Tvyro pilnatvė ir ramybė
Pokalbis su sutuoktiniais vyksta jų namuose Pakumprio kaime, Prienų rajone. Seno geltono medinio namelio naujoviškai suremontuotoje virtuvėje-svetainėje. Iš jos atsiveria likusios tokio pat remonto ragavusios gyvenamosios erdvės – du kišeniniai kambarėliai, terasa.
Patalpų ankštoka, o gyventojų daugoka: Modesta, Raimundas ir keturi jų vaikai: beveik penkerių metų Liucija, pustrečių metų Matas, devynių mėnesių dvynės Augustina ir Magdalena. Vaikai maži, tačiau kaip pelės po šluota. Vyresnieji tyliai žaidžia kiekvienas atskirai – nei aikštijasi, nei šūkauja ar stumdosi, kuo nors nepasidalydami. Kartais priglunda prie tėvų ar užsliuogia ant jų kelių ir, kaip ant grindų padėtose nešyklėse gulinčios sesės dvynės, tylūs stebi, kas vyksta.
Akivaizdu: nedidelėje virtuvėje-svetainėje sklando ramybės ir tylaus džiaugsmo angelai, kai joje juda kruta visa šeima – kai Modesta krūtimi maitina dvynes, paskui, ruošdama šeimai pietus, maišo puodus, bendrauja su vyru, vaikais, o šie, keturi, nors yra šalia nuolat trepsinčių tėvų, po jų kojomis nepakliūva. Čia sutrupa įsivaizdavimas, kad daug vaikų šeimoje – daug triukšmo, chaoso, verksmo.
Tėvai apkabina, paglosto prie jų glustelėjusius vaikus. „O, tu mano gražuole!“ – plačiai šypsodamas taria Raimundas, paimdamas ir aukštai iškeldamas vieną iš dvynių. Kitai dvynei pakeičia sauskelnes vonios patalpoje. Pagiria sūnų, kai jis viešniai ištiesia saldainį.
Kas „kaltas“?
Jei ne dėl Modestos ir Raimundo griežtumo, rūstumo, tai dėl ko tokie ramūs jų vaikai? „Toks jų temperamentas. Iš tėvelio ta ramybė“, – teigia Modesta. „Modestėlė rami“, – „kaltę“ nuo savęs ant žmonos stumia Raimundas.
„Mano ir Raimundo santykiai ramūs. Lėkščių nedaužome, durų netrankome“, – priduria moteris. Esą vaikai ramūs galbūt ir todėl, kad, jų laukdamasi, ji buvo rami, nes juto vyro meilę, rūpestį. Be to, pagaliau sukūrusi išsiilgtą šeimą, tarsi atsidūrė ramybės uoste. Jame rami laukėsi atžalų.
„Raimundas mane, besilaukiančią, popino, – priežastis, kodėl vaikai ramūs, detalizuoja Modesta. – Jis nesikeičia: ir dabar popina – rūpinasi manimi. Jei rūpinasi vaikais, vadinasi, ir manimi. Mat aš laisvesnė nuo rūpinimosi jais, todėl mažiau pavargstu. Iš tiesų pavargstame abu, nes daug buities darbų.“
Šeima – svarbiausia
Nuo to laiko, kai Modesta ir Raimundas pirmą kartą pamatė vienas kitą ir pradėjo bendrauti, jos įsivaizdavimas apie jį pakito iš esmės, o jo apie ją – nė kiek nepasikeitė.
Modesta ilgai kaip ugnis vandens vengė ją iki ausų įsimylėjusio Raimundo.
„Būdama 18–25 metų, svajojau turėti penkis vaikus. Tiek, ir nė vienu mažiau ar daugiau. Tačiau gyvenimas nesiklostė: vis viena ir viena... Sulaukusi 30-ies, vis dar buvau vieniša ir jau svajojau susilaukti bent vieno vaiko. Vaikai, šeima man buvo prioritetas nuo ankstyvos jaunystės. Ne karjera, ne kelionės po pasaulį“, – pasakoja Modesta.
