Kaip sumažinti keliuose žuvusių žmonių skaičių? Ar didesnės baudos padėtų sutramdyti pažeidėjus? Ar viskas gerai su mokymo ir egzaminavimo sistemomis? Apie tai su „Žinių radijo“ žurnalistu diskutavo saugaus eismo ekspertas Saulius Šuminas.
– Kas nutinka, kad staiga iš niekur atsiranda daug tragiškų nutikimų, mirčių ir didelių avarijų?
– S.Š.: Nėra taip, kad tai nutiktų kas mėnesį. Bet kai nutinka, įvykiai atsispindi žiniasklaidoje ir kelia daug diskusijų, emocijų. O emocijos kelia papildomą spaudimą politikams, kurie jaučia pareigą vienaip ar kitaip reaguoti į situaciją, todėl gimsta pasiūlymai. Tai nėra kokia nors sisteminė bėda, kad kas savaitę turėtume rezonansinius įvykius. Atvejis, kuomet mergina pražudė du keleivius, nutiko dėl aibės aplinkybių. Sutapo pagrindiniai rizikos faktoriai: vairuotoja jauna, be patirties, važiavo tamsiu paros metu, viršijo greitį ir, ko gero, lenktyniavo. Tokių įvykių pasitaiko ir jie sukelia didelį rezonansą visuomenėje. Žmonės jaučia pareigą vienaip ar kitaip prisidėti, o tai baigiasi pasiūlymais ką nors uždrausti.
– Pasigirdo pasiūlymas uždrausti jauniems, nepatyrusiems vairuotojams vairuoti galingus automobilius. Ką jūs manote apie tai?
– S.Š.: Manau, kad tai yra šiek tiek perdėta priemonė. Šiuo metu populiarėja elektromobiliai ir galima teigti, kad visi jie yra galingi bei dinamiški. Dinamika yra elementas, skatinantis viršyti greitį ir sukeliantis neigiamus dalykus. Kiek pamenu, dvi šalys Europos sąjungoje taiko tokius apribojimus, bet ši priemonė pakankamai kontroversiška. Galbūt rezultatas bus, o galbūt ir ne. Kartais šeimoje yra viena transporto priemonė ir dėl apribojimų jie bus priversti kažką keisti. Manau, tai nėra adekvati priemonė, kuri sugeneruotų apčiuopiamą rezultatą.
– Kalbama apie tai, kad institucijos, kurios į gyvenimą išleidžia jauną vairuotoją, daro tai blogai. Ar tai yra taisytini, kritiški, blogi dalykai?
– S.Š.: Visi suprantame, kad kuo ilgesnį laiką mokinys eisme praleidžia saugiomis aplinkybėmis prieš gaudamas vairuotojo pažymėjimą, tuo saugesnis jis bus vėliau. Mokymo procesas ištęsiamas, kai norima pasiekti geresnių rezultatų. Pas mus viskas vyksta pakankamai greitai, visi norime greitai įgyti teisę vairuoti. Mokyklos irgi turi interesą daryti apyvartą, greičiau priimti ir paleisti mokinį. Tačiau yra ir mokymosi su šeimos nariu institutas, naudojamas vangiai. Tai turi daug privalumų. Su tėčiu ar mama galima važiuoti ir savaitgaliais, ir naktį bei patirti sudėtingesnių eismo situacijų. Šeimos narys yra patarėjas su patirtimi, kuris niekada nepatars blogų dalykų. Kiekvienas nori, kad jų sūnus ar dukra būtų saugūs kelyje. Seniau žmonės galvojo, kad mokyti gali tik profesionalus instruktorius, tačiau nereikia bijoti, jei šeimos nariai imasi iniciatyvos. Be to, labai svarbu, kiek kilometrų nuvažiuoja mokinys. Kažkada skaičiavau, kad per privalomas mokymosi mokykloje valandas nuvažiuojama apie 400 kilometrų. Vairuotojų su tokia patirtimi eisme labai daug ir žmogus į eismą paleidžiamas neapsaugotas. Kuo ilgesnis mokymosi procesas, tuo geresnį rezultatą jis sugeneruoja.
– Mokymasis vairuoti daugelyje Europos sąjungos šalių yra gerokai brangesnis, nei Lietuvoje. Kodėl mes turime tokį mažą mokymosi valandų kiekį? Ką galėtume pasiskolinti iš tų šalių, kurie turi geras praktikas?
– S.Š.: Jei tiksliai prisimenu, turime penkias aikšteles su slidžiomis dangomis. Tačiau atsižvelgiame į pinigus, nes visi nori sutaupyti. Slidžios dangos yra dar viena galimybė. Galima padaryti trumpą ir nebrangią mokymo programą, trunkančią vieną dieną. Bet mes nekalbame apie įgūdžius ir transporto priemonės suvaldymą. Kitos Europos šalys senokai suprato, kad vairuotojų rengimas turi būti koncentruotas į įžvalgas bei gebėjimus atpažinti pavojų. Eilinis vairuotojas neturi jokių šansų suvaldyti transporto priemonės ekstremalioje situacijoje, todėl mokoma, kaip nepatekti į tokią situaciją, o patekus neprisidaryti didesnių problemų. Mokymai remiasi pavojaus atpažinimu ir suvokimu. O mes turime potencialo. Aikštelės atsirado, bet jos, spėju, yra pusiau tuščios. Viskas atsiremia į pinigus, bet manau, kad mokymas vairuoti pas mus nėra brangus. Pasitvirtinus geras mokymo programas, galima nuveikti daug gerų dalykų.
– Ar viskas gerai su mūsų egzaminavimo sistema?
– S.Š.: Yra pamąstymų, kas galėtų būti daroma kitaip, bet šis klausimas sudėtingas. Mes norime, kad mus vertintų objektyviai, bet kiekvienas žmogus turi savo supratimą apie saugumą ir subjektyvumo faktorius egzistuoja. Lietuvoje turime sistemą, kuri remiasi klaidomis. Didžiausias jos minusas yra tas, kad kai egzaminuotojas vertina klaidas, jis pasąmonėje jų ir ieško. Skandinavai pasuko kompetencijų vertinimo keliu, kuris atrodo labiau subjektyvus, bet iš tiesų yra teisingas. Gali padaryti aibę klaidų, tačiau egzaminuotojui išliks bendras įspūdis, kad tu vairuoji gerai.
– Ar mes nepasitikime egzaminuotojais ir jų vertinimu?
– S.Š.: Taip, nepasitikime, bet tam yra pagrindo. Esame turėję įvairius korupcinius skandalus dėl vienokių ar kitokių dalykų. Specialiųjų tyrimų tarnyba darė korupcijos prevencijos vertinimą ir, anot jų, kiekviena situacija eisme turi būti pilnai aprašyta. Tačiau gyvenime taip nebūna. Teisė egzaminuotojams rinktis ir priimti vieną ar kitą sprendimą turi išlikti. O kaip jis priėmė sprendimą, vedamas savo žinių, įsitikinimų ar blogų motyvų, yra pilkoji zona.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)
(be temos)