Kodėl neateina krizė, kurios daug kas laukė?

–  Daug matėme pranašysčių, kad vienaip ar kitaip krizė ateis ir į Lietuvos padangę. Tačiau panašu, kad nekilnojamasis turtas šuoliuoja į priekį – turbūt pabrango kone penktadaliu, įmonės eksportuoja. Kaip manote, ar tos prognozės neišsipildė?

– Mes nuo pat konflikto Irane pradžios nebuvome didžiausi pesimistai. Ir savo vadovams sakėme, kad kažkokių labai blogų dalykų neturėtų įvykti. Iš esmės ir dabar matome, kad nei faktiniuose, nei išankstiniuose indikatoriuose krizės požymių nėra.

Gal vėliau paminėsiu vieną segmentą, kuris mane šiek tiek neramina, bet tai nėra nekilnojamojo turto rinka. Iš karto galiu tai pasakyti.

Vienas aspektų, kuris padeda Lietuvai, yra tai, kad, bent jau mano nuomone, Europos Sąjungos ekonomika laikosi gerokai geriau, nei buvo galima tikėtis konflikto Irane pradžioje. Neturiu tam labai griežtų įrodymų, bet mane vis labiau persekioja mintis, kad tai nemaža dalimi susiję su gynybos finansavimu.

Jeigu pažiūrėtume, kaip atrodo pagrindinės Europos Sąjungos ekonomikos, Vokietija šiuo metu išsiskiria geresne dinamika nei kitos didžiosios šalys. Tai matyti ir rinkose – Vokietijos DAX indeksas yra maždaug 5 proc. aukščiau nei konflikto Irane pradžioje. Prancūzijos indeksas, grubiai kalbant, stagnuoja.

Tai, be abejo, veikia ir Lietuvą bei mūsų eksportuotojus.

Kitas sektorius, kuris džiugina, yra mūsų pramonė. Ir faktiniai rodikliai, ir mūsų prognozės rodo, kad gamyba artimiausiu metu muš rekordus. Čia taip pat tikrai matomas gynybos finansavimo Europoje poveikis, nes elektronikos pramonė yra vienas segmentų, kuris šiuo metu auga sparčiausiai.

Aišku, yra ir pensijų reformos įtaka. Paskutinių kelių mėnesių mažmeninės prekybos rodikliai taip pat atrodo labai gerai, ypač tuose segmentuose, kurie yra labai priklausomi nuo papildomo pinigų įliejimo.

Tačiau jeigu kalbėtume apie rizikas, šiuo metu tiek Lietuvoje, tiek Europoje matau vieną – dujų situaciją. Dujų saugyklų užpildymo lygis Europoje šiuo metu istoriškai labai žemas – apie 60 proc. Palyginimui, 2023 ir 2024 metais tuo pačiu metu jis jau siekė apie 90 proc.

Nemanau, kad Europoje pritrūks dujų. Manau, kad Europa jų gaus. Klausimas tik – už kokią kainą. O kaina šiuo metu nėra maža: dujos kainuoja šiek tiek daugiau nei 60 eurų už megavatvalandę. Tai yra maždaug tiek pat, kiek kainavo konflikto Irane pradžioje.

Vienintelė gera naujiena ta, kad kol kas nemanome, jog dujų kaina Europoje priartėjo prie tokio lygio, kuris jau pradėtų dusinti pramonę. Vidutiniškai skaičiuojame, kad europietiškų dujų kaina turėtų padidėti maždaug iki 85–90 eurų už megavatvalandę, kad pradėtų rimtai riboti pramonę.

Taigi kol kas šią riziką stebime, tačiau de facto ji dar neišsipildė.

– Europa juda į priekį. Vakar apie tai kalbėjo ir Europos Centrinio Banko vadovė Christine Lagarde. Ji pabrėžė, kad Europa iš dalies vis dar gyvena praeities rezultatais – po Antrojo pasaulinio karo sukurta pridėtine verte, gamybos apimčių augimu ir panašiai. Tačiau šiuo metu Europa vis dėlto pralaimi Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir Kinijai keliais aspektais. Viena vertus, daugėja pramonės šakų, kuriose Europa tiesiogiai konkuruoja su Kinija – automobilių pramonė, sudėtingesnių prietaisų gamyba ir panašiai. Kita vertus, energetika Europoje yra per brangi. Minėjote, kad Europos pramonė atsigauna ir dėl gynybos sektoriaus. Ar tai gali tapti nauju varikliu, kuris ištemptų Europą į priekį?

– Aš čia dar šiek tiek papildyčiau. Su ponios Lagarde argumentais iš esmės sutikčiau, tačiau rinkų kontekste – ne visai.

Europa šiuo metu, kad ir kaip keistai tai skambėtų, tam tikra prasme laimi prieš Ameriką todėl, kad neturi tokio didelio dirbtinio intelekto sektoriaus ir su juo susijusių rizikų.