„Šeima ir turėtų būti prioritetas. Turėti žmoną, vaikų – tai gyvenimo pilnatvė. Koks tikslas gyventi, jei neturi šeimos?! Nejaugi reikia gyventi tik dėl savęs, rūpintis tik savimi – būti savanaudžiu? Ne! Turint žmoną, mažulėlių, gera rūpintis jais“, – įsiterpia Raimundas. Jis nesutinka, kad iki sukuriant šeimą svarbu padaryti karjerą, įsitvirtinti darbo rinkoje. Esą žmogus, nematantis prošvaistės gyvenime, nes dirba nuo ryto iki vakaro, yra reikalingas tik darbdaviui.
„Darbdaviui esi reikalingas, jei pildai jo sąlygas. Nepildysi jų – atsisakys tavo paslaugų. Vaikams esi visada reikalingas be jokių sąlygų. Pavyzdžiui, gali nepagaminti pusryčių, vis tiek būsi jiems reikalingas“, – vyrui pritaria žmona.
„Ir aš visada norėjau vaikučių. Kad jų turime – išlaukta. Dabar dėmesio gaunu iš penkių asmenų. Kas gali būti gražiau, kai vaikas tavęs laukia, pasitinka sulaukęs – atbėga, apkabina arba ant kelių užsiropščia?! Buvimas su žmona, vaikais – gražiausi mano gyvenimo metai“, – teigia Raimundas.
„Gražiausi mūsų gyvenimo metai – kai sukūrėme šeimą“, – vienas po kito pakartoja sutuoktiniai. Pabrėžia, kad šeima – abiejų prioritetas, ir grįžta prie susipažinimo temos.
Realybė, kuri ištiko sukūrus šeimą, pranoko visus įsivaizdavimus apie ją, – yra daug gražesnė, geresnė.
Pakankino būsimą vyrą
Modesta ir Raimundas susipažino 2020 m. kovo pradžioje Vytauto Didžiojo universitete (VDU), kai jis ten dirbo vyriausiuoju energetiku, o ji ką tik įsidarbino viešųjų pirkimų specialiste.
„Su įvairiomis sąskaitomis – už komunalines paslaugas, vėdinimo sistemų įrengimą, pirkimus ir pan. – rankose įžengiu į VDU Viešųjų pirkimų departamento kabinetą ir, opa, jame sėdi kitas žmogus. Kaip iš nežemiškos planetos. Graži, šypsosi. Nuo naujosios darbuotojos, Modestos, net kabinetas atrodė šviesesnis nei lig tol. Ji man labai patiko iš pirmo žvilgsnio. Tuomet pradėjau sąskaitas skaidyti – ne visas iš karto nešti, o po vieną kitą, kad galėčiau kasdien su ja matytis“, – mena Raimundas.
Kokį pirmąjį įspūdį jis padarė Modestai? „Pagalvojau, kad vedęs“, – atsako moteris.
Bemat po jų pažinties pasaulį užklupo COVID-19 pandemija. Šalyje įvedus karantiną, Modesta paliko gimtąjį Kauną ir apsigyveno Pakumpryje, tėvų paveldėtoje sodyboje. (Toje pačioje, kurioje dabar su vyru ir vaikais gyvena.) Iš čia dirbo nuotoliu. Taip pat bendraudama su Raimundu, prasitarė, kad kiemas tamsus, neapšviestas. Jis pasisiūlė pagelbėti – atvykęs įvertinsiąs situaciją, kad žinotų, kur kokį šviestuvą įmontuoti. Sutartą datą – gegužės 26 d. – atvyko, įvertino. Suderinti laiko, kada atvykti su šviestuvu, ilgai nepavyko. Modesta, vengdama Raimundo, spyriojosi kaip ožka.
„Skambinu jai telefonu – nei atsiliepia, nei perskambina. Atvykstu į sodybą su gėlėmis – durų neatidaro. Išvažiuoju, palikęs puokštę prie durų“, – prisimena Raimundas
Vis dėlto tais pačiais metais, 2020-aisiais, Modesta ir Raimundas šventė Kalėdas kartu su jos tėvais.
„Raimundas – labai kantrus. Dėl šios jo savybės ir nuolankumo, švelnumo jam pavyko prisikalbinti mane. Įsitikinau, kad tai geras, tyros širdies žmogus. Ačiū Dievui, kad tiek kritau jam į širdį, kad nepristigo kantrybės. Visi nuopelnai už mūsų šeimą – jo“, – garbės vainiką vyrui pina Modesta. Prisipažįsta, kad pagrindinė priežastis, kodėl spyriojosi vengdama Raimundo, – jis vyresnis už ją.
Dėkoja Dangui
„Kad ji labai patiko. Negi tokį lobį paleisiu?! Nutariau nepasiduoti“, – paklaustas, kodėl ilgai tvėrė nesėkmę siekdamas Modestos dėmesio, juokiasi Raimundas. – Man vertėjo pasikankinti dėl džiaugsmų, kuriuos dabar turime, – dėl vaikų. Džiaugsmas turėti juos, gražuolius. Kiek džiaugsmo buvo, kai Liucija tarė pirmuosius žodžius. Džiugu bus, kai pradės rašyti. Kaip gražu, kai Magdalena, būdama beveik aštuonių mėnesių, pati atsisėdo.“
Modesta sako esanti dėkinga Dievui už tai, kad jos ir vyro gyvenimas susidėliojo taip, kaip susidėliojo. Jei abu nebūtų pasikankinę, ilgėdamiesi šeimos, apie kurią svajojo, nė nevertintų to, ką dabar turi.
„Nuo ankstyvos jaunystės troškau būti žmona, mama. Tačiau realybė, kuri ištiko sukūrus šeimą, pranoko visus įsivaizdavimus apie ją, – yra daug gražesnė, geresnė. Kiekvienas šeimos narys – mylimas, reikalingas, nori ir turi būti išgirstas, įvertintas. Visada turiu kam save dovanoti. Visi mano veiksmai įprasminti. Reikia tik išlaukti, pasitikint Dievu. Jam dėkoju, kad į mano gyvenimą atvedė Raimundą, kad išlaukiau tokio žmogaus. Matyt, mes skirti vienas kitam, – mintija moteris ir susigraudina apibendrindama vyrą: – Jis tikrai išskirtinis: labai draugiškas ir ištikimas, visiems pakantus, labai labai myli vaikus. Reikia tik džiaugtis.“
Raimundas pavymui: „Ir džiaugiamės!“ Teigia, kad viskas, ką tenka daryti dėl vaikų, žmonos, jam nesunku.
„Pavyzdžiui, ketvirtą valandą nakties jis pasakys: „Duok, pakeisiu sauskelnes.“ Ar kitką dėl mūsų padarys“, – patyrė Modesta.
Sunkumais moka už džiaugsmą
Pasak pašnekovų, vaikus auginant lydi ir rūpesčiai – ne tik džiaugsmas.
„Pasitaiko iššūkių, sunkių minučių, tačiau...“ – atvirauja vyras. Jo sakinį užbaigia žmona: „Mus laimina Dievas. Juk visi esame sveiki. Bejėgiai tėvai, kurių vaikai nesveiki – gali susvyruoti jų kantrybė, noras gyventi. Rūpesčiai netrukdo mums būti laimingiems. Gyvenu laimingiausius metus, nepaisant, kad neretai pritrūksta miego, kankina nuovargis. Būna: „Jetau, kaip pavargau.“ Tačiau to nuovargio prasmė – mano džiaugsmas: mano šeima, vaikai. Kiekvienas sunkumas vertas to, ką turiu: vyrą, vaikus. Tokia džiaugsmo kaina. Apsimoka vaikus auginti, nes iškart gauni atlygį. Jie tave pripildo džiaugsmo, kai apkabina. Daiktų, ekranų, pinigų suteiktas džiaugsmas tėra santykinis.“
Galbūt Marcinkevičių vaikai kupini vidinės ir išorinės ramybės, nes jaučiasi saugūs nuolat būdami su tėvais?
Modesta jau penktus metus motinystės atostogose. Raimundas tėvystės atostogų išėjo gimus dvynėms Augustinai ir Magdalenai – vyšniai ant šeimos torto, pasak sutuoktinių.
„Matukas ne pas mane, o pas tėtį eina skųstis“, – pastebi moteris.
Vyras paaiškina, kodėl: „Sūnus iš pradžių labiau linko prie mamos. Kai išėjau tėvystės atostogų, sustiprėjo jo ir mano ryšys. Matukas nori su manimi būti kuo daugiau, dirbti lauke, žaisti, miegoti. Vaikams iki trejų metų darželio nereikia. Jo reikia tėvams. Kai vaikas tokio amžiaus, būti su tėvais labai svarbu jo raidai, vystymuisi ir santykiui su jais kurti.“
Vaikai – kliūtis?!
Sutuoktiniai nesupranta, kaip galima mažų vaikų nenešioti, neglausti prie savęs. Ar maža mamų, tėvų, kurių kūdikis nuolat guli lopšyje, o jie, net kai jis verkia, nekreipia dėmesio? Mat įsitikinę, kad nereikia jo pratinti ant rankų.
„Kai Raimundas kur nors išvyksta, man sunkiau abi dvynes laikyti rankose“, – šypsosi Modesta.
„Kaip galima atsakyti vaikučiui, kai jis tiesia į tave rankytes? – stebisi vyras. – Ir Matas, ir Liucija užsimano ant mano rankų. Turint vaikų, būtina su jais leisti laiką. Patys norime juos čiūčiuoti, liūliuoti.“
Jie nesupranta ir kito požiūrio – kad vaikai gali drumsti tėvų ramybę, atimti jų brangų laiką, varginti.
Modesta mena moterį, pareiškusią, kad geriausias jos laikas – kai vaikai miega. „Baisu! Kaip galima taip sakyti? Tai kam tada gimdyti vaikus?“ – bodisi ji. Sako, nuostabu, kai vaikai miega. Nuostabu, ir kai prabunda. Pamini draugę, nusprendusią neleisti savo dvejų ir pusketvirtų metų vaikų į darželį, kai, pirmą kartą jame apsilankiusi, iš darbuotojos išgirdo: „Atvesite juos 8 val., pasiimsite 17 val., ir jums bus ramu.“ Vadinasi, vaikai matytų tėvus vos 2–3 valandas per dieną.
„Galbūt žmonės ir neturi vaikų, nes nori ramios galvos, – spėja Modesta. – Galbūt vaikų neturi ir todėl, kad visuomenė jaunimui įdiegė, jog pirmiausia reikia realizuoti save, įkopti į karjeros, kitas aukštumas, dar kuo nors išsiskirti. Vertinami panašūs pasiekimai. Tačiau nediegia, kad didelė vertybė – būti mama, tėčiu. Ir štai: prabudusi visuomenė mato, kad užklupo demografinė žiema. Eini gatve – nėra ar labai mažai vaikų. Tokia didumai Europos būdinga – jau ir Lietuvoje.“
Raimundas pritaria: „Nevertinama motinystė, tėvystė.“ Mokyklose neruošiama santuokai ir šeimai. Daugybė skyrybų, kad vaikai auga suirusiose šeimose – jau norma. Nevertinama gyvybė, nors tai savaime gėris. Tačiau abortų būna ir sukurtose šeimose, kur kaip tik vaikai turėtų gimti kaip gražiausias meilės ir santykio vaisius.
Jis ir Modesta neneigia: „Mokslas, karjera, savirealizacija – geri dalykai. Juk žmogus turi tobulėti. Tačiau nereikėtų to kelti aukščiau visko.“ Esą žmonės dėl šeimos turėtų nusistatyti prioritetus: galbūt vienų laimei pakaks trijų vaikų, kitų – vieno.
Spruko iš darželio
Pašnekovai pasidžiaugia, kad jų aplinkos šeimose yra vaikų: „Mūsų pažįstami, draugai, kaip ir mes, nori būti su vaikais.“
Esą normalu: kitiems žmonėms, nors nuostabūs, likimo neskirta sukurti šeimos. Demokrafinę žiemą išginti padėtų panaikintas gyventojų pajamų mokestis asmenims, auginantiems vaikus. Taip pat – nemokamos stovyklos daugiavaikių šeimų atžaloms, normali ir saugi švietimo sistema.
Pora nusivylė valstybiniu darželiu. Liuciją į tokį darželį leido, kai jai sukako ketveri metai.
„Kartą nuvykau dukros parsivežti, o ji laukia į krepšelį susikrovusi daiktus. Sako: „Rytoj nevažiuosiu į darželį! Visi: tu, mama, brolis, sesės namuose, o mane kažin kur išvežate. Ir namie yra vaikų kaip darželyje“, – pasakoja Raimundas. – Kitąkart nuvežėme ją į šventę darželyje. Manėme, užsimanys jį lankyti. Paklausėme: „Ar norėtum grįžti?“ Atsakė: „Ne!“
Pašnekovai jaučia, kodėl dukra spruko iš darželio. Patys įsitikino, kad jame, puikiai suremontuotame, trūksta žmogiškos šilumos. Jie ketina Liuciją leisti į privatų darželį. Viliasi, kad jo darbuotojai nebus ugdytinių ir jų tėvų atžvilgiu šalti, atsainūs.
Modesta arba Raimundas vežioja Liuciją į užsiėmimus sakralinės muzikos mokykloje Kaune ir folkloro kolektyve „Tarškutis“ Alytuje. Visa šeima lanko vaikams skirtus koncertus, spektaklius, dalyvauja kitose šeimoms skirtose veiklose.
Saugi aplinka brangi
Modesta ir Raimundas nuogąstauja dėl netolimos ateities – kai vaikai taps mokyklinukais. Esą nelengva rasti jiems saugią aplinką – tokią, kurioje nebrukama LGBT, kita ideologija, kur neveši smurtas, patyčios. Tokia aplinka tikriausiai būsianti privati, todėl brangi.
„Būdama aštuoniolikos, nežinojau, kur ir ką studijuoti. Dabar vaikams diegia, kad, būdami šešiolikos, gali pasirinkti lytį“, – į galvą netelpa Modestai.
„Finansai – skaudus reikalas. Dabar jų užtenka, kiek turime. Tačiau ar išgalėsime leisti vaikus į privačias mokyklas?“ – neramu moteriai. Ji bando bitininkauti. Galbūt ši veikla padaugins lėšų. Raimundas dirba pagal individualios veiklos pažymėjimą – prireikus kam nors atlieka su elektros įrengimu, sutvarkymu susijusius darbus. Jo gimtinė – Kumečių kaimas Alytaus rajone. Įgyta specialybė – elektros inžinierius.
Sutuoktiniai užsiaugina daržovių, sode dera uogos, vaisiai. Viską augina natūraliai – nenaudoja chemijos, tręšia laikomų vištų dedeklių mėšlu.
„Dėl vaikų visa tai auginame – kad sveikai maitintųsi“, – aiškina. Sutinka, kad vaikams gera, smagu, naudinga augti kaime. Matas – gamtos vaikas: ilgių ilgiausiai įsistebeilijęs stovi šalia vištų. Tarsi medituotų. Kartu su tėčiu, naudodamasis programėle, mėgsta stebėti, kokie paukščiai sodyboje gieda, čiulba, čirškia, kranksi ir pan.
Linksma būti kartu
Vis dėlto Modesta ir Raimundas nesieja tolesnio savo gyvenimo su kaimu. Statosi namą Kaune.
Dabar visi keturi jų vaikai – savų namų „darželyje“. Pora sako nelaukianti laiko, kai teks grįžti į darbą po motinystės, tėvystės atostogų. „Kas svarbiau: darbas ar vaikai? Man labai patinka namų šeimininkės statusas. Kai vyras namuose, abu užsiėmę – nuoširdžiai dirbame tėvais. Su vienu vaiku reikia paskaityti, su kitu – pažaisti ir pan. Labai nuvargina buitis. Tačiau, kai pavargusi skaitau vaikams knygą, ir pailsiu, ir su jais pabūnu. Tikrai gerai gyvename. Mums linksma, gera kartu net nenuvykus į Turkiją, kitas svečias šalis“, – nuvijusi šešėlį nuo ateities, praneša Modesta. Pritaria vyrui, kad Matui reikėtų broliuko. Likimas duos jį – džiaugsis.
„Modestėle“, „Raimondžiuk“ – taip sutuoktiniai kreipiasi į vienas kitą. „Ką darau, kai jis supyksta ant manęs? – šypsodamasi klausia Modesta ir atsako: – Patiekiu jam anties krūtinėlės su apelsinų padažu.“
Pasak Raimundo, Modesta liko, kokia buvo, kai pirmąkart ją išvydo: graži, dažnai šypsosi. „Kartais žmonės atrodo susirūpinę. Arba tokie iš tiesų yra, arba nemoka parodyti, kad kupini džiaugsmo. Bendraujant su žmogumi reikia pamiršti savo rūpesčius ir jam suteikti gerą emociją – ne rūškaną veidą rodyti. Kam nuo tokio veido geriau: pats esi rūškanas, dar ir kitą užkreti rūškana“, – svarsto vyras.
Projektas „Auganti šeima – Auganti Lietuva“ portale kauno.diena.lt“ (2026) dalinai finansuojamas iš „Medijų rėmimo fondo“, skirta suma 3 600 eurų.
Naujausi komentarai