sukrėtimų, pinigai taip pabrango?

– Kalbant apie Lietuvą, čia nėra kažkokių tragedijų. Tiesiog bendras skolų kainos lygis didėja, o pats didžiausias variklis čia yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Jos toliau didina savo skolą. Ji, aišku, didėja nuolat ir dešimtmečius čia nėra nieko naujo, tačiau reikia pabrėžti, kad JAV skola sudaro apie 123 proc. jų ekonomikos, tai yra bendrojo vidaus produkto. Mūsų skola, palyginti, yra kiek daugiau nei 40 proc. Šioje vietoje JAV susiduria su problema, kad jų skola brangsta – vis daugiau reikalauja pinigų turėtojai už tai, kad jiems skolintų. 

Kitas dalykas – kyla įtampa tarp pagrindinių partnerių. Japonai, kurie yra vieni svarbiausių JAV skolos turėtojų, susiduria su silpnėjančia savo valiuta. JAV atliko gana retą veiksmą – kišosi į valiutos kursą, bandė sustiprinti jeną, kad japonai galėtų toliau skolinti JAV ir nepardavinėtų jų skolos vertybinių popierių. Finansų rinkose dėl to buvo kilusios tam tikros bangos. Tai gali tapti vienu iš naujų įtampos šaltinių, nes JAV skola kainuoja vis brangiau. O tai reiškia, kad galiausiai skola kasmet gali kainuoti daugiau negu, pavyzdžiui, jų rekordiniai gynybos biudžetai. 

Taigi net ir stipriausia pasaulio ekonomika turi tam tikrų problemų. Šiandien, jeigu Lietuva skolinasi už maždaug 4 proc., JAV dešimčiai metų skolinasi už beveik 5 proc. Tuo metu vokiečiai, kurie yra arčiau mūsų, šiandien moka apie 3,3 proc. už dešimt metų. Tai nėra kažkokia baisi įtampa.

– Žiūriu į latvius ir estus – jie irgi yra arčiau mūsų. Estai moka apie 3,5–3,7 proc. Kodėl vis dėlto jų ekonomika labiau pasitiki investuotojai negu mūsų?

– Estijos skola apskritai visą laiką yra gana žema. Dėl Latvijos skaičių, tiesą pasakius, labai seniai žiūrėjau, todėl tiksliai pakomentuoti negalėčiau.

– Prieš beveik dešimt metų mes skolinomės už kiek daugiau nei 1 proc., o dabar jau turime beveik 4 proc. Ar tai rodo, kad investuotojai vis mažiau pasitiki mūsų ekonomika?

– Ne. Kalbant apie tą 1 proc., šią istoriją jau pamirščiau. Buvome beprecedentėje situacijoje, kai visi pasaulio centriniai bankai leido pinigus į rinką, juos spausdino ir siekė išvengti vienos krizės – pandemijos – bei paskatinti ekonomiką. Vėliau kilo kita krizė – Rusijos veiksmai Ukrainoje. Tiesiog rinkoje buvo pinigų jūra. Buvo beprecedentis atvejis, kai Lietuva, išleisdama trumpesnius vertybinius popierius, pavyzdžiui, penkerių ar septynerių metų trukmės skolą, netgi gaudavo priemoką už tai, kad pasiskolintų – investuotojai mokėdavo už galimybę saugiai laikyti pinigus. Tačiau šią istoriją palikime praeityje. Būtų gerai, kad tokie laikai negrįžtų, nes neigiamos palūkanos dažnai byloja apie labai nestabilią situaciją rinkoje arba ekonomikoje. Tai reiškia, kad situacija tokia bloga, jog reikia visus šerti pinigais, kad ekonomika bent kažkiek judėtų ir nesustotų. Dabar to neturime. Palūkanos yra šiek tiek padidėjusios ir rodo tam tikras įtampas. Tos įtampos persiduos ir verslui. Verslai turės mokėti didesnes palūkanas, nes jie visų pirma yra rizikingesni už valstybes. Be abejo, palūkanos už paskolas taip pat bus didesnės ir žmonėms – pinigai bus arba mažiau prieinami, arba tiesiog kainuos brangiau.

– Valstybei taip pat reikės daugiau pinigų refinansuoti savo skolą. Ši informacija gali tarsi bumerangu pereiti per visus. Tai nėra informacija, neturinti pasekmių. Nežinau, ar čia reikėtų griebtis už galvos ekonomistams, tačiau skolos brangimas yra rimtas dalykas.

– Tai rimtas dalykas. Tiktai norisi to išvengti. Pastaruoju metu visur matome kraštutinumus – nuo labai gerai iki labai blogai. Tarp jų, atrodo, nieko neegzistuoja. 

Pradėdami pokalbį kalbėjome apie įtampas. Jos Lietuvai kainuos papildomai. Reikės politikų išradingumo, nes skolintis reikės ir gynybai. Nepamirškime, kad gynybai numatomi rekordiniai biudžetai, o skolinimosi kaina bus didesnė. Gali būti, kad artimiausiu metu teks net porą milijardų eurų kasmet išleisti vien skolos aptarnavimui. Tai nėra labai toli. Vadinasi, tie pinigai nenukeliaus į atlyginimų kėlimą ar kitas sritis. 

Įtampų yra, todėl šią informaciją reikia stebėti, tačiau nereikėtų sakyti, kad čia jau baisu, dabar dangus griūva. Tiesiog reikia stebėti situaciją. Tiems, kurie dirba su skolomis arba kuriems skola yra aktuali, reikėtų šiek tiek sekti informaciją, kad priimdami sprendimus galėtų įvertinti, kokio ilgio skolą geriau pasirinkti, skolintis dabar ar vėliau. Tikėtina, kad dabar skolintis bus pigiau negu vėliau. Ilgesnė skola galbūt yra patrauklesnė už trumpesnę ir panašiai. Priimant tokius sprendimus, manau, svarbu žiūrėti šiek tiek plačiau, ne tik į savo kiemą.

Marius Dubnikovas / L. Balandžio / BNS nuotr.

– Ateina ruduo. Ar matote signalų, rodančių niūresnį ekonomikos ciklą?

– Nepasakyčiau. Kalbant apie rudenį, grįžčiau žiūrėti į Europą. Investuotojai paprastai žiūri į priekį, o ne atgal. Makroekonomistai dažnai žvelgia į praeities duomenis ir pagal juos bando nuspėti ateitį, o investuotojai iš tiesų atsigręžia į tai, kas laukia. 

Pagrindinis variklis, galintis Europą pajudinti po ilgos pertraukos, yra tie patys gynybos biudžetai. Gynyba iš esmės susideda iš trijų dalių, kurios gana tolygiai atsispindi biudžetuose. Pirmoji – geležis, ginklai ir kita technika. Antroji – personalas, žmonės. Trečioji dalis – infrastruktūra: gelžbetonis, plytos ir kiti panašūs dalykai. Šios dvi dalys – personalas ir infrastruktūra – tikrai gaus pinigų visoje Europoje. Tai gali tapti tam tikru ekonomikos paskatinimu. Net Vokietija, ilgus metus praktiškai nepakankamai finansavusi savo gynybą, dabar pradeda tai daryti, o tam bus skiriamos milijardinės lėšos. 

Ar artėja ruduo? Įtampų yra, bet sunku pasakyti, ar tai jau ruduo. Ekonomikos ciklo sezonai labai švelnūs ir sunkiai apibrėžiami. Didelio pakilimo taip pat nėra, tačiau didelio nuosmukio nematau. Sakyčiau, tai labiau lietuviška vasara – norisi, kad būtų geriau, bet nėra taip ir blogai.

– Infliaciją matome apie 5,6 proc., dabar lyg ir kalbame apie 5,8 proc. metinę infliaciją. Gali būti ir 6 proc., o gal net daugiau. Kaip jums atrodo, kur ji sustos?

– Lietuvoje, manau, tikrai priartėsime prie 6 proc. Tikėtina, kad šį rodiklį ir viršysime, o galime svyruoti apie 7 proc. Viskas priklausys nuo to, kaip klostysis situacija energetikos sektoriuje, kokia bus artėjanti žiema, kokios bus prognozės ir panašiai. Dabar, be abejo, turėsime vieną didžiausių infliacijų Europoje. Tačiau ji nėra visiškai baisi, nes kyla ir dėl to, kad turime pakankamai daug pinigų. Vėlgi – gynybos pinigai, pensijų pinigai ir Europos Sąjungos lėšos, kurių didžiausia apimtis 2026–2027 m. ateina į Lietuvą. Pinigų yra nemažai. Dėl to diskusija, ar infliacija bus 5,5, ar 6,5 proc., dažnai tampa gana tuščia. Ar žmogus iš tikrųjų pajus tokį skirtumą? Manyčiau, kad ne. Ar labai stipriai skirsis gyvenimo gerovė? Manyčiau, kad taip pat ne. Šioje vietoje tikrai turėsime infliaciją, ji bus šiek tiek aukštesnė, tačiau kitais metais turėtume matyti jos sumažėjimą. Tie veiksniai, kurie ją skatino, greičiausiai buvo vienkartiniai, todėl jų poveikis po truputį mažės.