Šiuo metu labai aiškiai matyti, kad Amerikoje naratyvas po truputį keičiasi. Investuotojai pradeda atsargiau žiūrėti ir į investicijas į duomenų centrus, ir į kitus su dirbtiniu intelektu susijusius dalykus. Kapitalas vėl pradėjo plaukti į Europą.

Ir ne tik todėl, kad atsigauna Europos ekonomika. Europa tam tikra prasme tampa alternatyva, nes nėra taip priklausoma nuo rizikų, susijusių su dirbtiniu intelektu. Viena pagrindinių jų – didžiulis įmonių skolinimasis investicijoms į duomenų centrus.

Tai puikiai matyti Europos Sąjungos rinkose. Europos ekonomika atsigauna, nors iki augimo tempų, kuriuos matėme anksčiau, dar tikrai labai toli. Tačiau Europos akcijų rinkos visai neseniai pasiekė visų laikų rekordus.

Taigi su tuo komentaru iš esmės ir sutinku, ir kartu šiek tiek nesutinku.

–  Jeigu Europa tampa savotiška alternatyva su savo mažiau nuo dirbtinio intelekto priklausomais sektoriais, o mūsų tikriausiai klausosi ir dalis investuojančių žmonių, kokie sektoriai šiuo metu Europoje būtų patys perspektyviausi?

–  Kalbant apie dabartinę situaciją, vienas ryškiausių sektorių yra bankai. Europos bankai šiuo metu yra vienas stipriausių sektorių ne tik Europos, bet ir pasaulio rinkose.

Čia svarbios kelios dedamosios. Pirmiausia – ekonomikos ciklas Europoje yra geresnis, nei buvo tikėtasi. Ekonomika po truputį atsigauna, nors tas atsigavimas tikrai galėtų būti spartesnis.

Antras aspektas – palūkanos ir infliacija. Šiuo metu Europoje turime tokią situaciją, kurios negalėčiau vadinti visiška stagfliacija, nes ekonomikos ciklas atsigauna. Tačiau infliacija vis dar yra gana didelė ir, matyt, kurį laiką tokia išliks, ypač jeigu rudenį Europoje brangs dujos, nes jas vis tiek reikės žūtbūt nusipirkti.

Todėl vienas sektorių, kuris šiuo metu reikšmingai laimi, yra finansų sektorius ir bankai.

Kitas – pramonės segmentai, tiesiogiai priklausomi nuo gynybos finansavimo. Pirmiausia tai elektronika, aukštesniųjų technologijų segmentai, pavyzdžiui, lazeriai, preciziniai prietaisai ir panašiai. Taip pat metalų apdirbimas – tai labiau tradicinis sektorius, tačiau jis tiesiogiai laimi iš gynybos finansavimo.

Perspektyvūs gali būti ir su vartojimu susiję sektoriai. Atsigaunant ekonomikos ciklui ir pramonei, tik laiko klausimas, kada Europoje pamatysime stipresnį vartojimą.

–  Aleksandrai, dyzelinas po 3 eurus už litrą – bus ar nebus?

– Manau, kad nebus.

Konfliktas tarp Irano ir Amerikos juda sinusoide – tai jau labai aiškiai matyti. Pagal dabartinę situaciją apatinė naftos kainos riba yra maždaug 80 JAV dolerių už barelį, plius minus keli doleriai. Viršutinę ribą įsivaizduočiau maždaug ties 100 JAV dolerių už barelį, taip pat su nedideliu svyravimu.

Šiandien, kai kalbamės, nafta kainuoja apie 93 dolerius už barelį.

Manau, kad per artimiausią savaitę ar dvi tikriausiai dar matysime eskalaciją, nes ir viena, ir kita pusė – tiek Amerika, tiek Iranas – aštrina retoriką. Tačiau tuo pačiu metu rinka vis labiau prisitaiko prie Hormūzo sąsiaurio problematikos.

Nemaža dalis naftos jau transportuojama kitais būdais – arba tyliai, apie tai daug nekalbant, arba aplinkiniais maršrutais. Pavyzdžiui, Saudo Arabija nemažą dalį naftos gali transportuoti vamzdynais.

Iki konflikto per Hormūzo sąsiaurį per dieną būdavo transportuojama apie 22 mln. barelių naftos. Vien Saudo Arabija vamzdynais dabar gali transportuoti apie 7 mln. barelių. Taigi beveik trečdalis problemos tokiu būdu išsprendžiama.

Todėl nemanau, kad naftos kaina turėtų viršyti 100 JAV dolerių už barelį. Nuo dabartinio lygio ji, mano manymu, dar gali šiek tiek pakilti, tačiau nemanau, kad pasieksime 3 eurus už litrą dyzelino.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: