Ar Lietuvai reikėtų didinti darbo imigrantų kvotą? Ar užsienio darbuotojai šiandien yra būtina sąlyga ekonomikos augimui, ar vis dėlto kelia papildomų iššūkių šalies saugumui ir integracijai? Kodėl, esant beveik 8 proc. nedarbui, verslas vis dar susiduria su darbuotojų trūkumu? Ir ar Lietuva jau turi aiškią ilgalaikę darbo imigracijos politiką? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutuoja „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis (toliau – A. A.), Seimo narys prof. Valdas Rakutis (toliau – V. R.) ir socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė (toliau – I. R.).
– Šiandien visi kalba apie migrantų krizę Ispanijoje. Ar nebręsta nauja Europos sąjungos migrantų krizė?
– A. A.: Ispanijos atvejis yra išskirtinis. Problemos, kurias sprendžiame Lietuvoje, yra visiškai kitokios – jos yra susijusios su darbo jėgos trūkumu. Darbo jėgos trūkumas yra stabdis Lietuvos ekonomikai. Visi norime, kad ekonomika klestėtų, atlyginimai augtų ir galėtume tenkinti visuomenės poreikius, bet pamirštame, kad pagrindinis ekonomikos variklis yra verslas. O verslui reikia darbo jėgos. Lietuvoje yra daugiau nei 100 tūkstančių žmonių, kurie nedirba arba nenori dirbti. Kiekvieną mėnesį valstybė išmoka daugiau nei 50 milijonų eurų bedarbiams. Bedarbiai išlaikomi mokesčių mokėtojų, dirbančių žmonių pinigais.
– Siūlėte nemokėti bedarbio išmokos ilgiau, nei tris mėnesius. Kodėl reikėtų tokio sprendimo?
– A. A.: Dabartinė politika yra nelogiška ir neefektyvi. Skiriame paramą tiems, kurie nenori dirbti ir sprendžiame, kaip į Lietuvą įvežti darbo jėgą – žmones, ne visada gerbiančius mūsų kultūrą ir galinčius kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Reikia suprasti, kad jei nebus pakankamai darbo jėgos, tikėtis ekonomikos augimo yra naivu.
– Verslas argumentuoja, kad jei norime, jog augtų ekonomika, turime labiau atsiverti. O jei per pusmetį baigiasi kvota, tuomet kažkas negerai. Kaip jums skamba šis argumentas?
– V. R.: Tai yra labai rimtas argumentas. Lietuvos pramonė kyla, tačiau fiziškai trūksta žmonių, kai reikia atlikti svarbias operacijas. Tai yra rimta problema. Su verslu reikia kalbėtis ir tam yra reikalinga kvotų sistema. Viena iš problemos priežasčių yra žemas gimstamumas, kuris sukuria įvežtinės darbo jėgos poreikį. Tačiau tai yra laikinas situacijos sprendimas. Iš pradžių visi laimi, bet ilgainiui tai gali pakirsti mūsų šaknis, nes mes neturime kultūros, kuri gebėtų integruoti atvykėlius. Integruojasi tik ukrainiečiai, o visi kiti gyvena savo aplinkoje ir tos grupės plečiasi. Naivu tikėtis, kad atvykėliai staiga norės tapti lietuviais. Mūsų pasirinktas kelias – riboti imigraciją ir stengtis didinti gimstamumą yra teisingas. Negalime leisti dideliems imigrantų srautams sugriauti mūsų kultūros. Tai yra egzistencinis pavojus, kuriam turime ruoštis jau šiandien.
– Ar pritariate A. Avulio mintims, kad jei nebūtų pašalpų, atsirastų daugiau darbuotojų?
– V. R.: Ne. Yra žmonių, kurie nenori dirbti. Net kai jie gauna algas, vis tiek dirba prastai. Ši problema išryškėjo dar Vakarų Romos imperijoje, kai formavosi tautos dalis, kuri nori duonos ir žaidimų. Egzistuoja pašalpinių dinastijos, kurių kelios kartos gyvena iš pašalpų. Tai yra blogis, nes jis demoralizuoja dirbančius žmones, kurie uždirba beveik tiek pat. Reikia atskirti žmones, kurie neteko darbo dėl objektyvių priežasčių ir tuos, kurie įprato gyventi iš pašalpos. Žmonės turėtų būti bedarbiais tik su priežastimi ir gauti pašalpą tik tol, kol susiras kitą darbą. Darbas žmogų puošia ir daro jį tikru piliečiu.