Ar žmogus iš tikrųjų pajus tokį skirtumą? Manyčiau, kad ne. Ar labai stipriai skirsis gyvenimo gerovė? Manyčiau, kad taip pat ne.

– Jeigu infliacija bus apie 6 proc., bet pensijų ar atlyginimų indeksavimas ir augimas bus gerokai didesnis, tai gali tą poveikį atsverti. Nežinia, kaip šie veiksniai susidėlios.

– Pensijos, tikėtina, kad augs ir augs stipriai. Noro tam tikrai bus pakankamai. Nepamirškime, kad artėja visi įmanomi rinkimai, kokie tik gali būti Lietuvoje. Turėjome poros metų pertrauką, o dabar turėsime savotišką audrą, todėl noro pinigus paskirstyti tikrai bus. 

Kalbant apie atlyginimus, ko gero, matysime tam tikrą jų augimo lėtėjimą. Vis dėlto jis greičiausiai išliks didesnis už infliacijos lygį. Tai yra gerai – gerovė augs, tik tempas mažės. Kaip ir infliacija, kitais metais atlyginimų augimas turėtų šiek tiek trauktis. Šioje vietoje judėsime toliau į priekį. 

Ar tai yra ruduo? Vėl grįžtant prie jūsų klausimo, sunku taip pasakyti. Kai augame vieni sparčiausiai Europoje, sunku sakyti, kad Lietuvoje jau prasidėjo ruduo. Europoje taip pat sunku kalbėti apie ryškų ekonomikos nuosmukį. Mane turbūt labiau neramina JAV. Ten ir politinės įtampos atrodo didesnės, ir skolos kaina neišvengiamai veikia visą pasaulį. Taip pat kyla įvairių ekonominių įtampų. Šis regionas, kuris pasauliui užduoda toną, yra turbūt rizikingesnis, todėl iš jo galima sulaukti daugiau neraminančių naujienų negu iš Europos, kurios dalis esame. Nepamirškime, kad mūsų eksportas taip pat daugiausia nukreiptas į Europą.

– Kalbame apie ekonominį rudenį, o praėjusią savaitę daug kalbėjome apie energiją ir energijos tiekimą. Buvo nemažai reikalų dėl gana stiprios stichijos padarinių. Tačiau kalbant apie energijos kainas žiemą, kaip jūs matote situaciją? Ypač dujų ir apskritai energijos kainų iššūkį. Kaip su tuo susitvarkysime ir kiek tai dar gali padidinti infliaciją?

– Pradėkime nuo paprastesnių dalykų, kurie iš tiesų nėra tokie paprasti. Tai yra naftos kainos ir kuro kaina, su kuria turbūt dažniau susiduriame, nes sąskaitas už kurą degalinėse mokame dažniau nei už elektrą ar dujas. Naftos ir kuro kainos yra daugiau ar mažiau stabilios, nors ir aukštesniame lygyje. 

Kalbant apie dujas ir šildymą, čia tikrai galima kalbėti apie tai, kad prie praėjusių metų šildymo sąskaitų, ko gero, reikėtų pridėti apie 30 proc. Priežastys yra dvi. Viena jų – dujų kaina. Ji kyla, ir čia matome tikrai aukštus lygius. Olandijos biržoje praėjusią savaitę prekyba baigėsi ties 66 eurais už megavatvalandę. Ką tai sako? Tai yra aukščiausia kaina nuo 2023 m., taigi per pastaruosius trejus metus – aukščiausias lygis. Iš kitos pusės, Europos dujų saugyklos po truputį pildosi. Jos jau užpildytos daugiau kaip 60 proc. Šioje vietoje dar trūksta, tačiau pasiruošimas žiemai jau vyksta. Kalbant apie Lietuvą, dujos yra vienas dalykas, ypač tiems, kurie šildosi dujomis. Kitas svarbus dalykas – biokuro kaina, su kuria šildymo kaina taip pat labai koreliuoja. Ji irgi reikšmingai padidėjusi. Būtent dėl to, ko gero, ir turėsime apie 30–35 proc. šildymo kainos pabrangimą. Verslui dujos turbūt yra svarbesnės, nes tai energijos šaltinis, kurį jie naudoja. Gyventojams, ypač daugiabučiuose gyvenantiems žmonėms, svarbesnis biokuras, kuriuo šildomi didieji miestai. Taigi šildymas bus apie 30 proc. brangesnis. Ramiu balsu informuojame, kad bus brangiau, nes visa tai, kas jau sukontraktuota ir nupirkta, kainuoja daugiau nei anksčiau. 