– Kokio sprendimo dėl kvotos labiausiai reikėtų šiandien?
– A. A.: Reikia atskirti du dalykus – limitų mažinimą dėl grėsmės nacionaliniam saugumui ir ekonomikos bei verslo poreikių tenkinimą. Manau, kad reikėtų didinti kvotas ir griežtinti reikalavimus. Tada patenkintume verslo poreikius ir sudarytume sąlygas ekonomikos augimui. Tačiau reikia griežtinti sąlygas kiekvienam, kuris įvažiuoja į mūsų šalį.
– Kokias sąlygas konkrečiai reikėtų griežtinti?
– A. A.: Reikia išsiaiškinti, ar tikrai tie žmonės priims mūsų kultūrą, ar jie sutinka mokytis lietuvių kalbos, ar jie atvyksta dirbti, ar ir nori čia gyventi.
– Ponia Ruginiene, ką manote apie A. Avulio idėjas?
– I. R.: Tai yra didžiulė nepagarba Lietuvos darbuotojams. Tol, kol darbdaviai neturės jokios pagarbos savo darbuotojams, tikėtis, kad sprendimai bus orientuoti į socialinę gerovę, bus sunku.
– Ar nesutinkate, kad pasigimdėme nemenką bedarbių armiją?
– I. R.: Nuskambėjo daug netiesos ir prieštaringų pasisakymų. Visada buvau kontroliuojamos migracijos šalininke. Kvota reiškia, kad tam tikram žmonių yra supaprastintos procedūros. Negalime praplėsti to skaičiaus iki begalybės. Taip pat reikia pasakyti, kad darbdaviai, kurie palaiko didesnes kvotas, tiesiog nenori mokėti oraus atlyginimo, kuris yra visai nedidelis. Jei darbdavys moka didesnį atlyginimą, tuomet nėra priežasties jaudintis dėl kvotų. Mes kalbame apie darbuotojus, kuriems nenorima mokėti didelio atlyginimo. Be to, kiekvienas darbuotojas, mokėdamas mokesčius, susimoka ir už socialinį draudimą, kad, iškilus bėdai, galėtų gauti išmoką. Kiekvienas pilietis, kuris draudžia būstą ar automobilį, tikisi, kad draudimo bendrovė jam padės. Statistika rodo, kad vidutinė nedarbo išmoka yra apie 660 eurų. Ar tai dideli pinigai, iš kurių galima išgyventi?
– Klausytojai sako, kad į Lietuvą atvykstantys darbuotojai yra išnaudojami. Ministre, ką atsakytumėte į tai?
– I. R.: Tai yra tikri liudijimai. Darbo inspekcija turi nemažai darbo – pradedant nelegalų gaudymu, baigiant žmonių išnaudojimo darbo vietose problemomis. Tai ir yra atsakymas, kodėl šis procesas turi būti griežtai prižiūrimas. Girdžiu komentarus, kad reikėtų atimti socialines garantijas iš mūsų darbuotojų, už kurias jis sumokėjo savo mokesčiais, ir atiduoti trečiųjų šalių gyventojams, kad jie galėtų mokytis lietuvių kalbos. Integracija yra svarbi, tačiau negalime iš darbuotojų atimti socialinių garantijų, kad kai kuriems darbuotojams būtų patogiau ir jie galėtų naudotis pigia darbo jėga.
– Kiek Lietuvoje yra šešėlio, nelegalaus imigracinio darbo?
– I. R.: Mes visi esame už tai atsakingi. Darbo inspekcija daro patikrinimus, bet aktyvi piliečių pozicija yra kertinė ašis. Turėtume nenutylėti, jei žinome, kad kaimynystėje žmonės dirba nelegaliai, netinkamomis sąlygomis ir yra išnaudojami. Turime pranešti atitinkamoms institucijoms, kad jos galėtų operatyviai reaguoti.
Visas pokalbis – „Žinių radijo“ reportaže:
(be temos)
(be temos)
(be temos)