Ką dabar daryti? Turėjome audrą, tačiau reikia išvalyti miškus. Pasirodo, kad ne visada galime tai padaryti. Vėlgi esame sukaustyti įvairių reikalavimų.

– Estijoje proskynos siekia 10 m, Latvijoje – turbūt penkis, o Lietuvoje – tris. Vienas iš būdų šiek tiek stabilizuoti tiekimą tokiais atvejais yra proskynų didinimas. Tačiau politikai po ankstesnės krizės tam nepasiryžo.

– Čia vienas dalykas yra proskynos ir elektros tiekimo saugumas, tačiau kitas – po audros išvirtę medžiai. Miškininkai skundžiasi, kad jų negalima išvežti dėl gamtosaugos reikalavimų, pagal kuriuos jie turi likti miške, kad juos per kelerius metus sunaudotų vabzdžiai ir gyvūnija. Turime problemą, nes mums reikėtų šių medžių, tačiau jų negalime panaudoti lentoms, baldams ar kitiems gaminiams. Lūžę medžiai iš esmės tinkami tik kurui. Paminėtos proskynos yra jau kitas klausimas. Be abejo, proskynomis galima šiek tiek padidinti saugumą. Čia, aišku, sulauksime vietos gamtosaugininkų reakcijos, nepamirškime ir priešiškų jėgų, kurios gali skatinti tokias diskusijas ir jas dar labiau aštrinti. Tuoj pamatysime socialiniuose tinkluose stovintį medį prie stulpo ir panašius paveikslėlius. Tai vėlgi yra problema, kurią sprendžiame tada, kai ji jau atsiranda mūsų kieme. 

Vienas iš sprendimų – elektros tinklų kabeliavimas. Nenorime investuoti ir tiesti laidų, ypač aukštos įtampos, po žeme. Tokiu atveju proskynas galėtume palikti ramybėje ar galbūt net susiaurinti, nes kabeliuoto laido apsaugos zona, berods, yra vienas metras. 

Kita vertus, ten, kur rizikos lygis iš tiesų didelis, proskynos galėtų būti ir didesnės. Taip vienu kirviu būtų galima nukirsti du zuikius – gauti biokuro ir kartu padidinti elektros tinklų saugumą nuo audrų, kurių tikėtina, kad turėsime daugiau. Šis klausimas dar laukia sprendimų. 

Kalbant apie infliaciją ir kainas, vis dėlto turėsime brangesnį šildymo ir energetikos sezoną. Tai atsilieps ir infliacijai, tačiau nemanau, kad tai bus kažkokia tragedija. Manau, kad žmonių pajamos per pastaruosius dešimt metų tiek išaugo, jog tai yra daugiau tema diskusijai prie stalo nei realus poreikis skaičiuoti kiekvieną pinigą ir galvoti, ar jų dar liks sąskaitoms apmokėti.

– Kita vertus, pajamos išaugo, tačiau žmonių atskirtis, skirtingų visuomenės grupių padėtis ir skurdo lygis vis dar yra pakankamai aukšti. Matyt, yra grupių, kurias šios kainos gali gerokai nuskurdinti.

– Taip, tame yra tiesos. Sparčiai besivystanti ekonomika labiausiai pažeidžiamus žmones gali dar labiau nustumti į šalį. Jeigu didžiausias pajamas gaunantys žmonės juda į priekį, o vidutines pajamas gaunantys žmonės – sparčiausiai Europoje, įsivaizduokime žmogų, kuriam iš tikrųjų nepasisekė. Galbūt jis turi negalią, galbūt neturi tam tikrų gebėjimų arba dėl kitų priežasčių negali konkuruoti darbo rinkoje. Tokiems žmonėms yra labai sunku. Ši takoskyra, be abejo, stiprėja. Į tai turime žiūrėti, tačiau bet kokiu atveju, kalbant apie ekonomikos augimą, turime vertinti, kur juda visa ekonomika. Jeigu judame į priekį, turėsime ir lėšų pasirūpinti mažiausias pajamas gaunančiais žmonėmis.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: